Nuo fotografijos iki kinematografijos Šiauliuose (XIV)

Tęsiame straipsnių ciklą apie laiką, kai fotografijos ateljė ir kino teatras Šiauliuose buvo neatsiejama miesto kultūrinio gyvenimo dalis. Šį kartą apie klajojančius ir skrajojančius kino teatrus.

Šiauliečiai filmus galėjo pamatyti ne tik stacionariuose miesto kino teatruose, bet ir klajojančiame kine. Į Šiaulius atvažiuodavo įvairūs klajojantys, skrajojantys dar kitaip vadinami vežiojamieji, kilnojamieji kinai, kurie mieste tam tikrą laiką demonstruodavo atsivežtinius filmus.

1928 m. spalio mėn. į Šiaulių geležinkelio stotį atvyko kino vagonas. Laikraštis „Šiaulietis“ rašė: „Mums pasisekė sužinoti, kad pirmas Europoje kino vagonas atvažiavo į Šiaulius ir šį šeštadienį kino vagonas, stovįs ant geležinkelio bėgių prie pat stoties, demonstruos filmą „Neliestoji miško akis“ – dramą 7 aktų ir linksmą komediją. Nuo sekmadienio – nauja programa. Apie šį kino vagoną visa spauda palankiai atsiliepė. Be to, kino vagonas parodos metu lankėsi Rygoje, kur latvių spauda irgi tik teigiamai atsiliepė. Šiauliečiams čia suteikiama didelė proga pamatyti šią naujovę. Pažymėtina, kad kino vagonas įsteigtas labdaringais tikslais ir dirba didelį kultūrinį darbą.“

Apie šį kino vagoną rašė ir laikraštis „Momentas“: „Pastarosiomis dienomis į Šiaulių stotį iš Kauno atvyko „Kūdikių gelbėjimo draugijos“ kino vagonas. Šis vagonas yra dar retenybė Europoje ir todėl užsienio spauda šią Lietuvos naujovę gražiai įvertino. Kino vagonas yra Lietuvos geležinkelių dirbtuvėse sulig naujausiu technikos reikalavimu įrengtas ir pastatytas. Dabartiniu metu kino vagonas važiuoja į stotis, norėdamas visuomenę supažindinti su naujos konstrukcijos kinu. Teko patirti, kad ir Šiaulių stotyje bus pastatyta kino vagone keletas filmų, o po to kino vagonas vyks į kitas stotis.“

„Mūsų momentas“ 1932 m. gegužės mėnesį pranešė apie tai, kad į Šiaulius atvyko skrajojantis kinas „Žaibas“. Jis Šv. Petro ir Povilo parapijos salėje gegužės 14 d. ir 15 d. demonstravo filmą „Mirties ratas“ ir gegužės 16 d. „Mirties angelas“. Bilietai visoms vietoms buvo po 50 ct.

Prieškariu šiaulietis verslininkas Pinchusas Gordonas turėjo vežiojamąjį kino teatrą, kuris daugiausia aptarnavo Šiaulių apylinkių ir kaimų gyventojus.

Dar apie kino teatrus ir kiną Šiauliuose

Kino teatrų lankymas ir filmų žiūrėjimas buvo populiariausia šiauliečių pramoga. Laikraštis „Šiaulietis“ 1926 m. rašė: „Šiauliuose yra net trys kino teatrai, būtent: „Lyra“, „Liaudies namai“ ir „Splendid Palace“. Didžiausias ir geriausiai įrengtas yra „Splendid Palace“. Vasaros metu kino teatrai ne visi pilni, bet rudens ir žiemos metu – tai jie stačiai kartais būna prigrūsti. Dažnai lankytojai mato kino teatruose visokių menkniekių, bet kartais pasitaiko ir labai gerų dalykų, kad kino teatrai nerodytų nedorų dalykų, juos, tuosius kino teatrus, tikrina tam tikra komisija.“

Kino filmų demonstravimas Šiauliuose buvo populiarus. Buvo rodomi įvairūs filmai, kartais ir religine tematika. 1927 m. kovo mėn. laikraštis „Šiaulietis“ pranešė, kad „1927 m. kovo 19 ir 20 dienomis Šiauliuose, Šv. Juozapo draugijos „Juozapiečių“ salėje (Dvaro g.) kino aparatu bus rodomas žingeidus paveikslas iš Šv. istorijos „Kristaus gyvenimas“. Demonstravimo metu bus teikiami smulkūs paaiškinimai.“

1927–1928 m. Šiauliuose buvo atidaryti ir veikė kino teatrai „Splendid-Palace“, „Lyra“, „Liaudies namai“ ir „Marsas“. 1928 m. Šiauliuose veikė keturi kino teatrai „Splendid-Palace“, „Liaudies namai“, „Rekord“ ir „Marsas“.

