Odisėjas turėjo Penelopę, S. Šalkauskis – Juliją

Vienos žymiausių Lietuvos asmenybių – Stasio Šalkauskio – gyvenimas yra glaudžiai susijęs su Šiauliais. Čia jis augo ir mokėsi, praleido nemažai savo didingo gyvenimo metų ir paskutiniąsias akimirkas. Apie S. Šalkauskį rašyta ir pasakota daug, tačiau kas toji moteris, kuri nuolatos buvo šalia jo? Lietuviškoji Penelopė. Taip trumpai ir tiksliai apibūdinama Julija Šalkauskienė, būsimu vyru susižavėjusi dar universiteto suole ir visą gyvenimą paskyrusi jam ir jo atminimui.

Meilė atėjo per filosofiją

Praėjusį savaitgalį Šiauliuose vyko S. Šalkauskio atminimui skirta konferencija. Organizuota ji ne vien tik siekiant pagerbti šį neeilinį žmogų, bet ir norint geriau pažinti šiandien menkai žinomą, bet tarpukario Lietuvoje plačiai nagrinėtą jo prigimtinės teisės mokyklą. „Stasys Šalkauskis – iškilus Lietuvos mokslininkas, filosofas – pedagogas, kultūrinės pedagogikos puoselėtojas, lietuviškos filosofinės terminijos pradininkas, lietuvių tautinio ugdymo ideologas, Lietuvos katalikų mokslų akademijos kūrėjas, akademikas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius ir rektorius – vienas iš žymiausių šiauliečių“, – taip apibūdinamas lietuvių autoritetas knygoje „Mūsų Šalkauskis“.

Filosofija buvo S. Šalkauskio pašaukimas. Ja, kaip pats sakė, siekė auklėti tautą: „Visur ieškojo tiesos. Norėjo savo tautos šviesuomenei duoti tvirtus pasaulėžiūros pagrindus: materialinės vertybės turi tarnauti aukštesnėms vertybėms – tiesai, grožiui ir gėriui. Vien ekonomika ar technologijos neugdo visaverčio žmogaus. Aukščiausia gyvenimo prasmė – gyvasis ryšys su Bažnyčia.“

Šias gyvenimiškas tiesas S. Šalkauskis perteikė jaunajai kartai: skaitė filosofijos įvado, kultūros filosofijos, estetikos, logikos, pedagogikos, bendrojo mokslinio darbo metodikos paskaitas, visuomeninio auklėjimo pagrindų, dorinio mokslo, kultūros filosofijos problemų, terminologijos teorijos ir kitus specialius kursus. Universiteto auditorijos tapo pirmosiomis profesoriaus meilės liudininkėmis. Vytauto Didžiojo Teologijos-filosofijos fakultete užsimezgė profesoriaus ir studentės meilė.

Lemtingoji paskaita

S. Šalkausio paskaitų klausė daugelis žmonių, vėliau tapusių žymiomis asmenybėmis: Pranas Dielininkaitis, Jonas Girnius, Antanas Maceina, Zenonas Ivinskis, Juozas Ambrazevičius, Karolis Dineika, Salomėja Bačinskaitė (vėliau – Salomėja Nėris), Emilija Kvedaraitė ir kt. Tarp šių vardų dar reikėtų paminėti Juliją Paltarokaitę – studentę, kurios gyvenimui profesorius padarė didžiausią įtaką. Tiksliau – tapo jos gyvenimo dalimi.

Jauna mergina greitai susižavėjo išskirtiniu vyru. Išsimokslinimas, elegancija pakerėjo studentę, vos tik išvydus dėstytoją auditorijoje. „Per pirmąją S. Šalkauskio paskaitą Julija susidomi juo – asketišku veidu, švelniu ir maloniu balsu, ne visai lietuviška tarsena, elegantiška, kilnia, sudvasinta išvaizda (...)“, – rašoma filosofo atminimui išleistoje knygoje.

