Nykstantys batsiuviai pas mus dar labai reikalingi…

Labai gerai prisimenu, kaip per savo pirmąją praktiką Pasvalio buitinio avalynės taisykloje kaimynei iš Krinčino rankomis apsiuvau žieminius odinius batus, net vidpadžiai buvo odiniai. Kokias keturias valandas dirbau, teisingiau pasakius – vargau, visas suprakaitavęs, specialiu vąšeliu sunkiai siūlą varsčiau. Apsiūdamas kitą batą, peršokau kanteliu aukščiau. Taigi batų porą susiuvau skirtingai. Pamačiusi mano pažįstamoji klientė sutriko: kaip tokius batus reikės nešioti. Už taisymą ji sumokėjo, o ir tuos batus buvo galima autis, iš toliau skirtumo net nepastebėtum, – batsiuvys Ruslanas Luzanovas prisiminė įstrigusią pirmąją savarankiško darbo patirtį ir atsakomybę prieš klientus.

– Rinkausi, ar važiuoti į Šiaulius mokytis dažytoju, ar į Vilnių – batsiuviu. Dažytoju nepatarė dirbti dėl silpnesnės sveikatos. Tad 1995 metais baigiau Vilniaus 2-ąją buitininkų mokyklą ir įgijau ketvirtos kategorijos batsiuvio kvalifikaciją. Sostinėje gyveno močiutė, sesuo, tetos, taigi visa giminė, ir man ten buvo gerai.

Beje, Oksanos likimas irgi panašus:

– Mane augino bobutė Marija Svistova, buvusi Pasvalio specialiosios internatinės mokyklos mokytoja, kilusi iš Rusijos. Mano motina buvo rusė, tėtis – lietuvis, o Ruslano – atvirkščiai: mama – lietuvė, tėtis – rusas, senelis – iš Ukrainos, bobutė – iš Maskvos, buvusi traukinio palydovė.

Taigi ir Oksaną, ir Ruslaną užaugino seneliai, visi jau mirę.

– Tėvai taip pat mirę. Tiesa, Ruslano tėtis gyvena Maskvoje, atvažiuoja, aplanko mus, domisi, kaip sekasi, vertina mūsų statybas, kad patys kapstomės be niekieno pagalbos, – pastebi Oksana. – O Ruslano senelis mirė prieš kelerius metus, slaugėm ant patalo ketverius metus.

– Mirė, kai iki 95-erių trūko vos mėnesio. Tačiau gerai prisimenu, kaip man tuoj po mokslo baigimo Krinčino bobutė griežtai liepė dirbti ir pačiam savarankiškai tvarkytis. Pradžioje dėl tokio griežtumo net pasimečiau, – prisipažįsta Ruslanas, batsiuviu dirbantis daugiau nei dvidešimt metų.

Tik baigęs sostinėje buitininkų mokyklą, jis dirbo batų fabrike „Vilniaus Viktorija“.

– Šiame fabrike atlikau praktiką ir apie metus dirbau, kol perėmė vokiečiai su savo „Adidas“. Jie gamino sportinę avalynę, gamyba buvo automatizuota ir kompiuterizuota – įdeda diską ir pati mašina siuva. Truputį buvo rankų darbo, tad liko merginų siuvėjų. Ir aš dar porą mėnesių pasitryniau. Bet baigėsi mano karjera Vilniuje, vokiečiai ją sugriovė. Nors vėliau vietoj šio batų fabriko įrengtas viešbutis. Taip gamybos ir nebėra.

Ruslanas avalynę taisė ir Pasvalio buitiniame, ir Jono Lelio įmonėje, ir savo taisyklą ne vienoje vietoje buvo atidaręs – tai kioskelyje, tai bute.

– Metus tarnavau kariuomenėje, – batsiuvys atskleidžia, kad jo darbe buvo ir pertraukų. – Taip pat gydžiausi traumą – kairės rankos nutrauktas sausgysles po nepavykusio akrobatinio triuko dviračiu.

