Nuo fotografijos iki kinematografijos Šiauliuose (VII)

Tęsiame straipsnių ciklą apie laiką, kai fotografijos ateljė ir kino teatras Šiauliuose buvo neatsiejama miesto kultūrinio gyvenimo dalis. Šį kartą apie kino teatrus „Spindulys“, „Palas“ ir „Lyra“.

Nuo XX a. antrojo dešimtmečio pradžios Šiauliuose, V. Vaitkaus name Bažnyčios (vėliau pavadinimas pakeistas į S. Dariaus ir S. Girėno g., dabar – Vasario 16-osios g.) gatvėje, veikė fotografui M. Rubinšteinui priklausęs kino teatras „Spindulys“. Jis kelis kartus keitė pavadinimus ir buveinės vietą. Iš pradžių šis kino teatras veikė ir miesto sode, seansų pradžia buvo 20 ir 22 val.

1924 m. rugpjūčio mėnesį „Spindulio“ kino teatre buvo demonstruojamas filmas „Džiunglių dievaitė“ ir kiti užsienio filmai. Apie pastarąjį filmą Šiauliuose leidžiamame laikraštyje „Respublikos gerovė“ 1924 m. rugpjūčio 17 d. buvo įdėtas skelbimas: „KINEMATOGRAFAS SPINDULYS. Nuo rugpjūčio 14 d. eina dideliausias neapsakomai įdomus, tiesiog stebuklingas plėšriųjų Afrikos žvėrių paveikslas. 5 serijų, 15 epizodų, 50 veiksmų „DŽIUNGLIŲ DIEVAITĖ“. Ekrane – tigrai, leopardai, drambliai, liūtai, beždžionės, meškos, begemotai, krokodilai ir kiti žvėrys. Kiekvienoj programoj bus statoma dar kiti įvairaus turinio paveikslai.“

1924 m. pradžioje Šiaulių miesto ir apskrities viršininkas nubaudė pinigine bauda kino teatro „Spindulys“ savininką už ekrane pastebėtas klaidas. Šio kino teatro reikalų vedėjas K. Pauras, nesutikdamas mokėti 300 Lt baudos, rašė: „Nors jokios komisijos, kuri tikrintų kinematografų vaizdų parašus, Šiauliuose nėra ir nebuvo, nors kaltės čia savo nematau, bet tiek to, nesakyčiau nieko prieš nubaudimą, jei patsai tas žmogus, kuris yra mane nubaudęs, rašytų taisyklinga lietuvių kalba. Dabar gi nežinau, ar mane nubaudė, kad kino parašai negera lietuvių kalba buvo padėti, ar dėl to, kad jie buvo ne tokia kalba parašyti, kokią vartoja mūsų viršininkas.“

1924 m. spalio mėn. „Spindulio“ kino teatras tapo „Palu“ (savininkas fotografas M. Rubinšteinas ir Co) ir jis tokiu pavadinimu veikė iki 1926 m. pavasario. To meto telefonų knygoje nurodoma, kad Šiauliuose kinematografas „Palas“ veikė Kalno gatvėje.

1924 m. spalio pirmosiomis dienomis laikraštyje „Šiaulių naujienos“ pasirodė reklaminė informacija apie šį kino teatrą: „Palas“ – dabar toks vardas kino „Spindulys“. Filmų Šiaulių „Palas“ gauna tiesiog iš Rygos (ir tik iš Šiaulių Kaunan persiunčia).“

1924 m. šiauliečiai ir miesto svečiai kino teatre „Palas“ galėjo matyti šiuos naujausius užsienio šalių filmus: dramą „Priesaika“ (nuo 1924 m. spalio 11 d., „sielos ir širdies filmas iš žydų gyvenimo), „Katorgininko kerštą“ su Čarliu Čaplinu, istorinius filmus „Mūšis“, „Žana D‘Ark“ (nuo lapkričio 7) ir kt. Apie pastarosios juostos demonstravimo trūkumus kino teatre „Palas“ laikraštis „Šiaulių naujienos“ rašė: „Palase“ ėjusi istorinė „Žana D‘Ark“, girdėt buvusi apkandžiota per kai kurių scenų išmetimą. (...) Mokinių bilietai atsirado. Tik III vietos (pernai ir visuomet gi buvo ir II vietos).“

1925 m. gegužės mėnesio laikraštyje „Šiaulietis“ buvo publikuojami skelbimai apie užsienio šalių filmų demonstravimą kino teatre „Palas“: „Kine „Palas“ nuo balandžio 30 d. eina puikūs istorijos paveikslai. Patartina kiekvienam užeiti ir pamatyti.“ Tame pačiame kino teatre nuo birželio 5 d. buvo demonstruojamas garsus istorinis septynių dalių filmas „Salomėja“.

