Nusipelniusios Lietuvos slaugytojos vardas Astai Sabaliauskienei, pamėgusiai sunkų darbą ir nesibaiminančiai menko atlygio

Respublikinės Šiaulių ligoninės Nefrologijos-toksikologijos skyriaus vyresnioji slaugos administratorė Asta Sabaliauskienė įsitikinusi, jog Nusipelniusio Lietuvos slaugytojo vardo vertos visos medikės, dar neišvažiavusios į Europą slaugyti senelių, neįgaliųjų. Tačiau šį kartą Sveikatos apsaugos ministerija įvertino ją – pamėgusią sunkų slaugytojos darbą ir nesibaiminančią menko atlygio.

Pagarba žmogui – didžiausia vertybė

Tai, kad nori gydyti žmones, Asta žinojo jau vaikystėje. Dar tuomet, kai pagrindinis užsiėmimas buvo žaidimai su lėlėmis, Asta ruošėsi būsimai profesijai – visų lėlių rankos buvo subadytos adatomis. Taip būsimoji slaugytoja „mokėsi“ švirkšti vaistus į venas. Užaugusi šešių vaikų šeimoje Asta rinkosi nelengvą, tačiau garbingą medikės kelią.

Gerbti žmones Asta mokėsi iš savo senelės. Nuo mažens mergaitė žinojo, kad reikia gerbti ir vertinti kiekvieną žmogų. Asta, kaip ir kiti šeimos vaikai, buvo mokoma ir į paauglį, ir į senolį kreiptis „Tamsta“. Nuo mažens išugdyta pagarba žmogui iki šiol padeda ne tik darbe, bet ir gyvenime.

Baigusi Akmenės rajono Ventos vidurinę mokyklą Asta įstojo į anuometinę Šiaulių medicinos mokyklą. Merginai patiko Šiauliai, viliojo ir darbas Respublikinėje Šiaulių ligoninėje. Net ir praktiką būsimoji slaugytoja norėjo atlikti ligoninėje, nors žinojo, kad jos metu teks tik langus plauti. Tačiau Asta puikiai žinojo ir tai, kad, nuvaliusi langus, galės dirbti ir daug kitų širdžiai mielų darbų.

Įgijusi slaugytojos diplomą 1983 metais įsidarbino Respublikinėje Šiaulių ligoninėje. Tuo metu daugelyje ligoninės skyrių stigo slaugytojų, buvo galima rinktis skyrių, kuriame norėtų dirbti. Astai atrodė, jog reikia eiti ten, kur sunkiausia. O sunkiausia ir įdomiausia jai – operacinėje. Tačiau darbui operacinėje slaugytojų niekas neruošė – reikėjo lankyti kursus, mokytis iš naujo. Fanatizmą šiai profesijai įdiegė operacinės vyresnioji slaugytoja Vida Dominauskaitė. Jos mokymu svarbiausia gyvenime yra darbas. Tada tik namai, šeima. Tai ir liko galvoje iki šiol.

Aštuonerius metus Asta dirbo slaugytoja operacinėje. Tuo pat metu skubėdavo ir į privatų gydytojų kabinetą, kur dirbo bendruomenės slaugytoja.

Iššūkis – įkurti skyrių

Sukauptos patirties prireikė, kai 1990 metais Operacinės skyriaus slaugytoja drauge su gydytoju nefrologu Algirdu Tamošaičiu buvo pakviesta įkurti Nefrologijos-toksikologijos skyrių. Asta prisimena pirmuosius sprendimus, patirtį, daug pastangų, nes reikėjo suburti kolektyvą.

Būsimajai vyresniajai skyriaus slaugytojai reikėjo išsirinkti personalą-bendrosios praktikos slaugytojas, kurios turės prižiūrėti skyriaus ligonius. Aštuoneri metai, dirbant Operacinės skyriuje, jau buvo suformavę supratimą, kokio personalo reikia.

