Nuo diktatorių palaiminimo priklausanti šalių didybė

Lakštingala negali nečiulbėti... Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas – bendrauti su diktatūromis. Kone visas pasaulio demokratijas pernai erzino nuolatiniai vienos įtakingiausių Europos šalių lyderio bandymai telefonu prakalbinti agresiją Ukrainoje pradėjusios Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Tie bandymai, tiesą pasakius, baigėsi tokiu šnipštu, kad šitai tapo aišku net pačiam p. Macronui. Tačiau jis neatlyžta. Jam mėginimai tartis su pasaulio diktatoriais yra tarsi gyvybiškai svarbus oras.

Ponas Macronas prieš keletą dienų aplankė Kiniją, kurioje buvo priimtas kaip geriausias šios šalies komunistų draugelis. Atliepdamas į svetingumą, jis jau žinojo, ką daryti: laidė gilius politinius pareiškimus apie ES autonomiją nuo JAV, europiečių nenorą kištis į aštrėjantį Kinijos bei JAV ginčą dėl Taivano ateities. Be to, p. Macrono žodžiuose kai kas įžvelgė užuominų, esą Kinijos komunistų rankose galbūt yra raktas nuo taikos Ukrainoje tuo metu, kai Pekinas neslėpdamas konflikte remia Maskvą.

Tai yra kažkas iš operos „La Grandeur de la France“ (liet. „Prancūzijos didybė“), kurios skambesio prancūzų elitas, anot politologo Andrejaus Piontkovskio, niekaip negali atsikratyti. Pasak jo, galima būtų suprasti, kodėl Prancūzijos simpatijos Sovietų Sąjungai vyravo prezidento Charleso de Gaulle’io laikais – Josifo Stalino valia, nors tam priešinosi JAV, Prancūzija buvo pastatyta į Antrojo pasaulinio karo nugalėtojų gretas ir gavo visas jų susikurtas išskirtines privilegijas, taip pat ir nuolatinę vietą Jungtinių Tautų Saugumo taryboje bei okupacinę zoną Vokietijoje. „Prancūzijos didybė“ – sąvoka, kuria p. De Gaulle’is apibūdino kaip tik tą situaciją. Ar tai užuomina, kad didybės negali būti be Maskvos?

O koks Prancūzijos interesas draugiškai bendrauti su diktatūromis šiais laikais? Atsiras sakančiųjų, kad svarbiausi čia – Paryžiaus ekonominiai interesai beigi p. Macrono bandymai nukreipti dėmesį nuo socialinių problemų, kylančių šalies viduje dėl jo komandos vykdomų nepopuliarių reformų. Prieš dešimtmetį Prancūzijos ekonomikos vystymosi tempai nuo vokiškųjų rodiklių atsiliko vidutiniškai vienu procentiniu punktu per metus. Be to, yra ir dalis tų, kurie sako, esą p. Macrono pareiškimai pasibuvimo Kinijoje metu buvo netiksliai išversti iš prancūzų į kinų (mandarinų), o vėliau į anglų kalbas.

Tačiau ir tokie stropuoliai negali paneigti akivaizdaus skirtumo, kokią pagarbą kinų diktatorius Xi Jinpingas rodė prancūzui ir kaip ji skyrėsi nuo tos, kurią Kinijoje patyrė Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen (beje, vokietė), kuri atstovavo demokratiniam Europos šalių blokui – ES. Galbūt p. Macronas ir didi dalis Prancūzijos elito taip ir įsivaizduoja ES – kalbančią prancūzų lūpomis ir nieko neveikiančią, kad užsitikrintų savo saugumą?

Tada Paryžiui beigi p. Macronui asmeniškai tiktų kita sentencija prancūzų kalba: „Ont manqué une occasion de se taire“ (liet. „Praleido progą tylėti“), kurią p. Macrono pirmtakas Jacquesas Chiracas šio amžiaus pradžioje (2003 m.) skyrė tuometėms kandidatėms į ES – „Vilniaus dešimtukui“, kai Rytų ir Vidurio Europos valstybės, išsilaisvinusios iš komunistinės diktatūros, parėmė JAV karą prieš Irako režimą ir tenykštį diktatorių Saddamą Huseiną. Nors greičiau tik parodė solidarumą su amerikiečiais, į kuriuos kreipė savo saugumo nuo buvusios komunistinės metropolijos, tapusios Rusijos Federacija, viltis.

Šiandien jau nebėra didelė paslaptis, kad pagrindine neįveikiamo slenksčio, esant „praviroms durims“ į NATO bloką, Ukrainai ilgus metus buvo Prancūzijos ir Vokietijos pozicija šiuo klausimu. Lygiai taip Paryžiaus ir Berlyno skepticizmą dėl narystės ES ir NATO prieš ketvirtį amžiaus patyrė kitos Rytų ir Vidurio Europos šalys. Berlynas savo požiūrį į Ukrainą per paskutinius metus tarsi pakeitė. Paryžiui tuo pačiu metu vis dar norisi bičiulystės su „antiamerikietiškais“ pasaulio diktatoriais.

Kita vertus, man pritiko socialiniuose tinkluose kažkur matyta parafrazė – „Mažoji Lietuvos Kunigaikštystė“. Ne LDK, o MLK. Tinkama, greitu žvilgsniu praskridus ir pamąsčius, kurie Lietuvos politikos lyderiai nesibodi simpatijos diktatūroms. Ir, deja, veik visiems mūsų kairiesiems, pradedant Vilija Blinkevičiūte, baigiant Sauliumi Skverneliu, yra noro ne tik kalbėtis, bet stačiai pulti į kokio nors šiuolaikinio diktatoriaus glėbį. Pono Macrono paklydimai jiems yra tokie artimi sielai...