Kinas Šiauliuose buvo sėkmingai panaudojamas miestiečių tautiniam auklėjimui ir savišvietai. Prie to prisidėjo ir miesto kino teatrai. Nepriklausomybės šventės proga, Vasario 16-ąją, miesto visuomenei ir mokiniams kino teatruose „Rekordas“ ir „Splendid-Palace“ nemokamai buvo rodomi kino seansai. Nemokamus bilietus visuomenei dalijo Šiaulių apskrities viršininko administracija.

1928 m. rugsėjo 2 d. pirmojoje Lietuvos gyvulininkystės parodoje Šiauliuose, centriniame parodų paviljone, buvo demonstruojami ūkine tematika sukurti dokumentiniai ir pažintiniai filmai.

1928 m. Šiauliuose leidžiamuose laikraščiuose „Šiaulietis“, „Momentas“ buvo skelbiamos ekrano naujienos, miesto kino teatrų programa ir filmų apžvalgos.

1929–1930 m. Šiaulių mieste veikė kino teatrai: „Lyra“, „Marsas“, „Rekordas“, „Kapitol“ ir kt. 1929 m. Sanitarinė komisija, patikrinusi mieste veikusius kino teatrus, nubaudė po 500 litų už nešvarą „Liaudies namų“ ir „Rekordo“ kino teatrų direkcijas.

Garsinis kinas buvo vadinamas „ton-filmu“. Šiauliuose buvo rodomi vokiški, Sovietų Sąjungoje ir Holivude sukurti filmai. Nuo kino teatro „Kapitol“ neatsiliko ir „Liaudies namai“. Laikraštis „Mūsų momentas“ 1930 m. spalį žinutėje „Ton-filmas Šiauliuose“ rašė apie šiame kino teatre rodomą garsinį filmą, įgarsintą vokiečių kalba.

Filmų reklamas ir afišas piešė Gerardas Bagdonavičius, kiti miesto dailininkai. Prieškariu vietiniuose laikraščiuose buvo spausdinama miesto kino teatrų reklama. „Liaudies namų“ kino teatras kvietė šiauliečius linksmai ir smagiai praleisti laiką, čia esą „demonstruojami geriausi sezono paveikslai, groja geriausias orkestras, visada parinkta muzika, geriausia ir didžiausia salė vaidinimams, koncertams, paskaitoms. Jam nenusileido kino teatras „Kapitol“, viliodamas miestiečius „moderniška“ įranga, centraliniu apšildymu ir visais patogumais.“

Apie 1931 m. radijo mechanikas Stasys Brašiškis (1896–1989) su savo mokiniais „Liaudies namuose“ įrengė pirmąjį garsinį kiną. Jis savo Radijo laboratorijoje pirmąkart Šiauliuose pradėjo bandymus, susijusius su „judamųjų vaizdų“ priėmimu ir šių vaizdų demonstravimu. Apie tai „Mūsų momentas“ rašė: „Dauguma girdėjo, kad eina perdavimas judomųjų paveikslų per radio. Lietuvoje paveikslų priėmimo aparatas jau kelintą savaitę mėginamas Šiauliuose, S. Brašiškio radio laboratorijoj. Kiekvieną šeštadienį nuo 9–10 val. ryto susirenka nemažai susidomėjusių, pažiūrėti tų bandymų. Perduodamas filmas, rodomi paveikslai, pasirodo ir „gyvi“ žmonės ekrane. Kol kas priimtuvo ekranas yra nedidelis, paveikslai vidutiniško aiškumo. Įdomiausia, kad pirmi judėjimai pasirodo pavidale taškų ir linijų mišinio. Reikia tikėtis, kad judomųjų paveikslų priėmimas greitai bus patobulintas.“

