Nuo fotografijos iki kinematografijos Šiauliuose (XVI)

Tęsiame straipsnių ciklą apie laiką, kai fotografijos ateljė ir kino teatras Šiauliuose buvo neatsiejama miesto kultūrinio gyvenimo dalis. Šį kartą apie Šiaulių kino teatrus pokariu – 1945–1989 m.

Nuo 1945 m. Šiauliuose veikė „Aušros“, „Šviesos“ ir „Kapitol“ kino teatrai, kurie tiesiogiai priklausė miesto Kultūros skyriui. Šiauliuose įvairiu laiku veikė šie kino teatrai: Žemaitės gatvėje – „Aušra“ (pastatas, kuriame buvo šis kino teatras, nugriautas apie 1959 m.). Jis buvo įsikūręs taip vadinamo Traškų namo I aukšte, Žemaitės ir J. Basanavičiaus gatvių sankirtoje. Šis pastatas buvo pastatytas maždaug XX a. 3 ir 4 dešimtmečių sandūroje.

Gegužės 1-osios (dabar – Vasario 16-osios) gatvėje Nr. 60 buvo įsikūrusi „Šviesa“ ir „Pergalė“, V. Kapsuko (dabar – Aušros alėja) gatvėje veikė „Tiesa“, Vilniaus gatvėje – „Laikas“, Trakų gatvėje – „Palydovas“, Tilžės gatvėje – „Saulė“ ir kt. Kurį laiką kino filmai buvo rodomi Geležinkelininkų klube, Karininkų namuose. Maždaug nuo 1955 m. apie dešimtmetį senajame miesto parke veikė vaikų vasaros kino teatras „Pionierius“. Pokariu kilnojamas plačiaformatis kinas dar buvo rodomas Žalgirio stadione, Pergalės aikštėje ir kt.

Šiaulietis kolekcininkas Petras Kaminskas apie apsilankymą kino teatre pirmą kartą pasakojo: „Prisiminimai, kai pirmą kartą lankiausi kino teatre „Pergalė“ („Kapitol“). Tai buvo ankstyvas pokaris, 1947 metai. Mama mane, keturmetį, nusivedė į kino teatrą. Tai pirmas kinas, kurį aš mačiau. Jo pavadinimas „Dramblys ir virvutė“ išliko mintyse iki šių dienų. Ką ten rodė ir kiek rodymas tęsėsi – nepamenu. Jame multiplikacinis dramblys ant priekinių ir užpakalinių kojų šokinėjo per virvutę, padedant mažai mergaitei. Daugiau nieko nepamenu, kadangi dramblys buvo didelis, man matytas pirmą kartą, matyt, todėl aš jį ir įsiminiau. Kine sėdėjome kažkur aukštai, gal balkone, buvo tamsu ir įdomu.“

Iš Šiaulių kilusi aktorė Eugenija Nijola Jankutė (1930–2017) apie karo metais ir pokariu Šiauliuose lankytus kino teatrus „Kapitol“ ir „Liaudies namus“ savo prisiminimuose rašo: „Kelis kartus per savaitę po pamokų eidavome ar į „Liaudies namus“, ar į kiną „Kapitol“ žiūrėti vokiškų filmų. Prie kasų būdavo baisiausia grumdalynė, o bilietus parduodavo jaunuoliams tik nuo 16 metų, bet mus įvesdavo kino direktorius, mūsų nuomininkas Štelbė. Grįžusios iš kino, ilgai gyvendavome patirtais įspūdžiais, mėgdžiodavome matytas artistes, jų manieras, balsus. Po kelis kartus pažiūrėjusios tuos pačius filmus (tada sakydavome: „tas pačias filmas“, o „l“ tardavome minkštai), dainuodavome ten skambėjusias dainas.“

Pokariu Šiauliuose gyvenimas buvo nelengvas. Trūko maisto, pinigų, pragyventi buvo sunku. Tad tėvai vaikams ne visada duodavo pinigų kinui. Tekdavo prisigalvoti kitų pramogų. P. Kaminskas prisimena, kad jo brolis Edvardas kinu susidomėjo labai anksti. Nuo 1947 m. iki 1953 m. jis turėjo filmo žiūrėjimo kartoninį aparačiuką. Po to įsigijo didesnį su lempa, ant sienos pakabindavo baltą paklodę ir rodydavo vaikams filmukus pasakų motyvais, pats komentuodavo. Žinau, kad buvo pasidaręs bilietus. Kas norėdavo pažiūrėti, pirkdavo bilietą, gal po 5 kapeikas ar pan. Jis Kalniuko rajone buvo tokio kino pradininkas.

