Olena Lastivka Šiauliuose spektaklyje vaidina lietuviškai, žinias tautiečiams praneša ukrainietiškai

Ukrainiečiams karo pabėgėliams atsigauti padeda darbas ir jausmas, kad esi reikalingas, o veikla prasminga. Apie tai byloja ukrainietės artistės, dainininkės, aktorės ir šokėjos Olenos Lastivkos patirtis. Šį rudenį Šiauliuose jai dvi premjeros: vaidmuo teatro spektaklyje „Pakeliui“ ir naujas žinių ukrainietiškai projektas naujienų portale „Etaplius“.

Vaidmuo lietuviškai

Į Šiaulius nuo karo Ukrainoje pabėgusios ukrainietės artistės O. Lastivkos gyvenime po pusmečio sąstingio šį rudenį dvi premjeros: teatre ir naujienų portale.

Ukrainos artistė, dainininkė, šokėja, aktorė ir režisierė naujausiame Valstybinio Šiaulių dramos teatro (VŠDT) spektaklyje-kelionėje autobusu „Pakeliui“ (režisierius Aleksandras Špilevojus) atlieka konduktorės Mašos vaidmenį.

„Man patikėjo didžiulę garbę – vaidinti VŠDT. Vaidmuo mano – žaismingas, o ir pats spektaklio „Pakeliui“ projektas labai įdomus. Negalėjau patikėti, kai man pasiūlė. Jaudinausi, nes tai didžiulė atsakomybė, kadangi ketinau vaidinti tik lietuvių kalba. Tai buvo mano principinė pozicija“, – galimybe grįžti į kūrybinę veiklą džiaugiasi karo pabėgėlė 47 metų O. Lastivka.

Moteris pripažįsta, kad dėl savo nusistatymo vaidinti tik lietuviškai teko nemažai pasistengti: užsirašinėjo žodžius, kruopščiai žymėjosi kirčius. Pasak aktorės, labai padėjo kolegos: kolektyvas šiltai priėmė, o spektaklio režisierius A. Špilevojus – nuostabus žmogus, su kuriuo paprasta dirbti, visi sprendimai atėjo lengvai.

O. Lastivkos vaidmuo – nedaugiažodis, bet labai iškalbingas. „Finale aš skaitau laišką pagrindiniam veikėjui Rapolui, kuris kaltina laisvę, kad ši padarė jį nelaimingą. O aš tame laiške išsakau, kaip yra iš tiesų, kai atima tavo laisvę. Ir tuo momentu net girdžiu, kaip žiūrovas šniurkščioja nosį, trina akis, o aš pati visada po to verkiu. Man toks gumulas gerklėje sukyla, kol skaitau. Visa tai dabar mano viduje ir tai, kad šioje situacijoje galiu padėti žmogui, išgyvenančiam sunkumus, net nežinau kaip, bet, matyt, ne veltui taip sutapo“, – apie autobuso konduktorės vaidmenį sako Olena.

„Pradėjau šypsotis“

Ukrainietė artistė labai vertina patirtį lietuviškame teatre. „Aktoriaus meistriškumas – tai kaupiamoji sistema: tu kaupi, sugeri į save, dirbdamas skirtingose vietose, su skirtingais žmonėmis, naujas emocijas, naują požiūrį į vaidmenį, į darbą, kitokius reikalavimus. Aktoriui tai neįkainojama patirtis. Todėl dabar galiu girtis, kad dirbau VŠDT. Man irgi sako, kad įnešiau į Šiaulių teatrą kažkokio naujumo, ukrainietiško atvirumo. Ta simbiozė labai gerai“, – džiaugsmo profesiniais mainais neslepia ji.

Buvo dalykų, kurie patyrusią artistę Lietuvoje maloniai nustebino ir paglostė širdį. „Mane nustebino, kai režisieriaus padėjėja, sudarydama grafiką, paklausė, kas kada gali ir kada yra užimti. Net ištirpau nuo tokio požiūrio į aktorius – aš galiu nustatyti, kada man repeticija! Ukrainoje būdavo griežtai tuo klausimu. Aktoriai – užimti žmonės: tai jiems projektas, tai radijas, tai kur nors vakaras ar susitikimas. Ir čia į tai atsižvelgiama.