1931 m. lapkričio mėn. Šiauliuose buvo parodytas pirmasis lietuviškas filmas „Onytė ir Jonelis“. Apie tai dramaturgas ir žurnalistas Juras Arnas Šaltenis (1911–1959) žurnale „Kino naujienos“ rašė: „Beje, turėjom Šiauliuose ir lietuvišką „kūdikį“. Mūsų „Jonukas ir Onytė“ ėjo „Triumfe“. Galima tiek tepasakyti, kad vis dėlto šiauliečiai buvo juo patenkinti. Patiko savas lietuviškumas, kelios atskiros scenos. Bendras įspūdis – geresnis, negu tikėtasi.“

Nuo 1932 m. rugsėjo 13 d., vykdant 1932 m. rugpjūčio 5 d. Lietuvos vidaus reikalų ministro įsakymą, Šiaulių kino teatruose buvo pradėta rodyti Lietuvos kino kronika.

1932 m. Šiauliuose veikė trys kino teatrai „Kapitol“, „Liaudies namai“ ir „Triumf“. J. A. Šaltenis apie Šiaulių kino teatrus ir jų programas 1933 m. rašė: „Vienintelė Šiaulių m. gyventojų pramoga, šalia teatro, yra kino teatrai, kurių turime tris. Kaipo pramogos atžvilgiu, jie vaidina didelę rolę. Visi jie turi neblogus „ton“ aparatus, ir tylusis filmas jau labai retas svečias mūsų ekranuose. Šiauliečiai įprato vakarus leisti kino teatruose, nes, tiesą pasakius, vakarais nėra kur dingti.“

Prieškariu šiaulietis išradėjas J. Marcikonis sukūrė būdą kaip veidrodžių pagalba patobulinti filmų demonstravimą. 1933 m. vasarį laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ apie šio išradėjo darbą pranešė: „Šiaulių m. gyventojas J. Marcikonis padarė naują išradimą judomųjų paveikslų srity. Šis išradimas turi šį tą bendro su kinu, bet žymiai nuo jo skiriasi, nes šiam išradimui nereikalinga specialių filmų, o vartojamos tiesiog paprastos fotografijos ir taip pat piešti bei litografuoti vaizdai. Be to, šiuo išradimu demonstruojant vaizdus nereikalinga tamsios salės.

Bet įdomiausia šio išradimo ypatybė tai tas, kad žiūrovai, t. y. publika, mato ekrane ne tik rodomuosius paveikslus, bet ir patys save. Šio išradimo pirmieji bandymai pavyko labai gerai ir gal greitu laiku pasaulis naująjį išradimą pamatys gyvenime. Išradimo smulkmenos kol kas laikomos paslaptyje... Išradėjas sako, kad šis išradimas, pritaikius masinę gamybą, kainuos apie 3–6 Lt.“

Papildant rašinį apie Šiaulių kino teatrų istoriją, pateikiame prieškario Lietuvos spaudoje aptiktą įdomią žinutę „Cerkvė-karo sandėlis-kino salė-bažnyčia“, išspausdintą 1934 m. sausio 14 d. laikraštyje „Mūsų kraštas“. Joje rašoma, kad Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai Šiaulių šv. Jurgio bažnyčią buvo pavertę karo amunicijos sandėliu. Vėliau ši bažnyčia buvo paruošta kino teatro salei. Yra pasilikę įrengti langeliai, kaip tikruose kinuose ir kita.“

1935 m. rugsėjo mėnesį laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ pranešė apie slaptą kinematografą Šiauliuose: „Rugpjūčio 24 d., vakare, Vilniaus gatvėje, žinomo šiauliečio Iciko Cviko senų daiktų parduotuvėje, rūsyje, policija užtiko slaptą kinematografą. Kinematografe buvo rasta apie 80 vaikų. Už bilietus I. Cvikas ėmė po 10 centų. I. Cvikas buvo užtiktas, besiruošiantis demonstruoti iš kažkur įgytą dalį filmo su Čarliu Čaplinu.“

Prieškariu kino teatrus gausiai lankė šiauliečiai ir miesto svečiai: 1926 m. – 245 tūkst., 1937 m. – 180 tūkst. žiūrovų. Šiaulių kino teatrai taikė nuolaidas bilietams bedarbiams, šauliams ir mokiniams, sekmadieniais buvo organizuojami specialūs vaikų seansai.