Tiesa, tai buvo tik viena medalio pusė – S. Šalkauskis garsėjo sudėtingu paskaitų stiliumi, todėl dviprasmišką įspūdį apie save paliko ir Julijai. „(…) nesupranta per aukšto paskaitos stiliaus, nespėja sekti minties, nesiseka užsirašyti“, – štai taip jaunos studentės iššūkiai aprašomi knygoje „Mūsų Šalkauskis“. Bet pagarbos profesoriui tai nesumažino. Anaiptol – paraginamųjų žodžių mergina išgirdo iš vyresnių studentų ir savo pusbrolio vyskupo, o susižavėjimas tik augo: „Vyresnių studentų paskatinta, ėmė jį gerbti, net garbinti kaip idealią asmenybę. O pusbrolis vyskupas paaiškino: Nuo tikrai nuoširdžios pagarbos iki meilės tėra vienas žingsnis.“

Sutuokė pusbrolis vyskupas

Julija Paltarokaitė gimė Mažeikių apskrityje, Židikų valsčiuje, Petrelių kaime. Jos tėvai buvo stambūs ūkininkai-dvarininkai, turėję keturias dukras. Julija, kaip ir kitos seserys, buvo išleista į mokslus. „(…) baigusi Telšių gimnaziją, 1924 metais Kaune įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto Lietuvių kalbos ir literatūros skyrių, nors nuo vaikystės svajojo tapti dailininke“, – rašoma knygoje.

Dviejų žmonių meilei netrukdė amžiaus skirtumas. O jis išties buvo didžiulis – „tarp Teologijos-filosofijos fakulteto profesoriaus ir to fakulteto studentės humanitarės gimimo datų – aštuoniolika metų“. Dar studijų laikais ji tapo gerbiamo filosofo žmona. Jų meilę palaimino Julijos pusbrolis: „Profesorių su savo studente 1927 metais Panevėžyje sutuokė jaunosios pusbrolis vyskupas Kazimieras Paltarokas savo asmeninėje koplyčioje.“

Šeiminis gyvenimas jiems klostėsi gerai: jaunoji žmona buvo šiltai sutikta Šalkauskių giminės, mielai priimta į jų gausią šeimą. Beje, S. Šalkauskis buvo pirmasis iš devynių brolių ir seserų, padovanojęs tėvams vaikaitį. „Visa plati giminė džiaugėsi pirmąja atžala, kuri gražiai stiebėsi, gausios meilės apsupta“, – teigiama knygoje.

Lietuvių Penelopė

Žymaus filosofo gyvenimo moteris buvo išties ypatinga. Ji knygoje „Mūsų Šalkauskis“ netgi prilyginama Odisėjo žmonai ir vadinama lietuvių Penelope. Kokia buvo toji J. Šalkauskienė ir kodėl ji priminė ištikimąją Penelopę? „S. Šalkauskis neapsiriko pasirinkęs taip pat idealią asmenybę – tvirtai tikinčią, gražią, sveiką, energingą, puikią šeimininkę iš ekonomiškai tvirtos šeimos. Ji, būdama daug jaunesnė, nereikalavo pramogų, papuošalų, prisitaikė prie vyresnio žmogaus įpročių, darbo ir gyvenimo ritmo, tausojo silpną jo sveikatą. Nesipuikavo savo padėtim, neleido veltui laiko – pradėjo Kauno dailės mokykloje mokytis tapybos, kuri daug vėliau tapo jos pragyvenimo šaltiniu“, – tokiais šiltais žodžiais apie Šalkauskio žmoną atsiliepiama knygoje.

Laiminga Šalkauskių santuoka truko šiek tiek daugiau kaip 10 metų. Per tą laikotarpį šeimos namuose svečiavosi nemažai garbingų asmenų: „Profesoriaus S. Šalkauskio namuose vadinamaisiais pirmadieniais svečiuodavosi šviesiausi Lietuvos žmonės – vyskupas K. Paltarokas, P. Dovydaitis, P. Kuraitis, V. Sezemanas, L. Korsavinas, V. Šilkarskis, K. Pakštas, A. Maceina, P. Dielininkaitis.“ Išprususių vyro draugų kompaniją pamėgo ir žmona. Ji gerte sugerdavo išgirstą informaciją: „Trečiadieniais J. Eretas su profesoriumi baigdavo paskaitas vienu metu ir drauge ateidavo į Šalkauskių butą, kur kalbėdavosi apie politinę kultūrinę padėtį pasaulyje ir Lietuvoje. Šiuos tradicinius pašnekesių vakarus jaunoji šeimininkė labai mėgo – gaudavo daug informacijos, juto kultūros pulsą, kilo jos erudicija.“