Prieš ketverius metus Oksana ir Ruslanas Pasvalyje, Ežero gatvėje, nusipirko sodybą:

– Jau seniai galvojom, kad reikia kurtis centre, kur būtų patogu ir gyventi, ir dirbti. Dvejus metus visur ieškojom tokios vietos, kol pamatėm skelbimą apie šią parduodamą sodybą. Tai buvo brangiausias mūsų pasirinkimas, tačiau geriausia vieta miesto centre. Senas namelis, nors tvarkingas ir prižiūrėtas, bet vis tiek griaunamas. Graži sodyba buvo kaip miške – augo obelys, eglės, kurios vėliau išrautos, nes pasodintos ant valdiškos žemės, iškerojusios kelių metrų šaknys trukdė tiesti šaligatvį. Taip sutapo, kad tik nusipirkom šiuos namus ir pradėjo čia tvarkyti šaligatvius, seniūnija nupjovė egles. Mums aplinkui yra septyni arai žemės.

Dabar Luzanovai jau pasistatę ne tik avalynės taisyklą, bet ir įsirenginėja naujus jaukius namus. Net pagalvoja plėstis ir užsiimti, pavyzdžiui, šlepečių prekyba. O prekiauti batais vargu ar apsimokėtų.

Tačiau pastebėjome, kad klientai į šią avalynės taisyklą suka ne taip jau retai, lentynose rikiuojasi batų eilės.

Nors Ruslanas išsitaria, jog jų verslui labiausiai kirto prekyba dėvėtais batais, euro įvedimas, prastėjanti avalynės kokybė, kurią batsiuvys vadina tiesiog vienkartine:

– Anksčiau batų taisykloje atlikdavom iki keturiasdešimties įvairių operacijų, o dabar – vos iki dešimties. Seniau aulus platindavom, siaurindavom, tvarkydavom pamušalus, pervilkdavom odines pakulnes… Tokių paslaugų kainos didžiulės, bet kokybiškus batus žmonės nešiodavo kone visą gyvenimą. Šiandien batai pagaminti iš popieriaus, plastmasės, porolono, dermatino. O jeigu dar išplauti skalbyklėje…

Vis dėlto pasitaiko ir itin subtilių klientų. Tarkim, moteris atneša restauruoti senus dailius močiutės batelius, kuriuos nori pasidėti prisiminimui. Smailianosiai vyšninės spalvos bateliai su dirželiu ir sagtele labai lengvučiai, iš natūralios odos.

– Tai tarybinių laikų, bet importiniai batukai, – įvertina batsiuvys. – Šiandien įpročiai labai keičiasi. Prasidėjo kroksų, sportinės avalynės masinis avėjimas.

Nors moterys visais laikais neatsispiria aukštakulniams, ypač per šventes. Tik pakulnės nebekalamos metaliukais. Pasirodo, šiuolaikinės damos nori vaikščioti tyliai, o ne kaukšėti.

– Užsienyje avalynę taisyti per brangu. Tad iš Vokietijos grįžusi moteris atvežė kelias poras batų sutaisyti pas mus. Atvažiuoja klientų ir iš Rokiškio, Kupiškio, Biržų rajonų. Ir jie paprastai nuolatiniai. Žmonės tiesiog įpranta prie savo batsiuvio, juo pasitiki, – pastebi Oksana, avalynės taisykloje priimanti klientus, taigi tai ir šeimos verslas. – Batai pas mus sutvarkomi maždaug per porą dienų. Kai jau sutaisyti, telefonu klientui išsiunčiu žinutę. Galime ir tuoj pat skubiai sutvarkyti, tik reikės primokėti vieną eurą.

– Buitiniame kombinate dirbome kokie penki batsiuviai. Vienas atlikdavo tik skubius užsakymus, sėdėdavo ir laukdavo. Kitas batsiuvys dirbdavo prie siuvamosios mašinos, nors niekas nenorėjo, nes čia sunkiausias darbas. Per dieną suspėji paplatinti arba susiaurinti vos dviejų porų aulus. O pakulnes pakalu penkioms poroms per valandą, – palygina Ruslanas.

Atneša klientai ir šlapių, ir purvinų batų, ir su raišteliais. Beje, buitinio taisykloje be ceremonijų raištelius nukirpdavo.