Žinoma, kai jau prieš premjerą reikėjo įtemptai repetuoti – augintis mėsą ant spektaklio skeleto, jau niekas neklausinėjo, ar galima išeiti, nes jau vėlu. Pusė dvylikos vakaro, o visi dar aptaria, gludina, režisierius teikia pastabas. Tai man labai patinka tokia europietiška disciplina. Teatre būtina disciplina, juk nuo tavęs daug priklauso ir negali nuvilti žiūrovo, kuris paskyrė tam savo laiko, išleido savo pinigus“, – apie laisvės ir atsakomybės derinį darbe sako O. Lastivka.

Naujas vaidmuo spektaklyje, pasak ukrainietės, buvo tai, kas jai sugrąžino gyvenimo pojūtį. Pasak moters, karui tėvynėje prasidėjus, gyvenimas buvo tapęs pilku.

„Jaučiu dabar pakilimą. Pradėjau šypsotis, grįžtu prie tos Olenos, kuri buvo iki karo. Po to, kai atsirado spektaklis, pagavau savyje laimės akimirką. Žmogaus dvasia užprogramuota išgyventi, kartais tiesiog reikia save priversti išsijudinti. O jei tau dar padeda žmonės, palaiko ir gali užsiimti savo amatu, tai atgimsti. Aš atgimiau po spektaklio. Ir kai man pasiūlė pabandyti įgarsinti ukrainietiškas žinias, tai toks pasididžiavimo jausmas apėmė“, – šypsosi Olena.

Žinios ukrainietiškai

Šią savaitę ji debiutavo kaip žinių ukrainietiškai vedėja Lietuvos regioninių naujienų platformoje „Etaplius“. Kiekvieną trečiadienį šiame portale ukrainiečiai pabėgėliai Lietuvoje gali išgirsti ir išvysti naujausias žinias gimtąja kalba.

Pasak O. Lastivkos, tai ne šiaip reikalingas informacinis projektas. Svetimame krašte prisiglaudusiam ukrainiečiui specialiai jam parengta informacija – lyg išsiilgta šventė.

„Tai labai svarbu. Jei mūsų moterys, vaikučiai išgirs nors keletą sakinių gimtąja ukrainiečių kalba apie kultūrinį, politinį gyvenimą ar aktualią informaciją organizaciniais klausimais, tai jausmas – oh! Tai toks jausmas, kai tavo gimtadienis ir niekas 10 metų tau neskambindavo ir nesveikindavo, o čia ėmė ir pasveikino. Ukrainietiškai prašneko – dėl tavęs paruošė“, – apie naują „Etaplius“ projektą ukrainiečiams su užsidegimu kalba moteris.

Ji sako, kad daugelis į Lietuvą atvykusių pabėgėlių – mamos su vaikais, kuriems svarbu, nors ir sunku, pritapti, adaptuotis, kabintis į gyvenimą. Joms trūksta ir informacijos, ir palaikymo, kad yra vilties.

„Gal tą momentą aš pasiųsiu jiems kokį šviesos spindulėlį. Aš einu į tai su dideliu jauduliu, pasišventimu ir atsakomybe. Norisi, kad viskas būtų taisyklingai, švaru, kompaktiška. Tai man nauja, nes aš čia ne tik kaip vedėja, bet ir kaip žurnalistė šiek tiek. Tobulinsiuosi, ugdysiu save, klausysiuosi pastabų. Labai mėgstu pastabas, nes jos padeda augti“, – rimtai nusiteikusi Olena, suprasdama, kad teikia ne tik paslaugą, bet ir atlieka svarbią misiją.

Informacijos poreikis nemažėja

Kad toks informacijos ukrainiečių kalba poreikis yra, buvo aišku nuo karo pradžios, atvykus pirmiems pabėgėliams.