Tiesa, gydytojas Algirdas Tamošaitis, pradėjęs kurti Nefrologijos-toksikologijos skyrių ir pasiūlė dirbti drauge. Sakė, jog reikės kurti hemodializių kabinetą. „Vizija buvo tokia: ateinu į darbą, padarau hemodializes procedūras ir einu namo. Bet taip nebuvo“, - prisimena skyriaus vyresnioji slaugos administratorė.

Pirmiausia medikei teko vykti į specialius mokymus iš kurių grįžusi ir sužinojo, kad kurti reikės ne kabinetą, bet visą Nefrologijos-toksikologijos skyrių su hemodializės poskyriu. Tačiau trauktis jau nebuvo kur. Reikėjo rinkti komandą, į kurią medikes teko vilioti iš visur – iš darželių, mokyklų, teko prisiminti ir studijų drauges, ir pažįstamas. Paskui pačiai reikėjo mokytis atlikti hemodializes. Praėjus 3-4 metams prasidėjo būsimųjų medikių, dirbsiančių hemodializės poskyryje, mokymai, tad specialisčių nebereikėjo ieškoti kitur.

Pasak Astos Sabaliauskienės, hemodializės - labai sunkus darbas. Į procedūras atvyksta žmonės, sergantys inkstų nepakankamumu, dažniausiai neturintys vieno inksto. Jie į procedūras, atliekamas 3-4 kartus per savaitę po keturias valandas, eina kaip į darbą.

Patyrusi slaugytoja A. Sabaliauskienė įsitikinusi, jog dabartinė hemodializių taikymo sistema yra netobula. „Mano vizija yra komandinis darbas. Komandoje dirbtų gydytojas nefrologas, bendrosios praktikos slaugytoja, dietologė, psichologas. Dabar būna taip: ligoniai parengiami procedūrai ir paliekami su viena slaugytoja, kuri tikrai gali ne viską“, - sako medikė.

Kiekvienai hemodializių padalinio slaugytojai pacientai kaip šeimos nariai: pažįstama tampa šeima, slaugytojos žino, ką pacientas valgo, kaip gyvena, kaip sekasi vaikams. Dažnam 10-15 metų atliekamos procedūros, ateina tie patys žmonės, kuriuos dažniausia tenka išlydėti ir į Anapilį.

Slaugytoja dirbti įdomiau

Nuo pirmos Nefrologijos-toksikologijos skyriaus gyvavimo dienos vyresniąja slaugos administratore dirbusiai Astai Sabaliauskienei teko ne tik administracinis darbas. Tenka dirbti ir slaugytoja.

Asta neabejoja, jog slaugytoja dirbti ir geriau, ir įdomiau. Slaugos administratorei tenka didelė atsakomybė už viską: už kažkieno nepavalytas grindis, nepadarytą darbą, už ne laiku ir ne vietoje pasakytą netinkamą žodį. Medikei norėtųsi daugiau pagarbos tarp slaugytojų ir gydytojų. Asta mano, jog kitam gyvenimas davė išsilavinimą, bet kultūros nedavė. Net ir slaugytojos kartais neslepia netolerancijos ar nepagarbos slaugytojos padėjėjai.

Slaugytojų darbo krūviai dideli – net arbatos nėra kada atsigerti. Taip esą todėl, kad visuomenė senėja, krūviai didėja. Dažniausi pacientai – 80-90 metų sulaukę senoliai. Iš 30 skyriuje gydomų pacientų tik trys gali atsikelti, savimi pasirūpinti – kiti su lova vežiojami. Asta prisimena, jog anksčiau 3-4 pacientai būdavo negalintys atsikelti. Akivaizdu, kad žmonės nebenori namuose slaugyti senų žmonių, tad veža į ligoninę. Ši tendencija jau yra keletą metų – tą rodo ir statistika. Tad ligoninėje sprendžiamos socialinės problemos. Būna, kad šeimos nariai atveža senuką, palydi iki lifto, bet iki palatos nebesivargina atvežti. Daugėja žmonėse ne tik abejingumo artimam žmogui, bet ir grubumo, pykčio. Būna ir smurto prieš slaugytojas, ne tik pyktų žvilgsnių. Tai dėl to, kad agresyvų žmogų, su kuriuo nesusitvarko šeimoje, atveža į ligoninę. Tada iki skyriaus palydi policija ir palieka. Būna, kad pacientai iššoka pro langus, būna kad ir smurtauja. Slaugytojai tenka rūpintis ir po bandymų žudytis atvežtais pacientais.

