Nuo Man­de­los iki Na­val­no: Eu­ro­pos Par­la­men­to Sa­cha­ro­vo pre­mi­ja už min­ties lais­vę

Praė­jus 33 me­tams nuo ta­da, kai Eu­ro­pos Par­la­men­tas įstei­gė žy­maus Ru­si­jos moks­li­nin­ko ir di­si­den­to And­re­jaus Sa­cha­ro­vo var­do pre­mi­ją už min­ties ir są­ži­nės lais­vę, ji įtei­kia­ma lau­rea­tui iš Ru­si­jos.
 

Kai Europos Parlamentas 1988 m. pradėjo teikti Sacharovo premiją, aplinkui tvyrojo laisvės ir optimizmo nuotaikos. Amerikiečių filosofas Francis Fukuyama šį laikmetį pavadino „istorijos pabaiga“, prognozuodamas, kad, galutinai triumfavus liberaliosios demokratijos idėjoms, kova su totalitarizmu baigsis, o mes gyvensime nuobodžiais taikos laikais.

Tik įsteigus premiją, atrodė natūralu, kad ją gauna žmonės iš valstybių, sunkiai atsigaunančių nuo įvairiausių geopolitinių sukrėtimų. Iš ten, kur elementarus išgyvenimas yra svarbiausia žmogaus teisė, o minties ir sąžinės laisvės reikalavimai gresia persekiojimu. Karštųjų konfliktų zonos, žlungančios diktatūros, regionai, kurių gyventojai išgyvena tapatybės lūžius, – čia kasmet atsiranda premijos vertų kandidatų.

Nenuostabu, kad ir 2021 m. kandidatai premijai gauti atspindėjo savo šalių vidaus politikos ir geopolitines tendencijas. Europos Parlamento nariai nominavo Afganistano moterų teisių aktyvisčių grupę, taip pat kovotoją už Vakarų Sacharos nepriklausomybę Sultaną Khayą, kuriai Maroko valdžia taiko namų areštą be teismo sprendimo. Pasiūlyta ir buvusi Bolivijos laikinoji prezidentė Jeanine Áñez, taikiai perdavusi valdžią ir po to įkalinta, bei Jungtinės Karalystės nevyriausybinė organizacija „Global Witness“, daugiau nei 25 metus registruojanti ir viešinanti žmogaus teisių pažeidimus visame pasaulyje.

Laureatai iš Rytų Europos

Nominacijų tvarka paprasta: labiausiai tinkamus, jų nuomone, kandidatus teikia Europos Parlamento politinės frakcijos. Šįkart laureatu tapo didžiausios, Europos liaudies partijos, pasiūlytas Aleksejus Navalnas, įkalintas Rusijos opozicijos lyderis. Verta prisiminti, kad 2009 m. Sacharovo premija buvo paskirta organizacijai „Memorial“, kurią praėjusių metų pabaigoje nurodė uždaryti Rusijos teismas.

Nerimą kelia tai, kad Sacharovo premija vis dažniau skiriama už žmogaus teises kalinamiems ar laisvės suvaržymus patyrusiems aktyvistams. Tokie buvo Nelsonas Mandela, Aung San Suu Kyi, Malala Yousafzai, Denisas Mukwege ir Nadia Murad, vėliau apdovanoti ir pačia prestižiškiausia Nobelio taikos premija.

2018-aisiais Sacharovo premiją gavo ukrainietis režisierius Olegas Sencovas, kuris tik po metų buvo išleistas iš kalėjimo, Rusijai ir Ukrainai apsikeitus belaisviais. 2019 m. ja buvo apdovanotas Kinijoje kalintis uigūrų aktyvistas Ilhamas Tohti. Dar po metų premiją, skirtą visai Baltarusijos demokratinei opozicijai, atsiėmė Svetlana Cichanouskaja. 2021 m. gruodžio duomenimis, Aliaksandro Lukašenkos režimas buvo įkalinęs virš 900 opozicijos narių. Šių metų laureatas – Aleksejus Navalnas, kalintis Pokrovo pataisos kolonijoje maždaug už 100 kilometrų nuo Maskvos.

Įvertino kalbą

Premijos atsiimti buvo pakviesta jo dukra, dvidešimtmetė Stanfordo universiteto studentė Darija. Europarlamentaras Andrius Kubilius jos pasakytą kalbą įvertino kaip labai stiprią: „Parlamentarai plojo atsistoję. Verta įsiklausyti tiems Lietuvoje, kurie vis dar galvoja, kad vertybinė politika yra klaida ir kad ji yra labai nepragmatiška.“

Darija tiksliai savo kalboje įvardijo ateities problemas, su kuriomis anksčiau ar vėliau susidurs tie, kurie siūlo aukoti vertybes dėl pragmatizmo.

„Europa didi ir galinga. Europos gyventojų valią išreiškia Europos Parlamento narių rezoliucijos. Ir tai tikslios, teisingos, sąžiningos rezoliucijos. Jas palaiko JAV ir Jungtinė Karalystė. Ir Australija, Naujoji Zelandija, ir visas laisvasis pasaulis. O jie (premijos laureatai), tokie kaip mano tėtis, ir toliau sėdi kalėjimuose, į kuriuos uždaro dar ir dar daugiau jų bendražygių“, – sakė D. Navalnaja.

„(...) Noriu pacituoti savo didžio tautiečio, kurio vardu pavadinta ši premija, žodžius: „Ne iš apgaulingo kuklumo, o tiesiog norėdamas būti tikslus, pastebėsiu, kad mano likimas pasirodė esąs galingesnis už mano asmenybę. Ir aš tiesiog stengiausi prilygti savo likimui. Todėl linkiu, kad mums visiems pakaktų jėgų prilygti savo likimui.“ Laisvę Aleksejui Navalnui!“ – baigdama kalbą, sakė D. Navalnaja.

Laisvę ir visiems kitiems Europos Parlamento Sacharovo premijos laureatams, nominantams ir visiems, ginantiems žmogaus teises!