Nuogo kūno grožį atskleidė išskirtiniuose kadruose

Lapkričio 8 dieną Utenos kraštotyros muziejuje atidaryta Onos Marijos Urbšytės fotografijos darbų paroda „Tamsos šviesa“, kuri veiks iki gruodžio 7 dienos. Kaip pati save apibūdino šios parodos autorė, ji yra architektė, pedagogė, fotografė, rašo apsakymus, noveles, esė, myli poeziją. „Ši paroda Utenos gyventojams bus įdomi, nes yra kitokia“, – taip prieš parodos atidarymą savo meną apibūdino kūrėja. „Tamsos šviesa“ architektei yra pirmoji personalinė fotografijų paroda. Joje demonstruojamos nuotraukos atspindi iš tamsos išnyrančių nuogų kūnų fragmentus. Išskirtinėms fotografijoms būdingas meninis minimalizmas, juodos ir baltos spalvų kontrastas.

Portalo udiena.lt skaitytojams ir tiems, kurie aplankė bei dar aplankys Jūsų autorinę parodą, įdomu apie autorę sužinoti daugiau – prisistatykite uteniškiams.

Tikriausiai sunkiausia misija yra pristatyti save. Esu architektė, taip pat teko dirbti ir pedagoginį darbą. Tuo pačiu ir tapiau. Architektūra – tai tokia profesija, kuri atima labai daug laiko. Ir jeigu tu nori produktyviai ir turiningai dirbti, kitai veiklai nelabai lieka laisvo laiko. Mano gyvenime tapyba pateko tikrai ne pirmąjį planą ir aš visąlaik jaučiau moralinę skolą jai. Gal todėl ėmiau fotografuoti. Tai buvo netikėtas savęs atradimas fotografijoje. Šia meno sritimi ėmiau labai domėtis. Fotografuodama praleisdavau visą savo laisvą laiką, ypač žavėjo tarptautinis ir lietuvių istorinės fotografijos menas. Įkūriau fotografijos meno grupę „Fiksuota akimirka“ virtualioje erdvėje, feisbuke, ir ją administravau trejus metus. Ši grupė tapo populiari visame pasaulyje – joje kėliau labai aukštus reikalavimus, kad fotografijos būtų skirstomos pagal žanrus. Taip pat buvo rengiamos nominacijos. Mano tikslas – Lietuvą pristatyti pasauliui meniniame kontekste. Džiaugiuosi, kad man tai pavyko. Po trejų metų darbo aš pavargau psichologiškai, nors man padėjo dar trys žmonės. Sulaukiau daugybės laiškų, kuriuose žmonės ėmė apgailestauti, jog nebėra tos grupės. Tačiau ši meninei fotografijai skirta grupė nebuvo uždaryta – tik pristabdyta jos veikla, tad atgaivinti galima bet kada.

Kas yra menas? Kokia jo reikšmė ir prasmė Jums asmeniškai ir kiekvienam šiuolaikiniam žmogui?

Menas žmogų supa nuo kūdikystės. Tik mes to neįvertiname. Štai pavyzdžiui, mes būname kažkokiame kambary, turinčiame interjerą, baldus, iš puodelio gurkšnojame kavą – visa tai ir yra menas. Mūsų santykis su menu yra skirtingas. Tai galbūt priklauso ir nuo mūsų išprusimo. Mano manymu, meno pažinimo nereikia apriboti savo konkrečiu nusiteikimu. Žmogus turi būti atviras pažinimui. O ypač šiais laikais, kai nuomonės gali būti kontraversiškos, menas labai skirtingas, įvairus bei destruktyvus. Visada reikia turėti noro suprasti kūrėją, kuris pateikia tą meną. Neužtenka pasakyti:„ir aš taip padarysiu!“. Prašau – imkite teptuką ar fotoaparatą ir darykite tą meną. Beje, Lietuva yra labai estetiška tauta. Štai nuvykus į Rytų šalis (man teko lankytis Jordanijoje, Turkijoje ir kitose šalyse) tenka stebėtis, kad ten žmonės gyvena be estetinio suvokimo. Pavyzdžiui, kambaryje – plytų sienos, ant grindų numestas čiužinys… Aš nesuprantu tokio gyvenimo. Menas yra savotiškas mūsų amžiaus atributas. Net ir paprasti daiktai buityje yra sukurti profesionalų ir į juos galima žiūrėti kaip į meno kūrinius. Tačiau mes prie to esame įpratę ir jau nebepastebime. Juk ne paslaptis, kad daugelis iš mūsų įsivaizduoja meną pakabintą ant sienos bei įrėmintą. Tai netiesa – menas yra visur.

