Nuo idėjos iki įgyvendinimo – nepramintais takais

Prieš 50 metų, 1973 m. gegužės 25 d., Šiaulių „Aušros“ istorijos-etnografijos muziejaus dviejose salėse buvo atidaryta nedidelė Fotografijos meno draugijos globojamo visuomeninio Fotografijos muziejaus ekspozicija. Šią dieną ir sutarta laikyti Fotografijos muziejaus įkūrimo data. „Manau, kad Šiauliai turi ypatingą fotografijos aurą“, – sako Fotografijos muziejaus vadovė Vilija Ulinskytė-Balzienė.

– 1966 m. Antanas Kazimieras Dilys Šiauliuose suburia fotografų bendruomenę ir įsteigia fotoklubą. Kuo fotoklubo įkūrimas reikšmingas tuomečiams Šiauliams?

– Šiauliuose įkūrus fotoklubą, miesto fotografai įgijo platformą viešai kūrybinei veiklai, kuri pokario sovietinio režimo sąlygomis buvo praktiškai negalima, o vadinamuoju postalininio atšilimo laikotarpiu ėmė po truputėlį reikštis griežtoje valdžios priežiūroje ir jos siūlomomis formomis. Priežiūra nesumenko ir įkūrus fotoklubą, tačiau šis jau kasmet galėjo rengti narių apžvalgines parodas, organizavo metodinius kursus, užsimezgė bendravimas su kitų Lietuvos miestų fotoklubų nariais. Visa tai sudarė galimybę fotomėgėjams eksponuoti savo kūrybą ir tobulėti, o miestui tai reiškė viešojo kultūrinio gyvenimo atsigavimą ir įvairovę, kūrybinio potencialo atgimimą. Ten užgimė ir Fotografijos muziejaus kūrimo idėja.

– Jau 1970 m. skelbiama, kad Šiauliuose kuriamas Fotografijos muziejus. Ar to meto fotografijos entuziastus galime vadinti ateities vizionieriais?

– Visa ko variklis yra žmonės, asmenybės, tad ir Fotografijos muziejaus pagrindus sukūrė entuziastingo lyderio A. K. Dilio suburti bendraminčiai. 1966-aisiais Šiauliuose susitikusi šalies Fotoklubų taryba paskelbė programą, kurios vienas iš punktų numatė „rinkti medžiagą apie Lietuvos fotografiją praeityje ir dabar, rūpintis jos išsaugojimu“. Kaip teigė A. K. Dilys, tada apie Fotografijos muziejų dar negalvota – šiauliečiai užsibrėžė sukaupti viską, kas susiję su Šiaulių fotoklubo veikla: narių kūrinius, parodų katalogus, įvairius dokumentus, klubų ženklelius. Be abejonės, fotografijos entuziastų dėmesys neaplenkė ir Šiaulių miesto bei Lietuvos fotografijos praeities relikvijų. Fotokorespondento profesijos blaškomas po visą Lietuvą, A. K. Dilys iš komandiruočių dažnai parsiveždavo ir senųjų fotografijos meistrų palikimo: stiklo negatyvų, fotografijų, fototechnikos.

Eksponatus kuriamam muziejui suteikė garsūs Lietuvos fotomenininkai, fotografijos paveldo entuziastai, senųjų fotografų giminaičiai ir kt. Be abejo, tokio sumanymo nebuvo įmanoma įgyvendinti be institucinės paramos. Muziejaus steigėja ir jo kelių pirmųjų veiklos metų globėja buvo Antano Sutkaus vadovaujama Lietuvos fotografijos meno draugija (dabar – Lietuvos fotomenininkų sąjunga), skyrusi lėšų eksponatams įsigyti ir suteikusi muziejui „stogą“ nuo visas kultūros srities veiklas kontroliuojančio Glavlito.

Šiaulių „Aušros“ muziejus, kurio skyriumi netrukus po įsteigimo tapo Fotografijos muziejus, suteikė galimybę muziejui išlikti ir augti. Pažymėtina, kad dar Šiaulių fotoklubo veiklos pradžioje užsimezgė šio muziejaus ir šiauliečių fotomėgėjų bendradarbiavimas. Muziejaus parodų salės buvo visada atviros fotografijai, muziejininkai dažnai gelbėjo fotomėgėjams, skolindami įrangą parodoms ar kitaip bendradarbiaudami. Tai pastebėjo ir fotografijos istorikas bei žurnalistas Virgilijus Juodakis, kuris 1968 m., apžvelgdamas Lietuvos fotomėgėjų reikalus, rašė, kad „ne visur fotomėgėjų entuziazmas susilaukia tokio šilto atgarsio kaip Šiauliuose. Tai, beje, vienintelis miestas, kuris nešykšti geriausių savo parodų salių fotografijai. Šis nuopelnas priklauso miesto kraštotyros muziejui“ (dabar – Šiaulių „Aušros“ muziejus). Taigi neatsitiktinai Fotografijos muziejus galiausiai perėjo vieno iš didžiausių Lietuvos valstybinių muziejų globon.

