Nuo majų iki hadzų: ko senosios kultūros gali mus išmokyti apie primirštą meną auklėti laimingus vaikus?

Augindami mažuosius norime savo vaikams suteikti visa, kas geriausia. Tačiau būna akimirkų, kai auklėjimas tampa tikru iššūkiu, nes nepajėgiame susitvarkyti kai vaikai neklauso arba juos ištinka pykčio protrūkis.

Michaeleen Doucleff –  leidyklos VAGA  išleistos knygos „Primirštas auklėjimo menas“ autorė, kelia klausimą, kodėl būna taip sunku susikalbėti su savo atžalomis? Ką daryti, kad padėtis pasikeistų?

Tam, kad atrastų atsakymus, Michaeleen kartu su trejų metų dukra aplankė vietas, kuriose tebegyvuoja seniausios pasaulio kultūros: majai Jukatano pusiasalyje, inuitų šeima už poliarinio rato ir hadzų bendruomenė Tanzanijoje. Aprašydama gyvenimo šiose šeimose patirtį, autorė atveria suvokimą apie tai, kodėl vakarų kultūroje taip sunku įveikti problemas siekiant išmokyti vaikus paslaugumo, ramybės ir gebėjimo išgirsti tėvus.

„Pamenu žemiausią tašką, kurį pasiekiau kaip mama.

Tai buvo penktą vėsaus gruodžio ryto valandą. Gulėjau lovoje vilkėdama tuo pačiu megztiniu, kurį dėvėjau praėjusią dieną. Plaukai netrinkti jau bemaž savaitę.

Lauke dangus vis dar buvo tamsiai mėlynas, gatvių žibintai švytėjo geltonai. Girdėjosi tik mūsų vokiečių aviganės Mango, tūnančios po lova, kvėpavimas. Visi, išskyrus mane, miegojo. Aš buvau visiškai budri.

Ruošiausi mūšiui. Galvoje sukosi mintys, kaip elgtis netrukus prasidėsiančioje kovoje su priešu. Ką darysiu, kai ji vėl užpuls? Kai trenks? Spirs? Ar įkąs?

Siaubinga savo pačios dukrą vadinti „priešu“. Prisiekiu, myliu ją be galo. Ir dėl daugybės dalykų ji yra nuostabiausias mažas žmogus. Ji aštraus proto, laukinės drąsos ir stipri kaip jautis tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Kai Rosy nukrenta žaidimų aikštelėje, kaipmat atsistoja. Be jokių dramų.

<...> Iš tiesų nežinojau, kaip būti gera mama. Dar niekada toje srityje, kurią norėjau išmanyti, nebuvau tokia nevykėlė. Dar niekada atotrūkis tarp mano turimų ir trokštamų įgūdžių nebuvo toks didžiulis.

Ir taip ankstaus ryto valandą gulėjau lovoje siaubingai bijodama momento, kai mano dukra – mylimas vaikas, kurio daug metų taip troškau, – pabus. Ieškojau būdo užmegzti ryšį su maža asmenybe, kuri jau daug dienų atrodė kaip siautėjanti maniakė.

Jaučiausi sutrikusi. Jaučiausi pavargusi. Jaučiausi beviltiškai. Galvodama apie ateitį mačiau tik dar daugiau bėdų: Rosy ir aš liksime užstrigusios nuolatinėje kovoje, tik šioji taps vis įnirtingesnė ir stipresnė.

Bet taip nenutiko, ir šioje knygoje papasakosiu, kaip mūsų gyvenime įvyko netikėtos transformuojančios permainos. Viskas prasidėjo kelionėje po Meksiką, kai akis atvėrusi patirtis nulėmė tolesnes keliones į kitus pasaulio kraštus, ir Rosy kaskart buvo mano kompanionė. Kelionėse sutikau nuostabių mamų ir tėčių, išmokiusių mane neįtikėtinai daug apie vaikų auklėjimą. Šios moterys ir vyrai parodė man ne tik kaip apraminti Rosy įniršio priepuolius, bet ir kaip bendrauti su ja be šaukimo, bambėjimo ir bausmių – ugdant vaiko pasitikėjimą savimi, o ne keliant įtampą ir konfliktus su tėvais. Ir turbūt svarbiausia tai, jog išsigudrinau, kaip mokyti Rosy būti maloniai ir dosniai su manimi, šeima ir draugais. Iš dalies tai pavyko dėl to, kad tos mamos ir tėčiai parodė man, kaip būti maloniai ir mylėti savo vaiką visiškai kitaip.

Kaip inuitė mama Elizabeth Tegumiar pasakė man paskutinę mūsų dieną Arktyje: „Man atrodo, dabar tu moki geriau su ja elgtis.“ Tikrai, kad moku“, – taria knygos autorė.

