Nuo fotografijos iki kinematografijos Šiauliuose (XI)

Tęsiame straipsnių ciklą apie laiką, kai fotografijos ateljė ir kino teatras Šiauliuose buvo neatsiejama miesto kultūrinio gyvenimo dalis. Šį kartą apie teatrą ir kiną „Liaudies namuose“.

1898 m. pastatyti „Liaudies namai“ (dabar – Vasario 16-osios g., Šiaulių miesto savivaldybės pastato dalis) turėjo didelę reikšmę Šiaulių visuomeniniam gyvenimui. Čia pradėjo formuotis lietuviškas teatras, o tam pradžią davė jame 1904 m. spalio 31 d. suvaidintas pirmasis Šiauliuose lietuviškas spektaklis – Juozo Vilkutaičio-Keturakio kartu su broliu Antanu Vilkutaičiu 1895 m. sukurta garsioji komedija „Amerika pirtyje“.

Pirmosios Lietuvos Respublikos metais „Liaudies namų“ salėje Bažnyčios g. 60 (dabar – Vasario 16-osios g.) 1919 m. veikė kino teatras „Rekord“, vėliau – kinematografas „Fantazija“.

1925 m. kovo 17 d. „Kultūros“ bendrovė perėmė vienintelį tuo metu Šiauliuose veikusį kino teatrą „Fantazija“ su kinematografu ir grąžino jam seną vardą „Liaudies namai“. Juose buvo demonstruojami meniniai ir dokumentiniai filmai, vykdavo koncertai, vaidinimai, šokiai, įvairių organizacijų susirinkimai ir kiti renginiai.

Laikraštis „Šiaulietis“ rašė: „Nuo pavasario šių metų „Kultūros“ bendrovė paėmė į savo rankas teatrą „Fantaziją“, grąžinus jam seną vardą „Liaudies namų“ ir, manoma, rengiasi nepasitenkinti vien rūmais, bet žada vadovauti ir jo veikimui, nuo rudens duodant visą eilę vaidinimų bei koncertų.“

1925 m. rugsėjį laikraštis „Šiaulietis“ rašė: „Kultūros“ bendrovė „Liaudies namus“ skubiai remontuoja. Scena ir dekoracijos sutvarkytos. Elektros apšvietimas įrengtas. (...) Kad pilnai išnaudoti „Liaudies namuose“ įrengiamąjį kino aparatą, manoma kas savaitę 3–4 dienas daryti kino seansus prieinamomis kainomis. Vedamos derybos su kino filmų bendrovėmis dėl mokslinio ir istorinio turinio filmų.“

„Liaudies namų“ kino teatras pradėjo veikti nuo 1925 m. lapkričio pabaigos. Šių namų administratorius buvo Vronskis.

Laikraštis „Šiaulių naujienos“ 1925 m. lapkričio 22 d. žinutėje „Naujas kinematografas Šiauliuose“ skelbė: „Liaudies namuose“ penktadienį „Kultūros“ b-vė atidaro savo kinematografą. Šiaulių visuomenę tasai įvykis turįs pradžiuginti. Vietoje troškių mažų salių, kur publika susikemša kaip silkės, nors čia žmonės galės laisvai ir patogiai susėdę žiūrėti į ekraną. Be to, salės didumas leis visiems ir pigesnių vietų lankytojams iš tolo žiūrėti paveikslus negadinant akių.

Dar vienas svarbus ir sveikintinas dalykas, tai kainų žemumas (nuo 1 Lt iki 2 Lt.), taigi kino bus lengviau prieinamas žmonėms šiais sunkiais laikais. Mokiniams, kariams, darbininkų ir kitų profesinių organizacijų nariams daromos dar didesnės lengvatos, duodant nuolaidų ir nuo tų kainų.“

„Liaudies namų“ kino teatre buvo rengiami nemokami seansai miesto visuomenei, kariams ir moksleiviams. 1926 m. vasario 21 d. laikraštis „Šiaulių naujienos“ pranešė apie tokių nemokamų seansų demonstravimą „Liaudies namų“ kino teatre: „Liaudies namuose“ 8 metų Lietuvos nepriklausomybės paminėjimui ėjo žinoma istorinė drama „Vilius Telis“. Buvo rodoma nemokamai: vasario 16 d. darbininkams, kurių atsilankė apie 550, vasario 17 d. 8 pulko kariams, kurių atsilankė apie 500, ir vasario 18 d. Šiaulių miesto moksleiviams, kurių atsilankė arti 1500.“