1949 m. Žalgirio g. 1 buvo įkurtas Respublikinis kino filmų nuomojimo kontoros Šiaulių skyrius. Kino teatras „Pergalė“ (buvęs „Kapitol“) Šiauliuose buvo atidarytas 1949 m. vasario 12 d. To meto miesto laikraštis „Raudonoji vėliava“ rašė: „Šiandien, vasario 12 d. atidaromas kino teatras „Pergalė“. Patalpos erdvios, įrengta 600 vietų. Kino teatras aprūpintas nauja kino aparatūra. Atidarymo dieną demonstruojamas naujas tarybinis filmas „Garbės teismas“ <...>. Kiekvieną dieną kino teatras duos po keturis kino seansus.“

Kino ir fotografijos kritikas Skirmantas Valiulis (1938–2011) apie savo vaikystę Šiauliuose ir susidomėjimą kinu pasakojo: „Kinu susidomėjau Šiauliuose, šeštoje klasėje. Nebūdavo savaitės, kad nepažiūrėčiau porą ar trejetą filmų. Mėgstamiausios vietos buvo Geležinkelininkų klubas ir „Pergalės“ kino teatras (netoli „Titnago“ spaustuvės).

Pokario metais rodė garsų filmą „Tarzanas“. Buvome susirašę visas šio filmo scenas. Ano meto kinas mums, berniūkščiams, paliko didelį įspūdį: ėmėme rašyti recenzijas, kaupti nuotraukų ir žurnalų apie kiną. Dešimtoje klasėje jau rašiau recenzijas į tuometinį Šiaulių laikraštį. Labai gerai atsimenu, kai per išleistuvių balių garsus dailininkas Gerardas Bagdonavičius su visais kalbėjosi – kuo būsim. Aš atsakiau, kad būtinai eisiu į kiną.“

1952 m. kovo mėnesį pradėjo veikti kino įrenginys miesto Geležinkelininkų klube. 1953 m. balandžio mėnesį Aušros alėjoje buvo pradėta naujo 300 vietų kino teatro „Tiesa“ statyba. Šis kino teatras atidarytas 1956 m. vasario mėnesį. 1969 m. buvo atlikta jo rekonstrukcija (architektas V. Nistelis).

1961 m. mieste veikė šie kino teatrai: „Pergalė“ – Gegužės Pirmosios g. (dabar Vasario 16-osios g.) 48; „Tiesa“ – V. Kapsuko g. (dabar Aušros alėja) 64c; „Aušra“ – Taikos g. 8; „Pionierius“ – senajame miesto parke. 1961 m. spalio 21 d. mieste pradėjo veikti pirmasis šalyje plačiaekranis kino teatras „Palydovas“.

1964 m. spalio 28 d. buvusioje dykvietėje prieš J. Janonio vidurinę mokyklą buvo pradėta naujo plačiaformačio kino teatro statyba. 1966 m. liepos 4 d. čia duris atvėrė didžiausias mieste 850 vietų „Saulės“ kino teatras, pakeitęs „Aušros“ ir „Pergalės“ kino teatrus.

1966 m. Šiaulių kino teatruose buvo 2 300 žiūrovų vietų.

1974 m. spalio 26 d. surengta dramos mylėtojų šventė Šiauliuose. Buvo atidengta memorialinė lenta prie „Šviesos“ kino teatro fasadinės sienos. 1976 m. „Šviesos“ kino teatras buvo panaikintas.

1978 m. sausio 27 d. Vilniaus pėsčiųjų gatvėje atidarytas specializuotas dokumentinių filmų demonstravimo kino teatras „Laikas“ (architektė V. Taujanskienė), turintis 150 vietų. „Laikas“ savo veiklą pradėjo 1978 m. sausio 15 d. 1979 m. pastatytas kino teatras „Dainai“ (403 žiūrovų vietos).

1979 m. mieste veikė 5 kino teatrai. 1966–1974 m. Šiauliuose veikė šie kino teatrai: „Tiesa“, „Palydovas“, „Saulė“, specialiai dokumentiniams filmams demonstruoti buvo skirtas „Laikas“ ir „Dainai“.

1983 m. gruodžio mėn. Šiauliuose veikė šie kino teatrai: „Saulė“, „Palydovas“, „Dainai“, „Tiesa“ ir „Laikas“. 1983 m. kino teatras „Dainai“ buvo specializuotas rodyti kino filmus vaikams ir jaunimui.