„Nuo pat karo pradžios buvo intensyviai bendraujama su organizacijomis, kurios padeda ukrainiečiams. Jautėsi, kad labai trūksta nuolatinės aktualios informacijos. Todėl pakvietėme keletą Šiauliuose esančių ukrainiečių prisidėti prie projekto, kad kiekvieną savaitę galėtume pateikti trumpas žinias. Kadangi vaizdo turinys lengviausiai pasiekia skaitytoją, tai ir pasirinktas toks formatas, kai vienas asmuo kurs vaizdo siužetus, o kitas juos pristatys“, – apie Olenos tapsmą „Etaplius“ ukrainietiškų žinių veidu sako „Etaplius“ direktorė Giedrė Brazlauskaitė.

Tikimasi, kad šis projektas bus ne trumpalaikis, o tęstinis ir taip atsiras papildomas informacijos kanalas ukrainiečiams Lietuvoje.

Sava kova

Olena su vyru Petro Lastivka iki karo 6 metus gyveno Čerkasuose, dirbo Taraso Ševčenkos akademiniame muzikiniame dramos teatre. Kaip ir daugelis ukrainiečių, karo pradžioje šeima buvo sutrikusi: gyveno pagal sirenas, bėgiodami į rūsį slėptis, o tarpuose bandydami įsigyti maisto, nešti į savanorių centrus, kažką sau pasigaminti. Kai vaikams pavyko išvažiuoti iš šalies ir jie nusprendė bėgti, nes niekas nebelaikė: Čerkasuose kaip tik baigėsi vyro darbo sutartis, ketverius metus lauktas butas, įsigytas vasarį karo išvakarėse, taip ir liko neįrengtas.

Lastivkos, kai atsidūrė Lenkijos pasienyje, ir toliau padėjo likusiems Ukrainoje: „Man – savas frontas. Aš irgi kažką galiu. Mus priglaudęs lenkas Kšištofas padėjo surengti koncertą ir surinktos lėšos buvo perduotos Ukrainos gynėjams.“

P. Lastivka, žinomas ir nusipelnęs Ukrainos artistas, turėjo kūrybinių profesinių pažinčių, kurios suvedė jų šeimą su Šiaulių teatralais. „Kai mums parašė Aurimas (Aurimas Žvinys – VŠDT vadovas, – aut. past.): „Atvažiuokite. Laukiame Jūsų“, tai buvo toks tikėjimas. Ir su Petia nusprendėme važiuoti į Lietuvą. Tikėjome, kad tai mums suteiks naują kvėpavimą, padės atgauti jėgas toliau gyventi. Kaip klostysis kūrybinė veikla, nežinojome, mes tiesiog važiavome“, – pamena Olena.

Taip artistai O. ir P. Lastivkos atsidūrė Šiauliuose: „Prasidėjo mūsų pažintis su Šiaulių teatro kūrybiniu kolektyvu. Tai nuostabūs žmonės. Jau po mėnesio mes, padedami teatro aktorių ir administracijos, surengėme didžiulę humanitarinę pagalbą Čerkasų teatro darbuotojams. Juk aktoriai ten irgi liko be darbo, su puse atlyginimo už prastovas, visa pagalba keliauja į frontą, o tų žmonių piniginės pustuštės. Tai išsiuntėme jiems siuntą.“

Artistė ir Lietuvoje surengė keletą solinių koncertų. Ji aktyviai bendradarbiauja su Šiauliuose veikiančiomis savanorių asociacijomis „Malva“ ir „Karpatais“. Pasak O. Lastivkos, atvykstantiems ukrainiečiams labai reikia pagalbos, informacijos, socializacijos. Ji ir pati dirbo su vaikais vasaros stovykloje: „Man labai norėjosi ukrainiečius vaikus apgaubti meile kalbai, kad savo kalbą vertintų, jos nepamirštų.“

Olena sako vis labiau pastebinti, kad lietuviai ir ukrainiečiai labai panašūs tuo, kaip vertina savo kultūrą, saugo kalbą, didžiuojasi nacionaliniu kostiumu, folkloru, virtuve.