1937 m. balandžio 1 d. Šiauliuose, kultūriniame klube buvo atidarytas kino teatras. Atidarymo proga parodytas filmas „Ponas Tadas“. Laikraštis „Darbas“ apie kino filmų demonstravimą Šiaulių kultūriniame klube, 1937 m. birželio mėnesį rašė: „Šiomis dienomis demonstruojama kultūrinio klubo kine graži ir įdomi filma „Nuotykiai kareivio Šveiko“, parašyti pagal garsųjį Hašeko romaną. Pradžia 19.30 val.; vaikams – 10 ct, suaugusiems – 25 ct.“ Šiame klube dažnai buvo rodomi filmų seansai Šiaulių apskrities mokyklų mokiniams.

1937 m. rugsėjo 18 d. vakare „Bata“ krautuvės vadovybė Šiauliuose, gatvėje, prieš šią prekybos įstaigą susirinkusiems pirkėjams ir šiaip smalsuoliams rodė „Batos“ propagandinį-reklaminį filmą. Filmo pasižiūrėti prie krautuvės susirinko tiek daug žmonių, kad net sunku buvo praeiti gatve“ – taip apie šį įvykį rašė to meto vietos spauda.

1937 m. gruodžio pradžioje šiaulietis verslininkas Elijas Lipšicas Šiauliuose pradėjo įgyvendinti naujovę – namų kiną. 1937 m. gruodžio 5 d. laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ apie šį įvykį rašė: „E. Lipšicas (vyno ir fotografijos reikmenų prekyba, Tilžės g. 164) šiomis dienomis iš užsienio atgabeno vaikams įdomią naujieną – mažus kino aparatus, kurie automatiškai paleidžiami ir veikia penkias minutes be pertraukos, o apšvietimas padarytas paprastos kišeninės elektros lemputės ir baterijos pagalba. Prie aparato duodamas dar specialus ekranas ir vienas filmas. Vienas filmas, perkant atskirai, kaštuoja 2 Lt. Filmų yra keliasdešimt, įvairiausių.“

Tų pačių metų gruodį „Įdomus mūsų momentas“ apie šiauliečių susidomėjimą mažaisiais kino aparatais rašė: „Kaip teko patirti, susidomėjimas tais kino aparatais labai didelis. Šiuos aparatus perka ne tik šiauliečiai, bet ir iš provincijos atvykstą (keli tokie aparatai jau nukeliavo Kaunan), vaikai, patyrę, kuriuo laiku aparatai bandomi, tėvus tempia krautuvėn bent pasižiūrėti jųjų – mažųjų filmų demonstravimo.“

1937–1939 m. Šiauliuose veikė kino teatrai: „Kapitol“ (412 vietų, pajamos per metus 120 000 Lt. Savininkai – Šmerelis Gocas ir Pinchusas Gordonas, Dariaus-Girėno g. 45), „Liaudies namai“ (308 vietų. Kino teatrą valdė Šiaulių m. pajinė bendrovė, Dariaus-Girėno g. 60. Pajamos per metus 97 950 Lt). Juos aptarnavo Kaune veikiančios filmų nuomojimo kontoros: „Ars-film“, „Film-union“, „Fortuna-film“ ir kt. Buvo demonstruojami filmai, daugiausia gaminti JAV (Holivudo) ir Vokietijos kino studijose.

1940 m. gegužės 26 d. laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ paskelbė, kad: „Rudenį jau veiks naujas kinas Šiauliuose. Kaip teko patirti, „Pastogės“ b-vė naujo kino (Tilžės g.) įrengimus baigs jau ateinantį rudenį, ir naujasis kinas pradės dar šiemet veikti. Kinas bus labai modernus ir jame galės tilpti 600 žiūrovų.“ Deja, nepavyko aptikti, kad naujasis kino teatras Šiauliuose būtų atidarytas.