Nuskriaustųjų viltis – empatiški darbdaviai

Gyvename beprotiškai skubančiame ir įvairiausių iššūkių kupiname pasaulyje. Dažnai neturime laiko įsiklausyti į savo sielos virpesius, kūno siunčiamus signalus, o ką jau kalbėti, kad pastebėtumėme liūdesį ir skausmą šalia esančio žmogaus akyse, nepakeliamą rūpesčių naštą užgulusius jaunus ar negandų prislėgtus trapius pečius. Tas amžinas skubėjimas, noras būti sėkmingu, „kaip visi“, pražudo gerąjį mūsų pradą, suniveliuoja žmogiškąsias vertybes, tampame mažais sraigteliais didžiuliame valstybės ir verslo kuriamame mechanizme.

Kad tai neatrodytų tik tuščias emocijų proveržis, norime papasakoti apie vieną atvejį, kuris nutiko Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre veikiančiame Psichosocialinės reabilitacijos skyriuje. Skyrius nedidelis, tačiau jame dirba empatiški, energingi, entuziazmo nestokojantys specialistai. Ypatingas dėmesys skiriamas naujų, humaniškų psichikos sveikatos paslaugų diegimui, pacientų reabilitacijai, jų grįžimui į visuomenę ir pilnavertį gyvenimą. Prieš keletą dienų specialistams teko išgyventi labai skaudžią patirtį, kai skyriuje dvasiškai sustiprėjęs dvidešimtmetis pacientas, specialistų padedamas, bandė įsidarbinti dideliame prekybos centre salės darbininku. Apie tai, neslėpdama nusivylimo ir nuoskaudos, sutiko papasakoti Psichosocialinės reabilitacijos skyriaus vedėja gydytoja psichiatrė Ona Davidonienė.

Pirmiausiai gydytoja paaiškino, kas yra jų pacientai. Tai – psichikos sutrikimų turintys ir socializacijos įgūdžių stokojantys žmonės, kuriais jie iki pusmečio rūpinasi po stacionaraus gydymo ligoninėje. Šitie žmonės dažnai menkos savivertės, kai kurie kilę iš nedarnių, asocialių šeimų, niekada nepatyrę meilės, visų atstumti ir niekam nereikalingi. Toks buvo ir Tadas (vaikino vardas pakeistas). Visi darbuotojai labai džiaugėsi, kai Tadui pavyko rasti darbą.

Kas gi atsitiko, kad tik įsidarbinęs jau po dviejų valandų vaikinas darbo neteko? Gydytojos teigimu, Tadas yra iš tų vaikų, kurie nuo pat gimimo tampa kliuviniu ir visų nelaimių priežastimi juos pagimdžiusių moterų lengvabūdiškame ir triukšmingame gyvenime, nes suvaržo jų laisvę nevaržomai lėbauti. Po ilgų pokalbių ir įtikinėjimų, kad vaikinas niekuo nėra prasikaltęs nei savo gimdytojai, nei kam kitam, jis po truputį ėmė pasitikėti savimi, galimybe atrasti savo vietą visuomenėje, pritapti joje, o ypač susirasti darbą – juk iš gaunamos 28 eurų stipendijos išgyventi visą mėnesį tiesiog neįmanoma.

Tadas su nerimu ir viltimi laukė naujos pradžios – dienos, kada galės pradėti dirbti. Tik atėjus į darbą, buvo trumpai supažindintas su darbo tvarka ir taisyklėmis, jam buvo parodytas vaizdo įrašas, kad geriau suprastų, ką ir kaip jis turės atlikti. Po tokio trumpo instruktažo pasirašė reikiamus dokumentus ir buvo nukreiptas dirbti į gėrimų skyrių.

Vos pradėjus darbą jį užkalbino rusakalbė moteris, o kai vaikinas nesuprato klausimo ir negalėjo jai atsakyti, pasikvietė kolegą – salės darbuotoją, pastarasis, užuot draugiškai padėjęs išsiaiškinti, apibarė jį.

Netrukus Tadas buvo nukreiptas į daržovių skyrių, kur susidarius gausesniam pirkėjų srautui reikėjo jo pagalbos. Vos pradėjęs šį darbą, išgirdo nurodymą, kad yra siunčiamas sutvarkyti užsikimšusį taromatą. Tokios darbų lavinos užkluptas vaikinas išsigando, kad nieko nespėja ir nesugebės atlikti jam patikėtų darbų. Taip ilgai Psichosocialinės reabilitacijos skyriaus darbuotojų ugdytas ir puoselėtas Tado savivertės lygis nukrito iki nulio.

Susijaudinęs vaikinas nuėjo pas vadovę ir prisipažino, kad nespėja taip greitai suktis. Ši atkišo jam kažkokią tabletę – teišgeria, tai padės nusiraminti, ir kuo skubiau tegul eina atgal dirbti į salę. Tadas atsisakė gerti nežinomus vaistus, sakydamas, kad pasitiki tik savo psichiatru. Vadovė tiesiog pasiuto – kaip jis drįsęs nuslėpti, kad yra psichikos ligonis, kad labai ją nuvylė ir yra nedelsiant atleidžiamas. Nors jokių konkrečių nusižengimų nepadarė.

Paklausta, kas dabar bus su šiuo vaikinu, kas jo laukia, gydytoja O. Davidonienė liūdnai atsidūsta. Laimei, dar porą mėnesių jis galės lankytis jų skyriuje, bet po to turės bandyti išgyventi savarankiškai. Specialistai vėl mėgins įtikinti vaikiną, kad šis atvejis – dar ne pabaiga, kad yra ir supratingų darbdavių, kad pavyks rasti kolektyvą, kur galės pasijusti ir reikalingas, ir naudingas, ir laukiamas, gal net ir mylimas. Tik dabar prireiks dar daugiau visų pastangų ir ar pakaks laiko pastatyti jį ant kojų.

Per tuos kelis mėnesius tarp specialistų ir jų globojamų likimo nuskriaustų ir visuomenės atstumtų žmonių užsimezga empatija, glaudus ryšys, tik vien jų pastangų maža, būtinas visuomenės supratimas ir pagalba. Juk ne viską lemia pinigai, bet kokia kaina gautas pelnas. Svarbiausia – žmogiškumas visose gyvenimo srityse, ypač tarpusavio santykiuose.

Socialiai atsakingus darbdavius kviečiame nepabijoti ištiesti pagalbos ranką mažiau sėkmingam visuomenės nariui. Juk gerus darbus daryti gera.