Problemų ir rūpesčių daugėja, tačiau darbuotojų skaičius liko tas pats, tad suktis medikėms tenka dvigubai greičiau.

„Man patinka tas darbas, noriu jį dirbti, nes jaučiuosi savo vietoje. Galiu dirbti ir sesute, ir administratore – jokio darbo nebijau“, - sako Asta.

Medikų darbas – mokslas visą gyvenimą

Nefrologijos-toksikologijos skyrius panašus į terapijos skyrių pagal pacientų profilį, tik toksikologiniai ligoniai kiek kitokie. Patenka į skyrių apsinuodijusieji ne tik alkoholiu, bet ir vaistais, maistu, įgelti bičių, gyvačių.

Pacientai, slaugytojų artimieji ir net gydymo įstaigos vadovai tikisi iš slaugytojų sąžiningumo, pareigingumo, patikimumo, pagarbos pacientui, kolegai. Respublikinės Šiaulių ligoninės vyriausioji slaugos administratorė Sigita Klimavičienė teigia, jog teisingumas, profesionalumas – taip pat slaugytojų bruožas. Prireikia ir lankstumo, gebėjimo įsijausti į kiekvieną šalia esantį kenčiantį žmogų, kuriam reikia pagalbos. „To iš mūsų, slaugytojų, dažniausiai tikisi pacientai ir jų artimieji, ligoninės vadovai“, - teigia S. Klimavičienė.

Be to slaugytoja turi turėti be galo didelį bagažą medicinos žinių. Medicina modernėja, slaugos mokslas žengia į priekį, žinios kasdien keičiasi-žinių bagažą ir vėl tenka pildyti, tad slaugytojų darbas – mokymasis visą gyvenimą, kurį papildo ir bendravimas su kolegomis, pacientais.

Astos sukaupta patirtis išties neįkainojama. Džiugu, kad patirtimi medikė nuolat dalinasi su būsimosiomis slaugytojomis, atliekančiomis ligoninėje praktiką. Tiesa, būsimosios slaugytojos langų nebevalo, bet, prižiūrimos vyresnių kolegių, dirba visus slaugytojų darbus.

„Dabar reikia prikalbinti būsimąsias slaugytojas, kad liktų dirbti ligoninėje, nes stinga darbščių rankų“, - apie pasikeitusią situaciją kalba medikė.

Darbščiausios ir talentingiausios specialistės, pastebi Asta, didesnio atlygio už sunkų darbą ieško kitose šalyse. Tad Asta Sabaliauskienė įsitikinusi, jog garbingo apdovanojimo – Nusipelniusios Lietuvos slaugytojos vardo vertos visos ligoninėje dirbančios slaugytojos, neišvažiavusios į Europą slaugyti senelių ar neįgaliųjų. Nes jos nepabūgo mažų atlyginimų ir sunkaus darbo.

Jaunystėje išmokusi didžiausią dėmesį skirti darbui, Asta nepamiršta ir savo šeimos. Drauge su muzikantu Romualdu užaugino dukrą Tomą. Įgijusi edukologijos mokslų diplomą, duktė dirba Šiaulių savivaldybės Aplinkosaugos skyriuje. Močiutės dėmesio reikia ir vaikaičiams Gintarei ir Pauliui. Reikia ne tik švelnumo, rūpesčio, pagalbos, reikia ir humoro jausmo, kuriuo vyresnioji slaugos administratorė Asta paperka ne tik artimuosius, bet ir kolegas.

Zita KATKIENĖ, Respublikinės Šiaulių ligoninės viešųjų ryšių specialistė

www.siauliuligonine.lt