Šio muziejaus Fotografijos skyriaus statusas suteikė naujojo muziejaus veiklai pakankamą ir nuolatinį materialų pagrindą, metodinę pagalbą saugant kultūros vertybes ir naujas parodinės veiklos galimybes, kurias suteikė Fotografijos muziejui paskirtos patalpos – dvi muziejaus salės Aušros alėjoje (dabar – Šiaulių istorijos muziejus). 1973 m. gegužės 25 d. ten buvo atidaryta pirmoji visuomeninio Fotografijos meno draugijos Fotografijos muziejaus ekspozicija (autorius A. K. Dilys). Tą dieną ir sutarta laikyti muziejaus įkūrimo data.

Labai svarbu paminėti ir tuometės Šiaulių miesto valdžios įžvalgumą ir globą: Fotografijos muziejui buvo suteiktos patalpos nuolatinei buveinei ir visokeriopa parama, labiausiai nulėmusi tai, kad muziejus liko Šiauliuose ir nebuvo iškeltas į Vilnių, kaip buvo pradėta svarstyti sostinėje.

Muziejaus steigimas nuo idėjos iki jos įgyvendinimo užtruko kelerius metus. A. K. Dilys su bendraminčiais ėjo nepramintais takais. Anuomet tokių specializuotų fotografijos paveldo muziejų Sovietų Sąjungoje nebuvo, o pasaulyje jų veikė tik apie 20–30, dažnai palaikomų tik keleto žmonių iniciatyvos, dalis iš jų buvo privatūs, kiti įkurti kaip didesnių muziejų skyriai ar filialai, vieni buvo orientuoti į fotografijos meno, kiti – į technikos pristatymą ar, kaip „Aušros“ muziejaus Fotografijos muziejus šiandien, – mišrios (fotografijos istorijos, meno ir technikos) krypties. Tiesa, retų mėginimų kurti fotografijos muziejus būta ir sovietų respublikose, pirmasis iš jų apie 1965–1967 m. Odesoje baigėsi nesėkme, tik maždaug po 15 metų, 1980 m., muziejus įkurtas Taline, vėliau dar daugiau kaip dešimtmetį užtruko fotografijos muziejaus kūrimas Rygoje (1993 m.). Nesėkmingi ar ilgai užtrukę kitų bandymai kurti muziejus svetur parodo, kad sumanymas buvo tikrai ambicingas ir tuo metu nelengvai įgyvendinamas iššūkis.

– Šiauliuose jau pusę amžiaus veikia Fotografijos muziejus, stiprų A. K. Dilio fotografų bendrystės tradiciją tęsia ir kuria Fotografijos namai, fotografijos klubas „Foto-Šiauliai“. Vyksta fotografijos forumai, paskaitos, edukacijos, būreliai. Ar galėtume sakyti, kad Šiauliai yra stiprus fotografijos centras? Kaip atrodome Lietuvos ir Europos kontekste?

– Manau, kad Šiauliai turi ypatingą fotografijos aurą. Jau vieno iš seniausių ir moderniausių Vidurio Europoje ir vienintelio Lietuvoje Fotografijos muziejaus veikla miestą daro išskirtinį. Atveriama fotografijos istorijos ekspozicija yra vienintelė vieta Lietuvoje, kur galima išvysti visą šalies fotografijos skerspjūvį, tik fotografijai skirta puiki muziejaus galerijos erdvė – kiekvieno fotografo siekiamybė, parodos joje planuojamos ne vieneriems metams į priekį. Ir tai ne vienintelė puiki erdvė mieste, kurioje fotografija laukiama. Visada savitą, konceptualų požiūrį pristato Šiaulių dailės galerijos organizuojamų fotografijos parodų kuratoriai, o šiauliečio menotyrininko Virginijaus Kinčinaičio įžvalgos lydi dažno Lietuvos fotomenininko kūrybos pristatymus parodose, renginiuose, leidiniuose ar didžiausiuose šalies meno forumuose.