Meilė iki mirties

Deja, ilgai džiaugtis vienas kitu Šalkauskiams nebuvo lemta. 1927-aisiais sutuoktus įsimylėjėlius per karą išskyrė mirtis. „Jau prasidėjus vokiečių okupacijai, 1941 m. rugpjūčio mėn. dėl silpnos profesoriaus sveikatos visa šeima atvažiavo į Šiaulius, į tėvų namus, kur gruodžio 4 dieną po trečio infarkto S. Šalkauskis tyliai užgeso“, – apie žymaus mokslininko, filosofo gyvenimo pabaigą rašoma knygoje. Šiauliuose jis ir palaidotas – senosiose miesto kapinėse prie Talkšos ežero.

Po netekties vienai su vaiku likusiai našlei buvo nelengva, tačiau paramos ir meilės negailėjo vyro šeima: „Našlė raminosi daugelio reiškiama didžiule užuojauta ir jautriu Šalkauskių šeimos rūpesčiu.“ Gyvenimas tęsėsi be mylimo vyro, Julija pradėjo mokytojauti gimnazijoje, bandė perimti profesoriaus veiklą – „stengėsi sutelkti nors mažą būrelį tęsti profesoriaus testamentą – „Gyvosios dvasios“ būrelio veiklą“. Į profesoriaus memorialinį kambarį rinkdavosi negausus būrys narių, tačiau ir jam ilgai gyvuoti nebuvo skirta – Lietuvą vėl okupavus Raudonajai armijai, būrelis „tyliai užgeso, kaip ir jo įkūrėjas“.

Pokariu Julija nusprendė persikelti į Vilnių – arčiau savo šeimos. Ėmė dirbti Mokslų akademijos bibliotekoje, o sūnus Julius pradėjo lankyti A. Vienuolio gimnaziją. Gyventi šalia dėdės šeimos jiems buvo saugiau, stabiliau. Vilniuje ėmė pildytis dar vaikystėje atsiradusi svajonė tapyti. Jos kolekcijoje – daugiau nei 200 tapybos darbų: žymių asmenybių portretų, kunigų ir šventųjų paveikslų, kitokių kompozicijų. Tapymas leido jaustis geriau, tapo pragyvenimo šaltiniu ir brangaus vyro S. Šalkauskio atminimo pagerbimo dalimi. „Jos bute kabo Stasio ir jo tėvų, brolių, seserų portretai bei kitų brangių asmenų portretai. Šioje galerijoje kiekvienais metais gegužės 22-ąją buvo iškilmingai švenčiama Julijos vardo diena. Susirinkdavo seni jos bičiuliai, kunigai, gydytojai (…). O iš tikrųjų tai būdavo kasmetinis akademiko S. Šalkauskio paminėjimas – prie jo portreto visada pamerkiamos baltos rožės. Anuo laiku kitaip minėti buvo pavojinga“, – rašoma knygoje.

Po tylių vyro pagerbimo vakarų sovietmečiu Julija labai džiaugėsi Lietuvos atgimimu, tikėdama, kad ir visuomenė iš naujo atras šią iškilią šalies asmenybę – S. Šalkauskį. Lietuvių Penelopės istorija baigėsi laimingai: „Ji sulaukė savo mylimo profesoriaus ir vyro sugrįžimo. Tai Jai – lietuviškajai Penelopei – buvo lyg gyvenimo dovana.“ Mirė ji, prabėgus beveik 53 metams po S. Šalkauskio netekties – 1994 11 19. Amžinojo poilsio atgulė Saulės kapinėse Vilniuje, šalia vyro brolio K. Šalkauskio ir jo žmonos.