1928 m. rugpjūčio pradžioje laikraštyje „Šiaulietis“ apie filmų demonstravimą kino teatre „Liaudies namai“ rašoma: „Nuo liepos 24 d. buvo demonstruojamas filmas „Auksinė lova“. Veikalo siužetas paimtas iš žmonių gyvenimo; jis atvaizduoja aklą meilę su blogomis pasekomis, moterų lengvapėdiškumą, jų iki į pražūtį vedamas užgaidas ir iš kitos pusės – prisirišimą ir pasiaukojimą mylimam vyrui. Šio kino teatro direkcija paprastai veikalus stato rimtesnio turinio.

Iš viso šiame kino teatre geriausia – orkestras. Čia, matyt, direkcijos kreipiamas nemažas dėmesys, nesitenkinama biznio sumetimais tą spragą užkišti pigiu, piktai erzinančiu barabanijimu, o einama prie to, kad teatre grotų orkestras plačiąja to žodžio prasme. Nereikia stebėtis, kad šį teatrą publika gausiai lanko.“

1928 m. rugsėjo 9 d. „Liaudies namų“ kino teatre įvykusio rudens sezono atidarymo proga buvo demonstruojamas kino romanas, filmas „Šeicho sūnus“ (su Vilma Banki ir Rudolfu Valentino), „UFOS“ kino studijos pasaulinė apžvalga ir nauja Lietuvos kronika. Buvo rodomi dar šie užsienio šalių filmai: drama „Ilgėjimasis tėvynės“, komedija „Jungtuvių sutartis“, „Tragedija „Royal cirke“ (su Bern Gard Getzke), dokumentinis filmas apie generolo Nobile ekspediciją į Šiaurės ašigalį, komedija „Patas ir Patašonas ant parako bačkos“, dramos „Kada žmonės myli“, „Kazokai“ (šio filmo afišą sukūrė dailininkas G. Bagdonavičius), „Dviejų seserų vyras“, „Dėdės Tomo trobelė“ (15 dalių filmas, sukurtas pagal garsios rašytojos Harriet Beecher Stowe romaną, vaizduojantis juodaodžių vergiją Pietų Amerikoje (ir šio filmo spalvotą afišą sukūrė dailininkas G. Bagdonavičius).

Dar buvo demonstruojami šie užsienio šalių filmai: „Kazanova“ (spalvotas filmas su J. Mozžuchinu. Šio filmo spalvotą afišą 1928 m. sukūrė dailininkas G. Bagdonavičius), „Šecherezada“ ir kt. Laikraštis „Momentas“ 1928 m. gruodžio mėnesį apie pastarąjį filmą rašė: „Šiomis dienomis „Liaudies namuose“ eina iš arabų pasakų „Tūkstantis ir viena naktis“ filmas „Šecherezada“. Tai įdomus fantastinis neturtingo kurpio Alio sapnas, kuriame svarbiausią rolę vaidina švilpukas. Šis filmas atvaizduoja kiekvieno žmogaus gražias išpūstas svajones, kurios lyg kurpio Alio sapnas dingsta realiame gyvenime.“

1929 m. gegužės 21 d. Šiauliuose, „Liaudies namų“ kino teatre buvo demonstruojamas pirmas garsinis filmas Lietuvoje „Sparnai“ („Wings“). Spauda pranešė, kad „filmas iliustruojamas garsais naujausiu technikiniu būdu“.

Prieškariu „Liaudies namų“ kino teatras veikė Bažnyčios (dabar – Vasario 16-osios) gatvėje 60 numeriu pažymėtame name. Šiame kino teatre buvo rodomi labiau intelektualesni, pažintiniai filmai, jis orientavosi į labiau išprususį žiūrovą. 1930 m. sausį žurnale „Naujas žodis“ išspausdintoje reklamoje rašoma: „Jaukiausia ir įdomiausia vieta Šiauliuose linksmai ir smagiai praleisti laiką „Liaudies namų“ kino teatras Bažnyčios g-vė 60 nr. Geriausieji sezono paveikslai. Geriausias orkestras. Visada parinkta muzika. Geriausia ir didžiausia salė vaidinimams, koncertams, paskaitoms. Gerai įrengta scena su dekoracijomis ir šviesos sutvarkymu.“

1930 m. „Liaudies namų“ kino teatre buvo demonstruojami šie užsienio filmai: „Nojaus laivas“, „Kunigaikščių naktys“ (12 dalių drama su Natalija Lisenko, G. Manes, Žak Kotelen ir kt.), „Don Žuanas“ (su Džon Barimor), „Baltasis pragaras“ (su G. Dissi, Leni Rifenstall ir E. Udeff), 14 dalių poema „Meilės simfonija“ (su Vilma Banky, Valter Bairon), „Žmogžudystė Sarajeve“, „Habsburgų galas“ (liepos mėn.), „Generolo Koršunovo meilė“ (su Greta Garbo), „1812 metai ant plataus Smolensko vieškelio“ (su Olga Čechova), „Kreiseris Emden“, „Paryžius meilės miestas“ ir kt.

