„Nustebinti šiuolaikinį žiūrovą sunku ir tai nėra tikslas“

Iš Šiaulių kilusio tapytojo Romualdo Balinsko kūrybos kelią žymi pašaukimas ir atsitiktinumai. Kai kam tiktų žodis „likimas“. Savo kūrinius dailininkas apibūdina kaip „atsiradimus iš ilgų stebėjimų ir mintijimų“. Apie gyvenimą kuriant Romualdą kalbinome Šiaulių dailės galerijoje veikiančios parodos „Re – vėl, iš naujo, priešingai“ fone. Paroda lankytojų dar lauks rytoj, vėliau išvyks į Vilnių.

– Pandemija neišvengiamai veikia meno pasaulį, pasirodo naujai realybei reflektuoti skirti kūriniai. Šiaulių dailės galerijoje baigiamą eksponuoti parodą „Re – vėl, iš naujo, priešingai“ vadinate pandeminiu ciklu. Kokios Jūsų mintys apie pandemiją? Kaip ji paveikė Jūsų kuriamą meną, kasdienybę, mintis?

– Taip, tai paveikė kasdienybę ir kūrybą. Pandeminis ciklas todėl, kad dauguma darbų nutapyti pandemijos metu. Nežinia, baimė, netikrumas, karantinai, draudimai, įtampa, pyktis, nuolankumas, statistika, izoliacija, rezignacija – ar tik laikina, ar naujoji realybė? Man tai buvo laikas sustoti ir apgalvoti, gal kažką vėl iš naujo keisti ir keistis. Re – vėl, iš naujo, priešingai: ieškoti kitų būdų, nei buvo prieš tai, sugrįžti ir eiti kitur ir kitaip. Paveiksluose atsirado daugiau erdvės apmąstymams, o žmonės, iškirpti iš žurnalų, virto veidais – taškais, kurie buriasi, rikiuojasi, kyla ir krinta erdvėje, vienijami kelionės ir išlikimo tikslo.

– Esate kilęs iš Šiaulių, 1982 m. baigėte ir tuometį Šiaulių pedagoginį institutą, įgijote dailės pedagogo kvalifikaciją. Kaip apskritai sugalvojote studijuoti dailės pedagogiką?

– Baigiau Šiaulių vaikų dailės mokyklą, net pelniau pirmąją vietą už tapybą respublikiniame dailės mokyklų konkurse. Penktoje klasėje susidomėjau fotografija, kelios mano nuotraukos buvo išspausdintos miesto laikraštyje, gavau pirmą honorarą. Vyresnėse klasėse vaidinau pantomimose, mokyklos renginiuose dariau solo pasirodymus. Buvo noro stoti į aktorinį arba būti kino operatoriumi, bet neturėjau pakankamai pasiryžimo. Klasės auklėtoja N. Tvarijonavičienė rūpinosi, kad tokie gabūs tinginiai, kurie nežino, ko nori, neprapultų. Man pasiūlė nueiti į atvirų durų dienas PBD (Piešimo, braižybos ir darbų) fakultete. Su klasioku nusprendėmė stoti. Tuo metu apie pedagogiką net minčių nebuvo. Studijuoti sekėsi, studentauti buvo smagu, linksma ir įdomu. Susirinko gera kompanija.

Ypatingai gerai leisdavome laiką vasaros plenerų ir rudens talkų kolūkiuose metu. Prigalvodavome įvairiausiu akcijų-atrakcijų, net buvome įkūrę country-punk roko grupę. Pamenu, stovėjome su Aliumi R. ankstyvą pavasarį prie „Palydovo“ ir sakiau: padarom kažką panašaus į Fizikų dienas. Sugalvojom Piešėjų dienas, kurios vėliau tapo tradicinės. Kai po penkerių studijų metų įteikė diplomus ir paskyrimus į darbo vietas, stovėjome pasimetę: ką, viskas baigta? Mielai būtume pasilikę dar keleriems metams.

– Po kelerių metų bandėte perstoti į Vilniaus dailės institutą?

– Buvo tada toks susitarimas, kad gabūs studentai po dvejų metų studijų gaudavo nukreipimus į tuometį Vilniaus dailės institutą. Nuvažiavau rudenį pas rektorių. Tas ilgai kažką aptakiai šnekėjo ir pasiūlė atvažiuoti kitais metais. Ką gi, net apsidžiaugiau: taip nesinorėjo Šiauliuose palikti tos geros kompanijos. Dėstytojai lingavo galvomis, paskui supratome, kad į mano vietą jau buvo kažkas priimtas aplinkiniais keliais.

– Kaip į užsibrėžimą tapti menininku reagavo aplinkiniai? Juk tiek tuomet, tiek dabar buvimas menininku nėra laikomas racionaliu pasirinkimu.