Pasitaikydavo, kad žiūrovai skųsdavosi dėl netvarkos kino teatre „Palas“. 1925 liepos 5 d. laikraštis „Šiaulietis“ rašė: „Šiauliuose kino teatrų savininkai net lig šiol neišmoko gerbti lankančius kinus publikos. Kinas „Palas“ nesilaiko paprasčiausių, o kartu ir svarbiausių taisyklių – demonstravimo metu salėn leidžia publiką, kas savo laiku sėdintiems trukdo žiūrėti. Atsitinka, kad įėjusieji tamsion salėn asmenys mindžioja sėdintiems kojas, o dažnai ir didesnių nemalonumų atsitinka.“

Šio kino teatro direkcija greitai sureagavo į kritiką ir padėtį ištaisė. 1925 m. rugpjūčio mėnesį laikraštis „Šiaulių naujienos“ apie kino teatrą „Palas“ rašė: „Palas“ sukultūrėjęs: ir kvapiomis dulkėmis laike seansų pašmirkščia, ir svarbiausia: gerus paveikslus parenka. Taip, paveikslas „Geltonveidžio kerštas“ ir komedija, prie to ėjusi, gera.“

1925 m. kino teatre „Palas“ buvo rodomi šie užsienio filmai: filmas „Motina“ (pastatytas kino studijoje „Wiliam Fox“ šios studijos 25 metų jubiliejaus proga), „Quo vadis“ (sukurtas pagal lenkų rašytojo Henriko Senkevičiaus to paties pavadinimo istorinį romaną), „Kelionė aplink pasaulį per 18 dienų“ (4 serijų nuotykių filmas).

1925 m. spalio 3 d. tiek kine „Palas“, tiek „Lyroj“ buvo rodomas Šiaulių mokiniams istorinis veikalas „Rūmai ir tvirtovė“. Vietos spauda rašė: „Mokinių prisirinko daug, nors abiejuose kinuose rodė tą patį veikalą. Reikėtų daugiau panašių veikalų mokiniams kinuose rodyti.“ Panašiai buvo rašoma ir apie kitus šiame kino teatre 1925 m. parodytus filmus: „Šiomis dienomis kinematografuose demonstruotos gana įdomios dramos: „Hanelė“ ir „Taras Bulba“. Abi, o ypatingai pirmoji, sutraukė daug žiūrovų. Moksleiviams buvo atskiri seansai papigintomis kainomis. Pageidautina, kad kinas tankiai rodytų panašius filmus, o mokiniams patarčiau rimčiau užsilaikyti juose.“

1926 m. kino teatre „Palas“ buvo rodomi šie užsienio šalių filmai: „Lilija Dulkinuose“ (su Pola Negri, nuo vasario 4 d.), „Baronesės S. meilės laiškai ar 40 metų moters širdis“ (su Mia May, nuo vasario 11 d.) ir kt.

Kino teatras „Palas“ Šiauliuose, V. Vaitkaus namuose, veikė iki 1926 m. pavasario, vėliau jį perėmė kiti savininkai.

Kino teatras „Lyra“

XX a. antrajame dešimtmetyje Šiauliuose buvo atidarytas kino teatras „Lyra“ (dar „Lira“). Nuo 1923 m. jis veikė Kuršėnų gatvėje (dabar Vilniaus g.). Čia buvo demonstruojami užsienio studijose sukurti filmai ir kronikos, koncertuodavo atlikėjai ir artistai.

Telefonų knygose nurodoma, jog Šiauliuose, kino teatras „Lyra“ veikia Vilniaus g. 158 (1927 m.), dar „Lira“ (1928 m.).

1924 m. spaudoje buvo skundžiamasi dėl kino teatro „Lyra“ netinkamų iškabų ir afišų. Šiaulietis, pasivadinęs P. D., laikraštyje „Šiaulių naujienos“ 1924 m. sausio 25 d. rašė: „Š. m. sausio 16 d. Šiauliuose prie kinematografo „Lyra“ buvo iškabinta sekančio turinio afiša: „Nuo sausio 16 dienos „Užnodyta srove“, didelių drama. Dalyvauja graf-fon...“ Perskaitęs ilgai galvojau, kas šitais žodžiais norima išreikšti. Čia ne spaustuvės klaida, nes afiša ranka piešta. Laikas bausti panašius lietuvių kalbos darkytojus.“

Kino teatro „Lyra“ savininkai, reaguodami į kritiką dėl klaidų afišose, informavo žiūrovus: „Gerb. direkcija kino teatro „Lyra“ prašo pranešti gerb. publikai, jog kino veikalų afišos nebebus spausdinamos, todėl prašoma kreiptis domės į skelbimus „Šiaulių naujienose“ ir prie įėjimo į teatrą.“