Ar Jūs esate postmodernizmo sekėja, fotografė, dailininkė – vaizdo kūrybos žmogus?

Aš esu architektė – vaizdo kūrėja. Gal todėl ir mano fotografija skiriasi nuo kitų menininkų, nes aš į kiekvieną vaizdą žiūriu kitaip. Man daug reikšmės turi pati potekstė vaizde. Štai šiuo metu uteniškiams pristatau nuogo kūno fotografiją, kurią pavadinau „Tamsos šviesa“. Šis pavadinimas yra labai dviprasmiškas, nes tamsa gali turėti šviesą. Nuogas kūnas gali būti įvairiai pateiktas ir tai suteikti daugybę minčių žiūrovui. Tad nebūtinai reikia fotografuoti visą figūrą: užtenka vieno ar kito elemento. Tačiau labai svarbu sužaisti su spalva ir šešėliu.

Teko skaityti, kad vaizdas yra dominuojanti ir parankiausia žinios perdavimo forma, vadinasi, vaizdas yra pati žinia? Kas ir kaip atskleidžiama vaizdine kalba šiandien?

Vaizdas – tai tekstas be žodžių. Menininko užduotis – trumpą ir glaustą informaciją perduoti žiūrovui. Labai svarbu tą vaizdą mokėti pateikti.

Atvažiavote į Uteną su išskirtine paroda. Kokia ji turėtų būti Jūsų vertinimu?

Tikriausiai esu laimės kūdikis. Mano gyvenime atsirado toks žmogus, kuris ir surengė mano parodą Utenoje. Veikiausiai jeigu ne jis, šioji paroda būtų taip ir neįvykusi. Labai norėčiau turėti savo vadybininką, nes turiu daugybę sumanymų. Tačiau nelabai mėgstu viešinti savęs. Kadangi augau Panevėžyje, tik po to išvykau studijuoti į Vilnių, o paskui keliai pasuko į Kainą, visąlaik jaučiau sentimentus savo vaikystės miestui. Panevėžio negalėčiau įvardyti gimtuoju, nes esu gimusi Sibire. Šią parodą, kurią šiandien eksponuoju Utenoje, pirmiausia norėjau pristatyti Panevėžyje. Tačiau užpildžius anketą dėl dalyvavimo sulaukiau priekaištų, kad netiko parodos pavadinimas ir trumpas pristatymas. Taip pat sulaukiau atsakymo, kad būtų sprendžiama, ar mano fotografijos vertos panevėžiečių. Neslėpsiu – įsižeidžiau.

Manau, kad ši paroda Utenos gyventojams bus įdomi, nes yra kitokia.

Jūsų vertybės – tai meilė ir sąžinė. Žmogus kaip gyva būtybė neturi amžinybės garanto. Kaip gyventi, kuo gyventi, kad ateityje liktų žmogaus vertės žymė? Ar pakanka būti žymiu fotografu, tapytoju, architektu?

Jūs palietėte labai opią ir rimtą temą. Aš esu labai pilietiškas žmogus, aktyviai dalyvaujantis socialiniame tinkle „Facebook“. Kai kurie dalykai, vykstantys Lietuvoje, mane labai skaudina ir liūdina. Štai labai grubiai ir nepagarbiai pasielgta su mūsų vertybe – Kauno rajone esančia Zapyškio bažnyčia. Yra ir daugiau kitų pavyzdžių, apie kuriuos galėtų susimąstyti kiekvienas. Mano įsitikinimu, lietuvių tauta – savotiška stabmeldžių tauta, kuriai vis dar reikia stabo nusilenkti, uždegti žvakelę ir pan. Aš norėčiau visų dėmesį atkreipti į vertingus dalykis, reiškinius. Norisi visuomenę orientuoti į aukštesnį lygmenį, o ne į tai, kas yra pigu ir kiekvienam prieinama. Taip pat visiems ir kiekvienam iš mūsų palinkėčiau sąžinės, kuri turi būti mūsų kelrodė.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video