Turime ir ryškių, pripažintų fotomenininkų, tokių kaip Aleksandras Ostašenkovas, Ričardas Dailidė, susiejusių savo gyvenimą su Šiauliais, vis dar aktyvių, kuriančių ir rengiančių parodas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Fotografijos namų judėjimas –  apskritai unikalus reiškinys, subūręs žmones, kuriems fotografija tapo tiesiog gyvenimo ir bendravimo būdu. Ar to užtenka, kad būtume centru, negalėčiau atsakyti vienareikšmiškai. Centras, mano požiūriu, reiškia trauką, nuolatinį kūrybinį atsinaujinimą ir viešosios erdvės prisodrinimą menu, kurį palaiko ne tik institucijų veikla, bet ir aktyvus, dinamiškas ir, svarbiausia, profesionalus nevyriausybinis kūrybinių industrijų sektorius. Nors miestas išaugina tikrai nemažai puikių fotografų, kuratorių ar meno teoretikų, tačiau atvykstančių čia gyventi ir kurti yra vienetai, todėl, manau, turėtume dar labiau sutelkti pajėgas, kad tokią trauką sukurtume.

– Per pusę amžiaus kito muziejaus lokacijos, plėtėsi veiklų įvairovė ir saugomos kolekcijos. Koks Fotografijos muziejus yra šiandien? Koks jo lankytojas?

– Fotografijos muziejus šiandien yra dinamiška ir atvira idėjoms, bendradarbiavimui ir kūrybai daugiafunkcė vieta, kurioje vyksta intensyvi pažintinė, edukacinė, pramoginė ir mokslinė veikla. Veiklų įvairovė tokia plati, kad savo interesams artimų dalykų gali atrasti kiekvienas prasmingo laisvalaikio ar kūrybinių projektų erdvės ieškantis žmogus. Be kasdienių parodų, renginių, edukacinių užsiėmimų lankytojų, nuolat sulaukiame ir fotografijos profesionalų, kuratorių, kolegų iš Lietuvos ir užsienio vizitų, konsultacijų ar užklausų tyrimams. Galimybė pasinaudoti gausiomis ir vertingomis muziejaus kolekcijomis – tai plačiajai visuomenei gal nepastebima, bet labai svarbi muziejinio darbo dalis. Muziejaus kolekcijoje saugoma beveik 150 tūkst. eksponatų, didelė dalis publikuojama LIMIS, kituose paveldo skaidos portaluose, į virtualią erdvę persikėlė ir muziejaus edukacinė veikla, diegiami inovatyvūs kūrybiniai sprendimai muziejaus turinį daro prieinamą kiekvienam.

– Svarbus Fotografijos muziejaus akcentas – didžiausia Lietuvoje saugoma fotomenininko Vito Luckaus kolekcija, kurios vardu pavadintas ir 2014 m. atidarytas centras, veikiantis kaip Šiaulių „Aušros“ muziejaus Fotografijos muziejaus padalinys. Kuo V. Luckaus kūryba ir kolekcija yra svarbi Lietuvos fotografijos istorijai?

– V. Luckus buvo unikalus kūrėjas, fotografijoje įkūnijęs neaprėpiamą kūrybiškumą, minties konceptualumą, niekam nepavaldžią kūrėjo individualybę ir didžiulę meistrystę. Jis tapo kūrybos laisvės simboliu totalitarizmu persmelktoje visuomenėje. Šio fotografo ir jo amžininkų kūrybinio palikimo tyrimui ir sklaidai buvo įkurtas V. Luckaus fotografijos centras su mintimi ir sąlyga, kad nuolatinė jo buveinė bus Vilniuje. Viliamės, kad neilgai trukus ši idėja galės išsipildyti ir centras tęs savo veiklą – tik jau ne kaip mūsų, o sostinėje reziduojančio muziejaus padalinys. Didžiuojamės prisidėję prie šio genialaus Lietuvos fotografijos kūrėjo reikšmingos kūrybinio palikimo dalies sugrąžinimo į Lietuvą ir davę solidžią pradžią centro veiklai.

– Fotografijos muziejuje saugomos ne tik Lietuvos, išeivijos, bet ir užsienio menininkų kolekcijos. Kurių fotografų kūrinius būtinai patartumėte pamatyti, su jais susipažinti?