– Kai pradėjau savo, kaip tapytojo, kelią, būti menininku buvo netgi prestižo reikalas, o ir pinigine prasme daug būdų užsidirbti. Kasmet vykdavo bent kelios respublikinės dailės parodos, jeigu tavo darbas pakliūdavo į ekspoziciją, garantuotai būdavo nuperkamas dailės muziejaus, dailės fondo arba kitų įstaigų. Iš dirbtuvių irgi pirkdavo kolekcionieriai. Būdavo galimybė nemokamai gauti kūrybines dirbtuves ne tik žinomiems menininkams, bet ir jauniesiems kūrėjams. Laikai pasikeitė. Dabar sunku pragyventi vien iš meno, o ir dirbtuvių dykai niekas neduoda. Menininku būti iš tiesų nėra lengva. Abejonės, prasmės klausimai, savo vietos ieškojimas, parodų rengimas. Nėra atostogų, nėra griežtų darbo valandų, net ir sapnuose kažką tapai.

– Vieni keisčiausių faktų, kuriuos pavyko apie Jus sužinoti, – kad kariuomenėje esate dirbęs dalinio, o iš jos grįžęs – kolūkio dailininku. Kokie prisiminimai iš tų laikų? Kuo skiriasi buvimas laisvu menininku nuo buvimo menininku kažkam?

– Daugelis dailininkų anuomet taip dirbo, jei ne mokykloje ar institute, tai gamykloje, kolūkyje ir kt. Tuometei santvarkai labai reikėdavo vizualizuoti savo idealogiją, parodyti „neklystančias“ tiesas ir pasiekimus – kaip antai penkmečio planus įvykdysime per tris metus ir panašios nęsamonės. Tai va, dailininkai turėdavo to darbo, o ypač prieš didžiąsias ideologines šventes. Man šiuo atveju buvo kitaip, nes tame kolūkyje, kuriame dirbau, pirmininkas sumanė įkurti nusipelniusių žmonių (veteranų, darbo pirmūnų ir kt.) portretų galeriją – ne nuotraukų, bet tapytų ir nemažo formato. Davė naujai pastatytame vaikų darželyje salę-dirbtuves. Ateidavo žmonės papozuoti, kitus dariau iš nuotraukų. Per trejus metus namaža galerija gavosi. Man tai visai patiko.

Būdamas menininku kažkam, vis tiek gali daryti savaip, kalbėti tarp eilučių ir taip netgi įdomiau, o buvimas visiškai laisvu menininku neegzistuoja. Negali būti absoliučiai laisvas: tai visokie reikalai trukdo, tai sveikata šlubuoja, tai nepilnavertiškumo jausmas ima viršų, tai nuotaikos nėra, tai pandeminis karantinas, tai karo grėsmė ir t. t. Dar tie amžini klausimai: kam viso to reikia ir išvis kokia prasmė kažką tapyti ir kurti? Tada pasipurtai ir toliau tepi arba užtepi.

– Pradėjęs aktyviai kurti, persikėlėte gyventi į Vilnių, Šiauliai liko tik studijų laikų miestu. Koks (ir ar) išliko santykis su Šiauliais? Ar Jums apskritai yra reikšminga gyvenamoji vieta, įsižeminimas?

– Šiauliai – mano gimtasis miestas. Čia gyvena mama, seserys, mokslo draugai – žmonės, su kuriais palaikome ryšius, bendraujame. Geografinė vieta nėra taip svarbu. Jei yra normalios sąlygos gyventi ir kurti, tai ir gerai. Man geriausiai kuriasi kaime, daržinėje. Ten ir įsižeminimas ant aslos.

– Jūsų biografijoje yra skiriami du kūrybiniai etapai, nes nuo 1992 iki 2002 metų tapyba beveik neužsiėmėte, įnikote į reklamos kūrimą, iliustravimą. Kodėl taip nutiko? Kiek tam įtakos turėjo besikeičianti visuomenė?

– Parodose pradėjau dalyvauti nuo 1984 metų. Per metus nutapydavau kelis gerus darbus ir sudalyvaudavau respublikinėse ir tarptautinėse parodose. Jau žinojau ir jaučiau, ką ir kaip noriu tapyti. Po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo parodiniame gyvenime prasidėjo virsmas, nebeliko respublikinių parodų. Pajutau, kad nesu stiprus daryti personalines parodas. Nusprendžiau padaryti pertrauką, susivokti, surasti savo vietą naujame kontekste. Be to, vaikai maži, pradėtas statyti namas, pastovus pinigų trūkumas. Reikėjo ieškoti, kaip dar užsidirbti tais sunkiais laikais. Dirbau žurnalo redakcijoje. Su bičiuliu uždarbiavome kabindami reklamas. Suradome savo nišą, darydami reklamas Senamiestyje. Darėme menines įškabas iš metalo (žalvario, bronzos) restoranams, kavinėms, parduotuvėms. Kiek žinau, yra vienintelė nuo 1996 metų Vilniuje išlikusi mūsų vitrina ir fasado meninis elementas – žalvariniai akiniai. Bet... bičiulis emigravo ir reklamos verslas baigėsi. Tapyba buvo visada mintyse ir vieną dieną, sulaukus 40 metų, smogė mintis: jeigu dabar tuoj nepradėsiu tapyti, tai gal niekada? Pradėjau... Buvo labai sunku. Perkeisti surambėjusį mąstymą, susivokti, atrasti temų ir formų, ir dar daug daug kitų dalykų. Mokiausi iš naujo.

