Nusipelniusi Lietuvos slaugytoja Regina Rupšienė patirties semiasi ir iš pacientų

Respublikinės Šiaulių ligoninės II chirurgijos skyriaus bendrosios praktikos slaugytoja Regina Rupšienė ligoninei paskyrė 40 metų. Ir visą tą laiką ne tik slaugo skyriaus pacientus, bet ir tvarsto operuotų pacientų žaizdas, aktyviai dalyvauja Lietuvos slaugos specialistų (LSSO) organizacijos veikloje. Pasiaukojamas medikės darbas ir neįkainojama patirtis įvertinta - Reginai Rupšienei suteiktas Nusipelniusios Lietuvos slaugytojos vardas, įteiktas Nusipelniusios Lietuvos slaugytojos garbės ženklas.

Medicina sudomino mama

Romantikos aureolę slaugytojos profesijai dar vaikystėje įkvėpė Reginos mama. Medikės kelią buvo pasirinkusi vyresnioji sesuo, tad jos pavyzdiu profesiją rinkosi ir Regina. Medikė prisimena, jog mama buvo ligota, dažnai prireikdavo medikų pagalbos.

„Slaugytojos jai buvo kažkas tokio, kuo reikia didžiuotis. Mama labai vertino medikų darbą ir mumyse suformavo norą eiti tuo keliu“, - prisimena Nusipelniusi Lietuvos slaugytoja Regina Rupšienė.

Gimė ir augo Regina nedideliame Žemaitijos miestelyje Tryškiuose, kur ir baigė vidurinę mokyklą. Gavusi atestatą drauge su penkiomis klasės draugėmis atvyko į Šiaulius ir įstojo į anuometinę Šiaulių medicinos mokyklą.

Netruko prabėgti ne tik treji mokslo metai, bet ir keturi dešimtmečiai, dirbant Respublikinėje Šiaulių ligoninėje. Ligoninės vyriausioji slaugos administratorė Sigita Klimavičienė sako, jog Reginai Rupšienei būdingi visi kertiniai bruožai, būdingi geram žmogui: sąžiningumas, pareigingumas, patikimumas, pagarba pacientui, kolegai. Būdingas ir teisingumas, profesionalumas, lankstumas, gebėjimas suprasti kenčiantį žmogų, kuriam reikia ištiesti pagalbos ranką. „To iš mūsų slaugytojų dažniausiai tikisi pacientai ir jų artimieji, ligoninės vadovai“, - teigia S. Klimavičienė.

Be to slaugytoja turi turėti be galo didelį bagažą medicinos žinių. Pasiekimai medicinoje kasdien keičiasi, nes tobulėja ir diagnostikos, ir gydymo galimybės, tad žinių bagažą ir vėl tenka pildyti. Pasak vyriausiosios slaugos administratorės, slaugytojų darbas – mokslas visą gyvenimą, kurį dirbant ir bendravimas su bendradarbiais ir pacientais suteikia papildomų žinių.

Medicinos praktika – ne tik langų plovimas

II chirurgijos skyriaus vedėjas Vincas Abalikšta ypač vertina per keturis darbo dešimtmečius Reginos sukauptą patirties bagažą, jos jautrumą ir spėrų darbą, kuriam retai prilygsta kolegės. Patyrusi medikė spėja ne tik rūpintis pacientais, bet ir darbuotojais bei būsimaisiais medikais – Šiaulių kolegijos Medicinos fakulteto studentais.

Prisiminė Regina ir tuos metus, kai mokėsi medicinos mokykloje ir pati atliko praktiką.

Požiūrį apie ligoninę buvo susidariusi jau praktikų metu. Būsimosioms medikėms slaugos dėstytoja patardavo dėl praktikos važiuoti į rajonų ligonines, nes ten gaudavo patirties ir tikros praktikos dirbti su ligoniais. Ji važiuodavo į Akmenės rajono ligoninę. Šiauliuose besipraktikuojančiai būsimajai slaugytojai patikėdavo tik... langų valymą, palatų plovimą, o Akmenėje galėjo ir įrankius sterilizuoti, ir lašines sistemas jungti, į raumenis ir venas vaistus švirkšti – viską galėjo praktikantės, prižiūrimos patyrusių medikių. Tik kraujo perpylimo jaunoms specialistėms nepatikėdavo.

Įgijusi slaugytojos diplomą Regina gavo paskyrimą dirbti Respublikinės Šiaulių ligoninės I chirurgijos skyriuje. Galėjo vykti dirbti ir į Kauną, bet pasirinko Šiaulius - arčiausiai namų. Jauną slaugytoją dirbti mokė skyriaus vyresnioji administratorė dirbo Regina Noreikienė. Vyresnioji kolegė buvo teisinga, reikli, jaunam žmogui daug padėdavo, pamokydavo.

Šiandien Regina su šeima gyvena Kuršėnuose. Dukra Vaida su šeima įsikūrė Kaune ir dirba anglų kalbos mokytoja. Sūnus Gediminas – verslininkas Šiauliuose. Didžiausias Reginos džiaugsmas - trys vaikaičiai Emilis, Vaidas ir Gustė.

