Nuo fotografijos iki kinematografijos Šiauliuose (XV)

Tęsiame straipsnių ciklą apie laiką, kai fotografijos ateljė ir kino teatras Šiauliuose buvo neatsiejama miesto kultūrinio gyvenimo dalis. Šį kartą apie kino teatrų veiklą okupacijų ir karo metais (1940–1945 m.).

1940 m. Šiaulių mieste veikė du kino teatrai: „Kapitol“ (savininkai Š. Gocas, P. Gordonas, Dariaus ir Girėno g. 52) ir „Liaudies namai“ (Dariaus ir Girėno g. 60). Pirmosios sovietų okupacijos metais Šiauliuose kino filmai buvo rodomi ir kitose vietose: turgaus aikštėje, ant namo sienos. Taip vadinamas Traškų šeimos namas (statytas XX a. 3–4 deš.), ant kurio sienos rodydavo filmus, buvo prie dabartinės turgavietės, kur dabar yra skverelis tarp Žemaitės ir J. Basanavičiaus gatvių. Sovietmečiu šio pastato pirmame aukšte kurį laiką veikė „Aušros“ kino teatras.

1940 m. birželio 15 d., Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvos Respubliką, buvo įkurta Valstybinė respublikinė kontora „Glavkinoprokat“, kuri pradėjo veikti 1940 m. rugpjūčio 8 d. 1940 m. spalio 28 d. įsaku dėl kino teatrų nuomojimo, kontorų ir kilnojamų kino aparatų nacionalizavimo, kino teatrai Šiauliuose buvo nacionalizuoti.

1941 m. sausio 30 d. nutarimu, kino teatrai buvo suskirstyti pagal kategorijas, ir nustatytos atitinkamos bilietų kainos. II kategorijai priskirtas Šiaulių kino teatras „Kapitolis“, III kategorijai – Šiaulių „Liaudies namai“, Joniškio „Gintaras“, IV kategorijai – Radviliškio „Lituanika“, Žagarės „Mėnulis“, Kelmės Profsąjungos kino teatras. Visi kiti kino teatrai Šiaulių krašte buvo IV kategorijos. Nustatytos tokios bilietų kainos: II kategorijos – nuo 1 iki 3 rb, III – nuo 1 iki 2,5 rb, IV – nuo 1 iki 2 rb. Vaikų seansai miestuose – 50 kp, kaimuose – 35 kapeikos.

Tuo laikotarpiu filmai buvo demonstruojami „Kapitol“ ir „Liaudies namų“ kino teatruose, taip pat kitose vietose, net turgaus aikštėje. Mokytojas ir kraštotyrininkas Jonas Krivickas savo prisiminimuose apie to meto kino rodymą Šiauliuose, turgaus aikštėje rašė: „Atėjus bolševikams, kasdien po darbo, kai nukaukdavo fabrikų sirenos, iš gamyklų su plakatais pasipildavo darbininkų eisenos. Susirinkdavo turgaus aikštėje, pamitinguodavo, ant namo sienos parodydavo filmą, ir visi išsiskirstydavo. Greitai dažnai mitinguoti atsibodo, pradėjo rinktis tik šeštadieniais. Mums, vaikams, būdavo didelė pramoga nemokamai žiūrėti filmą. Namas, ant kurio sienos rodydavo filmus, buvo prie turgavietės, kur dabar yra skverelis tarp Žemaitės ir J. Basanavičiaus gatvių. Tą namą karo metu sugriovė, kurį laiką buvo atstatę, jame buvo kino teatras, paskui visai nugriovė.“

V. Rimkus atsiminimuose apie to meto kino teatrus Šiauliuose rašo: „Pastoviai kiną pradėjau lankyti 1942 m., pradėjęs mokytis Šiaulių berniukų gimnazijoje. Tada veikė du kino teatrai – „Kapitol“ ir, berods, „Liaudies namai“ – dabar tapę savivaldybės rūmų dalimi. Kinas ir teatras karo metais buvo vienintelės kultūros ir pramogų vietos, prie kasų susidarydavo nemažos eilės, uniformuoti vokiečių kariai prasiverždavo be eilės. Mes, dvylikamečiai–keturiolikmečiai pirkdavome pigiausius bilietus, o į kai kuriuos kino seansus vaikų iki 16 metų neleisdavo. Taip atsitiko ir su pirmuoju čekišku spalvotu filmu, kuriame būta erotinių scenų, tai mes visi tik nelegaliai kaip tai pralysdavome prisispaudę prie suaugusiųjų nugarų. Gal ir kontrolierės neypatingai stengėsi mūsų neleisti ar išvaikyti. Atsimenu, kad namuose buvo graži knygutė, reklamuojanti pieną ir drauge kiną su eilėraštuku „Širle Templ artistė kino, bet pienelio skonį žino...“

1943 m. hitlerininkų okupuotuose Šiauliuose veikė du kino teatrai – 484 vietų „Kapitol“ (valdytojas Vasiliauskas) ir 434 vietų „Liaudies namai“ (valdytojas V. Radzišauskas). Šiaulių krašte: Joniškyje – „Gintaras“, Kuršėnuose – „Odeon“, Radviliškyje – „Lituanika“. Šiauliuose kino teatrai veikė septynias dienas, ir buvo demonstruojami 22 kino seansai per savaitę.

