Ofi­cia­lu: Spau­dos ąžuo­las žu­vo

Šią sa­vai­tę ar­bo­ris­tai, ap­žiū­rė­ję Šiau­lių Pri­si­kė­li­mo aikš­tė­je taip ir neišsp­ro­gu­sį is­to­ri­nį ąžuo­lą, pa­skel­bė – ąžuo­las žu­vo. Me­dį ga­liū­ną ko­ne prieš šim­tą me­tų pa­so­di­no ži­no­mas kul­tū­ros ir spau­dos dar­buo­to­jas, tei­si­nin­kas Pe­lik­sas Bu­gai­liš­kis ir Šiau­liuo­se leis­to sa­vait­raš­čio „Mo­men­tas“ re­dak­to­rius Jur­gis Ja­nu­lai­tis. Ąžuo­lai pa­pras­tai gy­ve­na 1 200 me­tų.
 

Buvo įspėję

Pernai vasarą pradėjusius geltonuoti ir mesti lapus Prisikėlimo aikštės istorinius ąžuolus ir du klevus išgelbėti bandė arboristai iš Vilkaviškio UAB „Arbovita ir Ko“. Jie pernai spalio mėnesį laimėjo Šiaulių miesto savivaldybės paskelbtą konkursą.

Sutartį su administracijos direktoriumi A. Bartuliu pasirašė įmonės vadovas Renaldas Žilinskas, kuris yra pirmasis Lietuvoje Europos arboristikos tarybos sertifikuotas arboristas, turintis Europos arboristikos techninio eksperto (European Tree Technician (ETT) kvalifikaciją, Europos medžių priežiūros specialisto (European Tree Worker), senolių medžių priežiūros sertifikaciją (Certified Veteran Tree Specialist (VetCert), taip pat yra Tarptautinės arboristų draugijos (ISA) kvalifikuotas medžių rizikos vertintojas (Tree Risk Assessment Qualified (ISA TRAQ).

Tokios kvalifikacijos specialistas yra vienintelis Baltijos šalyse.

Profesionalių arboristų įmonė turėjo nugenėti dviejų klevų ir keturių ąžuolų lajas, pagerinti jų augimo sąlygas. Šie darbai kainavo apie 9 tūkst. Eur.

Darbus arboristai atliko laiku, tačiau, vykdydami medžių gelbėjimo darbus, išsakė abejonių, kad visų medžių gali ir nepavykti išgelbėti.

Šiandien UAB „Arbovita ir Ko“ vadovas R. Žilinskas Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir aplinkos skyriui pateikė ataskaitą, kad birželio 14 d. dar kartą įvertino dviejų klevų ir keturių ąžuolų būklę ir konstatavo: ąžuolas, augantis prie Aušros alėjos, žuvęs.

Kas nulėmė žūtį?

Pasak arboristų, ąžuolas, augantis greta bei arčiau Tilžės gatvės, – geros būklės, kiti du ąžuolai – patenkinamos būklės. Lyginant su praeitų metų liepos mėnesio vizualinio vertinimo rezultatais, galima teigti, kad trijų ąžuolų būklė stabilizuojasi. Kitų metų birželį būtinas dar vienas vizualinis būklės įvertinimas.

O kas nulėmė tokią greitą šimtamečio ąžuolo žūtį?

Pasak R. Žilinsko, prieš aikštės rekonstrukciją buvo gerai išvystytas ir platus ąžuolo šaknynas. Tačiau po rekonstrukcijos, labai stipriai apribojus ąžuolo augavietę, sunaikinta apie trys ketvirtadaliai šaknyno ploto, paliekant tokio pat dydžio lają. Tai lėmė labai greitą resursų išnaudojimą, negaunant grįžtamojo ryšio.

Taip pat, projektuojant aikštę, nebuvo įvertintas medžių augavietės hidrologinis režimas. „Ąžuolui, augančiam prie Aušros al., galimai buvo visiškai atkirstas priėjimas prie gruntinių vandenų, o kritulių vandens nepakako normaliam fiziologiniam funkcionavimui. Papildomai ąžuolas laistomas nebuvo nei rekonstrukcijos metu, nei pasibaigus rekonstrukcijai arba jei buvo laistomas, tai nepakankamai“, – teigia arboristas.

R. Žilinskas pastebi, kad po rekonstrukcijos atsiradęs didžiulis betonu grįstas paviršius kaitros metu dar labiau padidino drėgmės deficitą, o šviesą atspindintis paviršius padidino šviesos intensyvumą. Tai nėra tinkama medžio fiziologijai ir trikdo medžio normalų funkcionavimą.

„Paskutiniu metu, bent jau ketverių metų laikotarpiu, ekstremalūs karščiai ir stichinė sausra turėjo įtakos. Šiuo periodu medis nebuvo papildomai laistomas arba buvo laistomas nepakankamai“, – sako arboristas.