– O manęs vienas klientas paprašė suvarstyti, sako, tai – jūsų darbas, aš sumokėsiu. Ir varsčiau, – šypteli Oksana…

Atneša žmogus taisyti batus ir pamiršta. Paaiškėja, kad taip nutinka neretai.

retai. – Maišais išmetam paliktus batus. Jie sutaisyti, investuotos medžiagos, laikas, darbas ir nesumokėta, – dėl tokio neatsakingo požiūrio apgailestauja batsiuvys.

– Atsiima klientai batus ir po metų. Prisipažįsta, kad pradėjo ieškoti, ir prisiminė palikę taisykloje. Arba atnešė pavasarį sutvarkyti žieminius batus, o atsitokėjo juos atsiimti dabar, atvėsus orams. Todėl užsirašau klientų telefonų numerius, jeigu batai prastesni, prašau iš anksto susimokėti. Tačiau moteris jau dvejus metus neatsiima ir kokybiškų ilgaaulių batų, – Oksana pastebi kartais keistokus klientų įpročius.

Beje, per trejus metus, kol veikia ši naujoji taisykla, vėl susikaupė apie pusšimtį porų paliktų dulkėti batų.

– Ir gerų, tikrai nešiojamų. O kartais žmonės atneša dėvėtos avalynės ir prašo atiduoti biednesniam, – atskleidžia Oksana. – Sensta ir mūsų klientai. Atneša bobutė nebetaisomus batus, prašo įsiūti pačios išardytus skirtingus užtrauktukus, jai bus gerai. Kita močiutė prašo nuleisti bent pusę euro. Tačiau atsiranda ir nuogąstaujančių klientų, kad, imdami už paslaugą du tris eurus, galim bankrutuoti…

Mokesčiai, taisyklos pastato išlaikymas, medžiagos, pagaliau šeimai reikia pragyventi.

– Medžiagas dažniausiai perku Panevėžyje, kartais – Kaune, o neretai – ir Rygoje, kuri yra klestintis verslo miestas ir jame galima gauti visko iki smulkmenų, – įsitikino Ruslanas. – Rygoje gyvena mano brolis – irgi buvęs savamokslis batsiuvys, be to, remontavo ir skalbykles, ir kompiuterius. Tačiau nuo tokio darbo pavargo. Ten taip pat avalynės kokybė prastėja. Dabar brolis dirba spaustuvėje elektriku, prižiūri įrengimus.

Ruslanas pripažįsta, kad batsiuvio darbas purvinas ir kenksmingas:

– Šlifuoti, pjaustyti, dažyti, klijuoti, siūti – tokia kasdienybė. Pasitaiko ir aštriu peiliuku susižeisti, o kol nuo dažų ir klijų rankas atplaunu, tenka gerokai pašveisti.

Ruslano sesuo su šeima gyvena Londone, kita sesuo – Pasvalyje.

– Daug giminių, draugų išvykusių į užsienį. Aišku, ir mūsų klausia, kodėl kuriamės Pasvalyje, – Oksana neslepia, kad jų pasirinkimas dažnam kelia nuostabą. – Bet ir mūsų vaikai čia lanko mokyklas. Vyresnėlė Dženeira turi neįgalumą, ji – aštuntokė, o mažėlis Ignas – pirmokas, šis mūsų berniukas – autistas. Tad abu mokosi Pasvalio specialiojoje mokykloje.

Kiti du sūnūs lanko Svalios progimnaziją. Penktokas Kajus – sportininkas, o Haris – trečiokas, labiau linkęs prie meno ir mokslo.

Beje, iš mokyklų vaikai ateina ir į avalynės taisyklą pažiūrėti, kaip taisomi batai, darbo batai, mokiniams tai labai įdomu.

– Batsiuvio profesija nyksta, – pastebi Ruslanas.

Ir jis vasarą taisyklą uždaro, šeima atostogauja Ustukiuose, kur turi butą:

– Auginam daug paukščių, turim daržą, sodą, ir Mūšos upė šalia. Per atostogas ir ilsimės, ir dirbam, remontuojamės, statomės…