1943 m. kovo mėn. laikraštis „Tėviškė“ apie kino teatrus Šiauliuose rašė: „Šiauliuose veikia du kino teatrai „Kapitolis“ ir „Liaudies namai“, kurie filmų mėgėjus vos bepajėgia patenkinti. Paprastai prie kinų kasų dažnai išsirikiuoja bilietų pirkėjų eilutės. Lietuvos laikais abu Šiaulių kinai priklausė privatiems asmenims ar bendrovėms. Užėjus vokiečių civilinei valdžiai, Šiaulių kinus, kaip ir kitus Lietuvoje, perėmė Ostland Film G. m. b. H., bendrovė, kuri juos iki šiol administruoja. Apie dvejus metus Šiaulių kinus administravo minėtos bendrovės paskirtas direktorius V. Sipaitis. Jis šiomis dienomis išsikėlė į Kauną. Nauju Šiaulių kinų direktoriumi paskirtas Bronys Raila. Be to, numatomi dar atskiri „Liaudies namų“ ir „Kapitolio“ vedėjai.

Per pastaruosius metus Šiaulių kinuose, nežiūrint karo sunkumų, padaryta eilė patobulinimų. Kinų patalpos perdažytos. „Liaudies namuose“ pastatyti du nauji aparatai. Taip pat numatoma pastatyti naują aparatūrą ir „Kapitolyje“, kuri bus pritaikyta ir spalvotiems filmams. Be šių dviejų kinų, kariuomenei dar rodomi filmai karo ligoninės bei Šiaulių miesto teatro patalpose.

Pastarojo sezono metu Šiaulių kino teatrai rodė keletą pirmos eilės filmų, kurie sutraukdavo didelius skaičius lankytojų. Iš geresniųjų filmų sezono metu Šiauliuose buvo demonstruojama: „Šileris“, „Operetė“, „Operos balius“, „Vienos kraujas“, „Bokačio“ ir kt. Ateityje taip pat numatoma gauti geresnių filmų, kurie iš Berlyno ekrano ateis tiesiai į Šiaulius.

Norėdama darbininkus ir tarnautojus geriau aprūpinti kino bilietais, Šiaulių kino teatrų vadovybė bilietus atleidinėja per įstaigas bei įmones. Tuo būdu patenkinami dirbančiųjų reikalai ir išvengiama bereikalingų eilių prie kasų.“

Šiauliuose nuo 1943 m. spalio 11 d. iki lapkričio mėn. kino teatre „Kapitol“ buvo pradėtas rodyti spalvotas filmas „Auksinis miestas“ (rež. Veit Harian). Filmas rodytas iki 1943 m. spalio 24 d. Filmą „Auksinis miestas“ žiūrėjo 18 000 šiauliečių. Buvo rodomas iki 1943 m. lapkričio 1 d.

Karo metais Šiauliuose nuolat veikė du kino teatrai – „Kapitol“ ir „Ramovė“ (iki 1943 m. lapkričio mėn. buvo „Liaudies namai“). 1943 m. lapkričio 26 d. laikraštis „Tėviškė“ pranešė, kad pakeistas kino teatro „Liaudies namai“ vardas į „Ramovė“. 1943 m. lapkričio 22 d. kino teatras „Kapitol“ buvo uždarytas dėl remonto.

Mokytojas J. Krivickas atsiminimuose apie to meto kiną rašė: „Karo metais buvo labai populiarus kinas. Paprastai rodydavo filmus apie meilę, nieko bendro neturinčius su politika ir karu. Pakliūti į seansus būdavo labai sunku: reikėdavo nuo ryto atsistoti į eilę, kad gautum bilietą. Į kai kuriuos filmus iki 16 metų neleisdavo, tikrindavo dokumentus. Kad prasmukčiau į filmus, teko ieškoti žmogaus, kuris pažįsta kontrolierių. Taip galėjau pasigirti draugams, kad mačiau filmą „Auksinis miestas“, kuriame buvo šiek tiek atviresnių meilės scenų.“

1944 m. sausio pradžioje Šiauliuose ėjęs laikraštis „Tėviškė“ apie kino teatrų darbą rašė: „Šiaulių miesto kinuose nuo Naujųjų metų seansų pradžia pakeista. Savaitės dienomis: I seansas – 15 val., II – 17 val. ir III – 19 val. Sekmadieniais – I seansas 13 val. Bilietai parduodami 1 val. 30 min. prieš seansus.

Kino teatras „Kapitol“ nuo 1944 m. sausio 3 d. pateikė Šiauliuose dar nematytą „Tobis“ gamybos filmą „Kelionė į Tilžę“ su iš „Auksinio miesto“ gerai Šiauliuose pažįstama artiste Kristina Soederbaum. Filmas Šiauliuose buvo rodomas tris savaites.“ Kine „Ramovė“ ir „Kapitol“ buvo organizuojami nemokami seansai dirbantiesiems. Kino teatro „Kapitol“ vedėjas buvo A. Ungeris.

1944 m., grįžus sovietams, „Liaudies namų“ pastate įsikūrė Kultūros namai. 1944 m. rugsėjo 13 d. „Liaudies namuose“ šiauliečiams demonstruotas filmas „Šiaurės žvaigždė“. 1944 m. spalio 20 d. čia pradėjo veikti kino teatras „Šviesa“. Demonstruotas sovietinis filmas „Ji gina savo tėvynę“. Priede – „Mūšis dėl Ukrainos“.

1945 m. Šiauliuose buvo išlikęs vienintelis kino teatras dar senu pavadinimu „Kapitol“, jame buvo rodomi amerikiečių Holivudo gamybos spalvoti filmai „Uraganas“, „Ledi Hamilton“, muzikinis filmas „Saulėtųjų slėnių serenada“ ir kt.