Arboristai abejoja, ar ir dabar medžiai prižiūrimi tinkamai

Kai arboristai vertino žuvusio ąžuolo būklę pernai liepą, pamatė, kad buvo gyvos tik dvi šakos, o likusi lajos dalis be lapų. „Medžiai kartais taip elgiasi, kai bando išsaugoti gyvybinius resursus – anksčiau laiko baigia vegetacijos periodą, kad galėtų atsigauti kitais metais, pagerėjus sąlygoms. Todėl pernai buvo nutarta laukti kito vegetacijos sezono, kad būtų galima įvertinti, ar ąžuolas išsaugojo dalį savo resursų. Dabar matome, kad visi gyvybiniai resursai jau buvo negrįžtamai išnaudoti. Ąžuolas žuvo ir jau jokios priemonės jo atgaivinti negalės“, – apgailestauja pašnekovas.

R. Žilinsko teigimu, kol kas dar nematyti ir klevų būklės gerėjimo. Medžiai išsprogo, tačiau lapija labai skurdi.

„Tenka pripažinti, kad, tikrinant aikštės medžius, kilo abejonių, ar laikomasi tolimesnės medžių priežiūros rekomendacijų, kurios surašytos pateiktoje ataskaitoje. Ten nurodyta, kad, prasidėjus vegetacijos laikotarpiui, visi medžiai turi būti laistomi biostimuliatoriais per įrengtus išlikusioje šaknyno zonoje šulinėlius. Kiek žiūrėjome, šulinėliai buvo sausi, jokių laistymo požymių neaptikome. O šiuo metu šaknyno stimuliavimas yra gyvybiškai svarbus. Derėtų dėmesingiau atsižvelgti į pateiktas rekomendacijas ir šių puikių, istoriškai svarbių Šiaulių miestui medžių puoselėjimą“, – pabrėžia arboristas.

Šimto metų nespėjo sulaukti

„Etaplius“ pasiteiravo Savivaldybės, kas bus daroma su gyvybės netekusiu istoriniu ąžuolu, ir primena, kad šis ąžuolas šimto metų būtų sulaukęs 2029-aisiais.

Keturi iki mūsų dienų išlikę Šiaulių ąžuolai buvo pasodinti 1929 m. gegužės 9 d. Diena, kai buvo sodinami ąžuolai, virto savotiška švente. Ąžuolai buvo pavadinti Spaudos medžiais, nes to meto Šiauliuose vyko aktyvus leidybinis gyvenimas – leidžiamos knygos, žurnalai, laikraščiai, todėl ąžuolai ir buvo skirti spaudai priminti.

Aušros al. kampe augantis pirmas ąžuolas – spaudos darbuotojų ąžuolas. Jį sodino senieji spaudos darbuotojai – savaitraščio „Momentas“ (1928–1930) redaktorius Jurgis Janulaitis ir Peliksas Bugailiškis (1883–1965) – žinomas kultūros ir spaudos darbuotojas, teisininkas.

Kitą ąžuolą sodino poetas ir knygnešys Jonas Krikščiūnas-Jovaras (1887–1967), poetas aušrininkas ir 1863 m. sukilimo dalyvis Juozas Miliauskas-Miglovara (1845–1937) bei Liudvikas Jakavičius–Lietuvanis (1871–1941) – spaudos darbuotojas, mėgėjų teatro organizatorius, knygų autorius.

Trečiąjį ąžuolą sodino miesto ir apskrities savivaldybių atstovai: tuometis miesto burmistras Jackus Sondeckis (1893–1989) – Lietuvos ekonomistas, visuomenės veikėjas, savivaldybininkas. Taip pat buvęs pirmasis Šiaulių miesto burmistras Kazys Venclauskis (1880–1940) – advokatas, visuomenės veikėjas bei tuo metu ėjęs Šiaulių apskrities viršininko pareigas Antanas Pranculis – šiaulietis, atsargos karininkas, žuvęs Archangelsko srityje 1942 m.

Paskutinis iš keturių ąžuolų – mokyklų atstovų ąžuolas. Jį sodino Šiaulių mokytojų seminarijos direktorius, medelių sodinimo entuziastas Juozas Orlauskas (1887–1970), berniukų gimnazijos direktorius Vaclovas Šliageris (1881–1963) ir Šiaulių apskrities pradžios mokyklų inspektorius Kazimieras Ubeika (1884–1942), nepriklausomybės laikotarpiu buvo ir miesto burmistru.

Istorinis Šiaulių ąžuolas numirė, bet ar kas nors už tai atsakys? Vargu.

Istoriniai medžiai nėra paskelbti Šiaulių miesto savivaldybės saugomu gamtos paveldu, todėl jam negalioja jokie su gamtos paveldu susiję apribojimai.