– Lietuvos fotografijos paveldas ir šiuolaikinių autorių kūryba yra tokia įvairi, kad, mano požiūriu, būtų neteisinga išskirti tik kelis vardus. Fotografijos istoriją, meno raidą ir tendencijas stengiamės atspindėti parodose, reikšmingiausius kūrinius atrinkome rengdami ekspoziciją, tad kviesčiau lankytis muziejuje ir išvysti platesnį foto-
grafijos istorijos paveikslą.

–  Kas jums yra fotografija?

– Fotografija yra mano kasdienybė, kuri visada kupina nuostabos ir naujų atradimų. Ji ir ikonografijos šaltinis, būdas pažinti, suprasti pasaulį, pamatyti dalykus kito žmogaus akimis, pažvelgti į kito sielą. Kiekviena fotografija – tai lyg mažas stebuklas. Vienai iš muziejaus ekspozicijos temų anotuoti pasirinkau fotografiją apibūdinančią Dianos Arbus mintį: „Fotografija yra paslaptis apie paslaptį. Kuo daugiau ji tau sako, tuo mažiau tu žinai.“

– Vadovaujate Fotografijos muziejui nuo 2000-ųjų. Kokie svarbiausi pokyčiai įvyko? Kokios tradicijos sukurtos?

– Turbūt ryškiausias pokytis buvo muziejaus rekonstrukcija, sukūrusi postūmį ir prielaidas naujai veiklos kokybei. Apmąstyta ir pertvarkyta, modernizuota erdvė, sukurta lankytojams patogi ir patraukli infrastruktūra, techniškai įrengtos tinkamos fotografijoms saugoti ir eksponuoti muziejinių vertybių saugyklos bei parodų salės su temperatūros ir drėgmės režimu, apšvietimu, gaisrine sauga. Dar iki rekonstrukcijos, maždaug nuo 2001 m., pradėjome rengti edukacines programas ir užsiėmimus: lankytojai fotografavosi Fotografijos muziejaus retrofotoateljė, mokėsi patys pasigaminti fotoaparatus iš įvairių daiktų ir jais fotografuoti, atlikdami įvairius eksperimentus mėgino suvokti šviesos savybes, fotoaparato veikimo principus, įminti kitas fotografijos paslaptis. Edukacinės programos persikėlė už Fotografijos muziejaus ribų į viešąsias miesto erdves.

Šiandien jau galime lankytojams pasiūlyti eksperimentuoti tikroje fotolaboratorijoje, išbandyti senuosius fotografijos procesus muziejininkų vedamuose užsiėmimuose ir kviestinių menininkų kūrybinėse dirbtuvėse. Specialiai sukurtos edukacinės veiklos lydi ir rengiamas parodas. Tradicinis tampa ir 2019 m. pirmą kartą surengtas Senųjų fotografijos technologijų simpoziumas, suburiantis dalytis patirtimi fotografijos tyrėjus, muziejininkus, archyvarus, restauratorius, senųjų fotografijos technikų praktikus iš Lietuvos ir užsienio. Simpoziumą lydi renginiai, dirbtuvės, kuriose kviečiami dalyvauti ir miestiečiai. Taigi, Fotografijos muziejus tampa svarbiu ir atviru fotografijos technologijos tyrimo ir saugojimo kompetencijos centru, kurį pastiprina „Aušros“ muziejaus restauravimo skyriuje dirbantys kvalifikuoti fotografijos konservavimo profesionalai.

Daug dėmesio skirta ir muziejaus eksponatų rinkinių apskaitai, sisteminimui, pertvarkai ir pildymui. Tai nematoma, bet labai svarbi muziejaus darbo dalis, kiekvieno muziejaus egzistavimo pagrindas ir prasmė. Eksponatams įsigyti, kaip ir parodinei, edukacinei veiklai, pradėta ieškoti projektinio finansavimo. Teko įgyvendinti pirmąjį sėkmingą „Aušros“ muziejaus eksponatų įsigijimo projektą fondų lėšomis – Lietuvių fondui (Lemontas, JAV) parėmus 2001 m. ženkliai papildytas Lietuvos fotografijos maestro Povilo Karpavičiaus palikimas. Ir iki šiol beveik kasmet kryptingai pagal nusistatytas prioritetines temas įgyvendinami muziejinės kolekcijos papildymo projektai. Taip Fotografijos muziejaus saugomų vertybių skaičius nuo 30 tūkst. 2000 m. šiandien pasiekė jau apie 150 tūkst.