1985 m. Šiauliuose veikė penki kino teatrai: „Saulės“, „Palydovo“, „Tiesos“ ir „Laiko“ kino teatrai buvo miesto centre, o „Dainai“ – naujajame Dainų rajone. Visi jie veikė puikiose naujose patalpose.

Didžiausias mieste „Saulės“ kino teatras turėjo plačiaformatį ekraną, kiti – plačiaekraniai. „Dainų“ kino teatras daugiausia rodė vaikams, moksleiviams skirtus kino filmus, dirbo nemažą auklėjamąjį darbą. „Laiko“ kino teatro repertuare – daugiausia dokumentiniai filmai. „Saulės“ kino teatre buvo rengiamos dailės ir fotografijų parodos. Kas mėnesį tai viename, tai kitame kino teatre vyko apžvalginės mėnesio filmų panoramos.

Vaikystėje mėgdavome kiną. Bilietai buvo nebrangūs, ypač dienos metu ir į vaikiškus seansus. Miesto kino teatrų salės lūždavo nuo žiūrovų, būdavo užimtos ne tik sėdimos vietos, bet ir visos perėjos, žiūrovai stovėdavo pasieniais, o vaikai ir jaunimas sėdėdavo net ant grindų. Dažnai nuo pat ryto išsirikiuodavo žiūrovų eilės prie kino kasų įsigyti bilietą į labai populiarius filmus.

Pokario metais Šiauliuose „Aušros“, „Šviesos“, „Pergalės“, „Tiesos“, o vėliau „Laiko“, „Saulės“, „Palydovo“ ir „Dainų“ kino teatruose žiūrėdavome įvairias nuotykių ir karo tematika sukurtas menines kino juostas, animacinius ir dokumentinius filmus. Tuo metu tai buvo bene pati populiariausia šiauliečių pramoga ir laisvalaikio praleidimo būdas. Dažnai tą patį kino filmą žiūrėdavome po kelis ar keliolika kartų. Ypač žavėdavo spalvoti ir muzikiniai filmai, pasakų inscenizacijos. Nors kartais kino juostos būdavo prastos kokybės, trūkinėdavo vaizdas ir garsas, tačiau tai netrukdė grožėtis patikusiais kino filmais ir aktorių vaidyba.

Televizijos ir kino kritikas, menotyrininkas S. Valiulis (1938–2011) apie savo pažintį su kinu Šiauliuose pasakojo: „Pradėjęs lankyti J. Janonio gimnaziją, eidavau Šiauliuose į „Pergalės“ kino teatrą, į Geležinkeliečių klubą. Be to, gimnazija turėjo savo kino aparatūrą ir rengdavo kino seansus. Bent kartą per savaitę stengdavosi parodyti gerų gamtos, istorinių, dokumentinių filmų <...>.

Iki šiol jaučiu labai didelę pagarbą Gerardui Bagdonavičiui – ekscentriškam dailės mokytojui. Jis visada eidavo kartu su vaikais į kiną. O po kino visą kelią analizuodavo: koks ten stilius, koks dailininko darbas, kaip vieną ar kitą reikia vertinti. Ir taip – su šeštos septintos klasės mokiniais lyg su rimčiausiais pašnekovais. Mokytojai tada vaikus labai aktyvindavo.“

Prof. Vytenis Rimkus (1930–2020) apie pokario Šiaulių kino teatrus prisimena: „Po Sibiro tremties grįžęs į Šiaulius, aštuonerius metus dirbau autobusų ūkyje šaltkalviu. Ir vienas, ir su buvusiais klasės draugais ėjome į visus filmus „Kapitol“ ir „Tiesos“ kino teatruose, kartais ir į Geležinkeliečių klubą bei kitur. Taip buvo vos ne visais pirmadieniais ir antradieniais, o toliau padejuodavome, kad nebėra ko žiūrėti...“

1978 m. sausio 27–29 d. Šiauliuose įvyko respublikinis renginys – kino dienos „Šiauliai – 78“. 1982 m. Šiaulių miesto specialiojoje mokykloje internate veikė kino teatras „Draugystė“.

1986 m. rugsėjo mėnesį po rekonstrukcijos duris atvėrė plačiaformatis „Saulės“ kino teatras. Pastatas buvo išplėstas, pastatytas naujas vestibiulis ir laiptai. Stiklinį fasadą papuošė vitražas „Saulės mūšis“ (vitražo autorius prof. K. Morkūnas). Tai vienas didžiausių vitražų Lietuvoje.

1986 m. Šiaulių mieste buvo 6 kino teatrai, juose – 2 502 žiūrovų vietos.