1924 m. kino teatre „Lyra“ buvo rodomi šie populiariausi užsienio filmai: drama „Užnuodyta srovė“ (nuo sausio 16 d.), rusų drama „Vežike, nevok arklių“, dviejų dalių komedija „Gydytojas iš prievartos“ (su garsiu prancūzų komiku Maksu Linderiu), „Senasis įstatymas“, devynių aktų drama „Meilė galingesnė už įstatymus“ (nuo liepos 31 d.), „Mirties tarpukalnis“ (nuo rugpjūčio 6 d.), „Kaeno kalinys“, „Plikuška“ (rugpjūčio 19 d.), „Tamsumo vaikai“ (nuo rugsėjo 12 d.), drama „Kraugerė karalienė“ (spalio 3 d.), „Šeilok“, „Katorgininko kerštas“ ir kt. Apie pastarąją kino juostą laikraštyje „Šiaulių naujienos“ 1924 m. spalio mėnesį rašoma: „Lyroj“ (11 X) kaip „Katorgininko kerštas“ vertė visą dramą skaudžiai pergyventi, taip žinomiausias komikas Amerikoj Čarlis Čaplinas savo „apsireiškime meilėje“ privertė visą laiką sveikai juoktis.“

Tų pačių metų gruodžio 25 ir 26 dienomis kino teatre „Lyra“ Šiaulių gimnazijos gimnazistai žiūrėjo pagal V. Šekspyro kūrinį pastatytą klasikinį filmą „Venecijos pirklys“.

Kino teatre „Lyra“ pasitaikydavo trūkumų, demonstruojant filmus. Laikraštis „Šiaulių naujienos“ 1924 m. gegužės pradžioje išspausdino nepatenkinto žiūrovo laišką: „Kino teatras „Lyra“ Šiauliuose statė filmą „Senasis įstatymas“. Ne visiems žiūrėtojams užteko kantrybės žiūrėti iki galo. Dalykas tame, kad kino juosta trūko mažiausiai 30 kartų. Vos pradeda bėgti paveikslai, vos pradedi sekti veikalą – šnapšt, nutrūko. Iš pradžių savo nekantrumą reiškė tik 3 vieta, bet paskiau perėjo į pirmąsias vietas ir ložes.“

1925 m. kino teatre „Lyra“ buvo demonstruojami šie užsienio studijose sukurti filmai: „Suglamžyta lelija“, „Laimės ašaros“, „Kolibri“ ir kt. Apie pastarąją kino juostą, ėjusią šiame kino teatre, rašoma: „Lyroj“ yra vienas žaviausių kino veikalų pasaulyje. Nepaprastos scenos, talentingiausias vaidinimas.“ Laikraštyje „Šiaulietis“ buvo dedami skelbimai apie kino teatre „Lyra“ demonstruojamus filmus: „Kine „Lyra“ eina puikūs viliojantys paveikslai iš cirko gyvenimo trijose serijose, dalyvaujant garsiam artistui Edi-Polo.“

Pavarčius tarpukario Šiaulių spaudą, galima aptikti nemažai rašinių apie Šiauliuose veikusį kino teatrą „Lyra“. Vienose jų šis kino teatras giriamas, kitose skundžiamasi jo prastu darbu, filmų kokybe. Jis neretai buvo kritikuojamas dėl neteisingos ir melagingos reklamos apie filmus pateikimą. Laikraštis „Šiaulietis“ 1925 m. balandžio mėnesį rašė: „Kad pasinaudojus didesniu pasipelnymu kino „Lyros“ administracija įprato neteisingai reklamuotis, kas jau ne pirmą kartą, pavyzdžiui: statoma drama 6-se dalyse ir komedija 2-se, tai reklamuojamasi taip: „8-nių aktų drama ir 2-jų veiksmų komedija“, tuo tarpu prie dramos priskaitoma ir komedija, nors reklamoje ir figūruoja atskirai.“

Filmų demonstravimas „Lyroje“ ne visada buvo kokybiškas, dažnai su trūkumais. Laikraštyje „Šiaulietis“ apie vėluojantį filmų demonstravimą kino teatre „Lyra“ rašė: „Kino „Lyra“ labai retai skelbtu laiku demonstravimą pradeda. Matomai laukia ateinant publikos. Reikėtų į kino teatrus žiūrėti ne vien biznio, bet daugiau kultūros žvilgsniu.“

Kitoje 1926 m. vasario 7 d. laikraštyje „Šiaulių naujienos“ paskelbtoje žinutėje „Kino betvarkė“ rašoma: „I. 26 d. kinas „Lyra“ rodė filmą „Patas ir Patašonas“ („Vienos valkatos“). Skelbimuose buvo pažymėta 8-ių dalių, o rodė tik 7-ias. Kažin kokiam tikslui buvo taip meluojama: ar kad programą „padidinti“, ar tik „taip sau“. Skelbimuose dažnai daromos klaidos.“