Eksponatai pradėti skaitmeninti ir publikuoti internete, fotografijos paveldo sklaidai pasitelktos šiuolaikinės technologijos, išplėtota fotografijos leidinių leidyba. Paminėtinas ir pastaraisiais metais pradėtas įgyvendinti tęstinis projektas „Jaunojo kūrėjo eteris“, kuriame portfelio formatu pristatoma pradedančių fotografų kūryba, kartu su VšĮ „Sielai“ rengiamas jaunimo muzikos festivalis „Šiauliai gyvai“, suteikiantis muziejaus erdvei dar daugiau atvirumo ir daugiafunkciškumo.

– Lietuvos fotografijos istorija be galo turtinga. Ar yra įdomių faktų, kurie galėtų nustebinti mūsų skaitytojus?

– Iš visų įdomybių paminėčiau mažai žinomą faktą, kad prie paties fotografijos išradimo yra prisidėjęs vienas žymus Lietuvos mokslininkas. Jo pavardės neatskleisiu, tik paminėsiu, kad šiam mokslininkui ir kitiems mūsų šalies fotografijos inovatoriams skirsime kitais metais muziejuje rengiamą mokslinę konferenciją, kurioje kviečiu dalyvauti ir išgirsti tikrai įdomių bei įkvepiančių fotografijos istorijų.

–  Atveriate Fotografijos muziejaus ekspoziciją. Ką joje galės išvysti lankytojai?

– Ekspozicijoje rodysime tai, ką turime įdomiausio ir vertingiausio, eksponatus, iliustruojančius svarbiausius fotografijos istorijos momentus ir mūsų pasirinktą naratyvą „Laisvę fotografijai!“. Bus ir interaktyvių, technologinių sprendimų, tikslingai naudojami ir derinami tradiciniai bei inovatyvūs eksponavimo principai.

– Ekspozicijos pavadinimas – „Laisvę fotografijai!“. Kas slypi po juo?

– Ekspozicijos pavadinimą padiktavo pastebėjimas, kad fotografijos istoriją lydėjo kliūtys jai laisvai sklisti. Iš pradžių technologiniai iššūkiai: žmonija jau daugiau kaip 2000 metų žino fotografijos principą, bet tik prieš beveik 185 metus sugebėjo fotografinį vaizdą užfiksuoti. Įveikus technologinius sunkumus, susidurta su ideologiniais žabangais: dažnai fotografija bandyta pasinaudoti manipuliuojant ar konstruojant iškreiptą tikrovę, Lietuvos fotografija carizmo priespaudos ir sovietiniu laikotarpiu patyrė ir griežtus cenzūros ir reglamentacijos gniaužtus. Taigi, fotografijos laisvės problema yra vienas iš jos istorijos leitmotyvų, kurį norime išryškinti ekspozicijoje.

– Fotografijos ekspozicijos atidarymas – svarbus įvykis muziejų miestui. Nuveikta daug darbų, tačiau knieti paklausti – o kas toliau?

– Ekspoziciją atidarome, tačiau ir toliau ją pildysime, be to, pradėjome rengti ekspozicijos pasakojimą tęsiančią muziejaus 50-mečiui skirtą parodą, kurią atidarysime rudenį, per Senųjų fotografijos technologijų simpoziumą, – tada ir švęsime muziejaus gimtadienį. Metų pabaigoje suplanuoti du dideli mūsų kuruojami Lietuvos fotografijos pristatymai Lenkijoje

– XX a. II pusės fotografijos retrospektyva iš Fotografijos muziejaus rinkinių ir Benedikto Henriko Tiškevičiaus paroda Karališkajame Lazienkų muziejuje Varšuvoje. Taip pat netrukus pristatysime jau užbaigtą kelerius metus su Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus LIMIS centru kurtą internetinę virtualių pasakojimų platformą „Mano ir mūsų istorija“, kurios vienas iš tikslų – atrasti ir viešinti asmeninių fotografijos archyvų lobius.

Baigiamajame etape yra keli svarbūs leidybiniai projektai ir daugybė kitų šiems metams suplanuotų darbų. Na, o iššūkis ateičiai – pirmo aukšto integravimas į muziejaus viešąją erdvę. Pasibaigus rekonstrukcijai pavyko pasiekti, kad, išsikėlus rezidavusioms institucijoms, visas pastatas būtų skirtas muziejui – tai buvo mūsų ir muziejaus įkūrėjo A. K. Dilio svajonė. Esame parengę šių patalpų integravimo į muziejaus viešąją erdvę koncepciją bei projektinius sprendinius ir tikimės, kad netrukus sulauksime galimybių juos įgyvendinti.

Roberta Stonkutė