„The New York Times“ bestseleriu tapusioje knygoje „Pamirštas auklėjimo menas“ gausu labai vertingų, kasdienėje praktikoje lengvai pritaikomų patarimų ir auklėjimo įrankių, kuriuos natūraliai savo šeimose taiko senosios kultūros. Knyga vertinga kaip ugdymo vadovas ir kaip antropologinė studija, papildyta šiuolaikinių neuromokslininkų bei psichologų komentarais. Skyrę laiko perskaityti šią knygą sužinosite, kaip elgtis ir ką sakyti kai vaikai atsisako klausytis ir išgirsti, kuo galime pakeisti savo polinkį vadovauti vaikams paliepimais, ar nuolatiniu pykčiu, kaip įtraukti juos į bendradarbiavimą su suaugusiais ar paskatinti tapti savimi pasitikinčiais, paslaugiais ir laimingais vaikais.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Pirmasis įrankis: auklėti ramybe

Jei įsisavinsite tik vieną dalyką iš šios knygos, tikiuosi, tai bus šis. Jis sunkus, bet pažadu, kad pasistengti verta.

Daugelyje kultūrų visame pasaulyje tėvai tiki, kad viena svarbiausių jų atsakomybių yra padėti vaikams išmokti nusiraminti – tai yra išmokyti juos reaguoti į kasdienes gyvenimo nesėkmes ramiai ir pasitikint savimi. Į šią atsakomybę jie žiūri labai rimtai, kaip ir į kitų įgūdžių mokymą, tokių kaip skaitymas, matematika ir sveika mityba.

„Sakau jaunajai kartai – neleiskite vaikams tiek verkti, pabandykite nuraminti juos, – sako man Maria Kukkuvak, sėdėdama prie virtuvės stalo. – Tėvai ir seneliai turi nuraminti vaikus.“

Geriausias būdas tai padaryti – nesvarbu, ar vaikas verkia, šaukia ar nepaliaujamai kažko reikalauja, – suaugusiajam bendrauti išliekant visiškai ramiam. Rimtai, kalbame apie tokią ramybę, kokią retai matome Vakarų kultūroje. Įsivaizduokite ramybę, kokia apima atsipalaidavus gulint ant masažo stalo. Arba kaip jaučiatės po ilgos karštos vonios. Arba žolės apsirūkiusį poną Rogerį.

Kugaruke vyrauja tokia tendencija: kuo stipresnė vaiko energija, tuo silpnesne energija reaguoja tėvai. Jei vaikas pradeda rėkti, daužyti, verkti ar net muštis, tėvai neskuba nurodinėti ir neliepia vaikui apsiraminti. Jie niekuo negrasina („Jei nenustosi rėkti...“) ir nedalina malonių pažadų („Kas nutiko? Ar nori atsigerti? Gal nori eiti...“).

Taigi taip tėvai, patys būdami ramūs, parodo vaikui, kaip būti ramiam.

Kai tik vaikai supyksta, verkia ar rėkia, tėvai nedaugžodžiauja (žodžiai stimuliuoja). Jie nemosikuoja rankomis (judesiai stimuliuoja). Išlaiko ramią veido išraišką (vėlgi, išraiškos stimuliuoja). Bet tėvai nėra baikštūs ar išsigandę. Jie pasitiki savimi. Tik prie vaiko prieina taip, kaip artintumės prie drugelio, nutūpusio ant peties: švelniai, lėtai, atsargiai.

Antropologė Jean Briggs, gyvendama su Allaq ir Inuttiaq’o šeima septintajame dešimtmetyje, kelis sykius aprašė šį auklėjimo stilių. „Suaugusieji į blogą vaikų elgesį nuolat reaguodavo išlikdami ramūs ir racionalūs <...>. Kai Saaral [trijų metų mergaitė] trenkė jai [mamai] į veidą šaukštu, ši nusisuko ramiai sakydama: „Ji neturi proto (ihuma).“

Vėliau trimetė turėjo priprasti prie kūdikio atsiradimo šeimoje. Kai mama nebeleido mažylei žįsti krūties, pratrūko pragaro liepsnos. Prasidėjo „raudų ir trenksmų audros“. Mama jos nebarė, bet reagavo „švelniai kalbėdama“, o tai Jean pasirodė beveik neįtikėtina. „Niekuomet neįsivaizdavau, kad į krizę [kai vieno vaiko vietą užima kitas kūdikis], gali būti reaguojama taip švelniai.“ Kodėl ši strategija tokia efektyvi? Tai gana paprasta: vaikų emocijos ir energijos lygis atspindi tėvų emocijas ir energiją, sako vaikų psichoterapeutė Tina Payne Bryson, dviejų New York Times bestselerių bendraautorė.

„Emocijos yra užkrečiamos, – sako Tina. Žmonių smegenyse esančių neuronų ir jų grandinių vienintelis tikslas yra atspindėti kitų žmonių emocijas. – Mūsų smegenyse yra tam tikros socialinio rezonanso schemos, kurios aktyvuojamos, kai su kuo nors bendraujame.“

Todėl jei norite, kad jūsų vaikas būtų itin energingas, ir patys turite būti labai energingi. Užduokite vaikui daugybę klausimų. Duokite nurodymų. Išsakykite daug prašymų. Kalbėkite su vaiku greitai, empatiškai, skubotai. Pakelkite balsą. Kartokite prašymus. Būkite įsitempę.

Bet jei norite, kad vaikas būtų ramus, patys būkite ramūs. Tylėkite. Nejudėkite. Būkite švelnūs. Laikui bėgant vaikas pradės jus matyti kaip saugią užuovėją kilus emocijų audroms.

Michaeleen Doucleff, Primirštas auklėjimo menas, iš anglų kalbos vertė Lina Kadžiulytė, leidykla VAGA, 2022.

Reklama