– Šiandien esate grįžęs prie tapybos, žaidžiate, keičiate atlikimo stilistiką, tad žiūrovas visuomet yra įtrauktas, dažnai – nustebintas. Kaip įvardijate (sau ir kitiems) savo kūrybos tikslą?

– Koks mano kūrybos tikslas? Dažniausiai egoistinis – patenkinti smalsumą, nustebinti save. Kartais pavyksta, kai nueini ten, kur neplanavai, ir suvoki tai, ko nežinojai. Kažkuo nustebinti šiuolaikinį žiūrovą yra sunku ir tai nėra mano tikslas. Svarbu, kad tas darbas yra kūrinys ir kviečia kurti. Man ir pačiam įdomu, kaip dar toliau galima nueiti. Nesistengiu užsistovėti savo atrastoje stilistikoje.

– Dažnai įsivaizduojame menininką kaip autsaiderį, vienišių, tačiau jūs – atvirkščiai – esate daugelio plenerų, parodų dalyvis. Ar Jums, kaip menininkui, reikalinga bendrystė? Ką ji duoda?

– Dalyvavimas pleneruose, simpoziumuose, parodose – gana fragmentinis laikas. Didžiąją laiko dalį, kurią skiriu kūrybai, praleidžiu vienumoje, savo laboratorijoje, kaip koks keistuolis mokslininkas. Neklausau jokios muzikos ar radijo. Nestovių prie staklių aštuonias valandas per dieną. Ilgai galvoju, stebiu, pastebiu, žymiuosi, rašausi, kaupiu idėjas ir dažnai atsitinka taip, kad viskas sukrinta į kūrinį kažkokiu atsiradimo būdu. Jei kviečia į plenerus, stengiuosi visada nuvažiuoti – tai man galimybė pabūti ir pabendrauti su žmonėmis, pakeisti aplinką.

– Jei reikėtų apibūdinti, kaip Jūsų drobėse žaidžia fikcija, realybė (-ės), autorefleksijos, o gal dar kas svarbaus?

– Jei reikėtų apibūdinti savo tapybą vienu žodžiu, – atsiradimas. Tai labiausiai vertinu. Kartais tam nežinau pavadinimo. Vengiu mėgautis potėpiu, dailumu, puošnumu. Man įdomu, kaip tarsi savaime sukrinta formos, linijos, spalvos ir iš to gimsta intuityviai atsiradusi idėja, kuri prieš tai buvo ilgai galvota, sapnuota ir ryškinta. Man svarbu ne mėgautis, o domėtis, stebėti, derinti tai, kas nesuderinama, eksperimentuoti, žiūrėti, kas iš to išeis. Supanti realybė pilna įvairiausiu formų ir įdėjų – kaip žaidžiantis žmogus parodoksaliai ir atsitiktiniu būdu dėlioju jos fragmentus savo drobėse, kol iš chaoso pradeda ryškėti būsimo paveikslo kontūrai. Dažniausiai tas procesas vyksta mintyse, iš pasąmonės plaukiant formoms ir vaizdams, kartais kelias savaites ar mėnesius. Taip pat man svarbu tapyboje daugiasluoksniškumas, tęstinumas. Paveikslai grupuojasi į ciklus, kurie vis tęsiasi, pasipildo naujais darbais.

– Meno pasaulis vis atsinaujina, perkuria save, tačiau Europa neišvengiamai sensta, ypač regionuose, – sensta žiūrintys tiek į tradicinį, tiek į naująjį meną. Ar kartais mąstote apie ateičiai patikėtą meno pasaulį, jo konfliktus? Jei taip, kokios mintys lanko, koks bus ateities menas ir jo žiūrovas?

– Dabar sunku ką nors prognozuoti – taip pat ir apie ateities meną. Arba viskas paprastės, arba sudėtingės. Arba prastės, arba tobulės. Arba nei taip, nei kitaip. Gal bus taip, o gal priešingai. Bent jau žinau, kad nežinau. Esu grybas. Įsivaizduokime, kad menininkai yra įvairių rūšių grybai, sudaro grybieną, kuri reikalinga bendrai ekosistemai ir daro jai įtaką.

Ro­ber­ta Ston­ku­tė