Laikraštyje „Mūsų momentas“ 1930 m. išspausdintame skelbime pranešama apie tai, kad „Liaudies namų“ kino teatre naujiena. Pirmą kartą Šiauliuose! Kultūrinių filmų seansai. Kainos suaugusiems parteryje visos vietos po 50 ct., pradžios mokyklų mokiniams balkone 25 ct. Didelis etnografinis filmas. Retos meniškos gamtos nuotraukos! „Balis – stebuklų sala“.

1930 m. spalio pradžioje „Liaudies namų“ kino teatro administracija pradėjo šviesogarsių („Licht-ton“ filmų) demonstravimą. Pirmieji garsiniai filmai Lietuvoje pasirodė 1929 m. balandžio pabaigoje, buvo rodomi originalo kalba su lietuviškais titrais. Ne visi vienodai priėmė šią naujovę. Buvo tokių, kurie buvo nepatenkinti garsinių filmų demonstravimu.

J. Šaltenis 1930 m. spalio 19 d. laikraštyje „Mūsų momentas“ apžvalgoje „Šukės“ rašo: „Liaudies namai“ pradėjo leisti tonfilmus. Įvairių nuomonių apie jas reiškia ir šiauliečiai. Vieniems jos patinka, kiti skundžiasi, kad nebylus kinas daug naudingesnis. Nebylus kinas daugiau minčių duodąs, daugiau estetinio pasigėrėjimo teikiąs. Taigi, kaip ir visuomet vėl susidarė dvi grupės: tonfilmų šalininkai, ir tonfilmų priešai. Ar „Liaudies namų“ lankytojų skaičius dėl tonfilmų įvedimo padidės – sunku spręsti. Greičiau, kad publika visgi ilgai dar neįpras į tonfilmus. Jei tonfilmai vis dar negali užkariauti tokiuose centruose, kaip Berlynas, Londonas, tai negalime tikėtis, kad kitaip bus Kaune ir tuo labiau – Šiauliuose. Kiek teko girdėti, dėl tonfilmų įvedimo kol kas džiaugiasi tik „Kapitolius“. Jo klientūra, sako, padidėjusi. Beje „Kapitol“ ir reklamai šį dalyką panaudojo. Jis savo lange didžiausiomis raidėmis paskelbė, kad jo ekrane demonstruojami filmai esą daug geresni už bet kurį tonfilmą. Rodos trūko tik žodžių – „už tonfilmą demonstruojamą „Liaudies namuose“.“

„Liaudies namų“ kino teatras šiauliečių buvo gausiai lankomas. 1931 m. „Liaudies namų“ kino teatras rudens sezoną pradėjo įsigijęs ir sumontavęs naujus tobulesnius „Licht-ton“ filmų demonstravimo įrengimus. 1931 m. rugsėjo 20 d. laikraštis „Naujienos“ rašė: „Naujausi įrengimai, kuriuose įsivedė pas save „Liaudies namų“ kino teatras, būtent – Licht ton aparatūra (garsų perdavimas šviesos spinduliais) leidžia jį taip vadinti. Kino mėgėjus „Liaudies namai“ dabar galės visiškai patenkinti.“

1931 m. lapkričio mėnesį žurnale „Kino naujienos“ J. A. Šaltenis rašė: „Liaudies namai“ įsitaisė „Licht-ton“ aparatą ir dabar gali statyti visai padorius dalykus. Matėm Gustavą Frohlicha su Šarlota Suza („Du žmonės“), matėm seniai matytą Brigidą su Viliu („Slaptoje tarnyboje“) ir dar šį bei tą. Ėjo „Seržantas Griša“. Vis tai filmai turėję ne kažkokį pasisekimą. Gal daugiau šiauliečiam simpatizavo „Du žmonės“, bet ypatingų įspūdžių nebuvo matyti.“