Slaugytojoms buvo ir sunkiau

Nuo pat darbo I chirurgijos skyriuje pradžios, Regina dirba tvarstomajame. Anot S. Klimavičienės, Regina yra mylima kolektyvo ir pacientų, pareiginga, dirbdama tvarstomajame labai stengiasi, kad paciento žaizdos gytų kuo greičiau.

Anksčiau slaugytojoms buvo išties sunkiau. Regina prisiminė laikus, kai reikėdavo medicinos įrankius, adatas sterilizuoti, nebuvo ir vienkartinių pirštinių.

Perpildytas Chirurgijos skyrius nebetenkino poreikių. Buvo pastatytas naujas Chirugijos korpusas ir čia perkeltas Chirurgijos skyrius, kurio vedėjas buvo šviesios atminties chirurgas Benas Devėnas. Nuspręsta įrengti du skirtingus tvarstomuosius – pūlingų ir švarių žaizdų. Dirbo pasikeisdamos su kolege, bet tik švarių žaizdų skyriuje medikės galėjo kiek atsikvėpti.

Kai Chirurgijos skyrius nebetenkino poreikių, nes ligonių daugėjo, buvo įkurtas II chirurgijos skyrius, kurio vedėju tapo iki šiol šiose pareigose dirbantis chirurgas Vincas Abalikšta, o vyresniąja slaugos administratore – Regina Noreikienė. Drauge išėjo Regina ir dar šešios slaugytojos. Skyrius skirtas planiniams chirurginiams ligoniams, pakako vieno tvarstomojo. Regina ėmėsi bendrosios praktikos slaugytojos darbo, o tvarstomajame dirba visos skyriaus slaugytojos.

Keitėsi galimybės ir reikalavimai

Per ilgus metus šiame darbe teko matyti bei patirti daug. Regina pasakoja apie pokyčius medicinoje. Nepamirštamas laikas, kai teko dirbti su primityviomis medicinos priemonėmis.

„Lašinės buvo suduriamos, išvirintos, daugkartiniai buvo ir lašinių vamzdeliai, kurie po kaitinimo sukibdavo. Ateini prie ligonio-čiaukšt ir nukrenta. Visa raudona bėgi atgal, sulauki pasipiktinimo, o kad nuo slaugytojos niekas nepriklauso – kam rūpi?- klausia Regina ir tęsia prisiminimus apie vienkartines pirštines, kurių taip pat nebuvo. Tad medikių rankos visą dieną mirkdavo chloramine, būdavo žaizdotos, visokios alergijos vargindavo.

„Su kleoliu klijavome tvarsčius. Su eteriu valydavom, ir važiuodavome namo. Klausdavo „Iš kokio tu stomatologinio kabineto eini?“ O mes kitaip nematėme ir atrodė, kad taip ir turi būti“, - pasakoja medikė.

Pirmiausia atsirado vienkartinės lašinės kraujo perpylimui ir darbas palengvėjo. Netrukus ir vienkartiniai švirkštai pradėti naudoti – prasidėjo kita epocha, džiaugsmas. Tik medikės jautėsi keistai, kad vos kartą panaudotas priemonės metamos lauk.

Dabar, kai nuo užkrato pacientus saugo vienkartinės priemonės, infekcijos nėra, nebėra tokios griežtos apsaugos – medikams nei kepurių, nei kaukių nebereikia.

Tenka ir raminti, ir guosti

II chirurgijos skyriuje dažniausiai gydomi dėl onkologinių ligų operuoti ligoniai. Operuojamos ir išvaržos, apendicitai, venos, skydliaukės, šalinami tulžies akmenys, gydomi ligoniai ir dėl kitų chirurginiu būdu gydomų ligų.

R. Rupšienei tenka tvarstyti pacientes po krūtų vėžio operacijos. Medikė sako, jog tvarstymas toks pat, kaip ir kitų žaizdų po operacijų, tačiau šiuo atveju slaugytoja dirba ir psichologo darbą. „Bandom nuteikti, kad gaus specialų protezą. Patariame niekam nesipasakoti, tada niekas ir nežinos, neaptarinės ir didelės permainos nebus“, - pasakoja slaugytoja, kurios patarimo ir paguodos prašo ir pačios pacientės. Teikti psichologo konsultacijas slaugytojos rengiasi specialiuose kursuose. Klausia pacientai patarimų ir apie mitybą, dietas.

Regina pastebi, jog dažniau nei pacientams psichologo pagalbos reikia pačioms medikėms, nes bendrauti tenka su įvairiais žmonėmis, slegia ir ligonių kančios. O ypač, kai suserga jauni ir nepavyksta jiems pasveikti. Skyriuje gydomi įvairaus likimo ligoniai, patenka ir užribio žmonės. Bet ir jie skirtingi: vieni džiaugiasi, kad guli švarioje lovoje ir gauna skaniai pavalgyti. Tačiau kitų elgesys glumina: būna pretenzingi, kelia aukštus reikalavimus personalui, grubiai bendrauja.

Daug ir piktų, nepatenkintų – tai vaistai per vėlai atnešami, nors slaugytoja laiku juos pradeda dalinti, bet į visas palatas vienu metu neateisi. Medikė pastebo, jog dažniausiai pikti tie, kurie galvoja, kad jo bėdos – pačios didžiausios ir medikų dėmesio pirmiausia reikia jam. O bendrosios praktikos slaugytojos dėmesio reikia kiekvienam ligoniui.