Nu­galė­ti prie­šą sa­vy­je

Rugsė­jo pa­bai­go­je 13 ša­lies mo­terų ir mer­ginų, ku­rių vie­na – 45-erių šiau­lietė Jo­li­ta Vengrė, iš­kil­min­gai pri­siekė tėvy­nei Ruk­los Did­žio­jo Lie­tu­vos et­mo­no Jo­nu­šo Rad­vi­los mo­ko­mo­jo pul­ko ri­kiuotė­je. Trijų sa­vai­čių Ba­zinį ka­rio sa­va­no­rio įgūdžių kursą įvei­ku­sios mo­ters gy­ve­ni­mas pa­si­keitė. Ir ne vien dėl ži­no­ji­mo, kad da­bar, vos tik tėvynė pa­šauks, aki­mirks­niu pri­valės viską mes­ti ir įšok­ti į sun­kius ka­rei­viš­kus ba­tus.

Įkvėpė vyras savanoris

Rugsėjo mėnesį 60 įvairaus amžiaus ir įvairių profesijų žmonių iš visos šalies trims savaitėms paliko šeimas ir darbus, kad taptų kariais savanoriais –
atliktų Bazinį kario savanorio įgūdžių kursą (BKSĮK). Šis kursas – teoriniai ir praktiniai užsiėmimai, kuriuose įgyjama pagrindinių taktikos, ginkluotės ir šaudybos, karo topografijos, karo inžinerijos, ryšių, CRB saugos bei kitų žinių ir įgūdžių.

Kas paskatino žavią moterį, Šiaulių darbo rinkos mokymo centro l. e. p. direktorę, madingą avalynę iškeisti į sunkius kareiviškus batus, o kasdienį makiažą – į žalius maskuojamuosius dryžius ant veido? „Tada niekas tavęs nepastebi, o tu visus matai“, – juokiasi Jolita ir išsyk surimtėjusi paaiškina, kad viena yra matyti karių savanorių kasdienybę nuotraukose, o visai kas kita – išbandyti praktiškai.

Mintis paragauti kario duonos Jolitai kirbėjo seniai. Tai atrodė įdomu, kažkas naujo, įpareigojančio ir puiki galimybė pažinti visiškai kitokį, o ne rutininį civilio gyvenimą. „Mano vyras Aleksas jau 8-erius metus yra savanoris, išleisdavau jį savaitgaliais su 25 kg sveriančia kuprine. Įkvėpimą ir paskatinimą gavau iš jo“, – paaiškina.

Dar pavasarį apsisprendimą tapti kare savanore sustabdė karantinas, o sulaukus kvietimo rugsėjį, šį tikrai įtemptą laiką švietimo srities darbuotojams, teko spręsti. „Tiesą sakant, labai nudžiugau. Turiu patikimą komandą darbe, tad ramia širdimi išėjau į nežinomą aplinką ir jai visiškai atsidaviau“, – sako moteris.

„Nugalėsim, nes priešas mirs“

Bazinis kario savanorio kursas žmogui, tik iš nuogirdų girdėjusiam, kas yra pratybos, kokie būna užsiėmimai, – rimtas iššūkis. Jolita ištiesia knygą „Lietuvos kareivio knyga“ ir nusijuokia, prisiminusi, kad į mokymus naiviai buvo pasiėmusi du romanus. Manė, kad laisvalaikiu ramiai skaitys, tačiau romanai taip ir liko dulkėti – iš rankų visas tris savaites būtinos perskaityti knygos ji nepaleido.

„Gavome begalę informacijos. Maniau, kad pirmos dvi dienos niekada nepasibaigs. Pirmadienis buvo kaip mėnuo, antradienis kaip antras mėnuo. Kai patenki į statutinę sistemą, discipliną, išankstinis įsivaizdavimas subliūkšta“, – juokiasi ji.

Savanorė keldavosi 5 val. 55 min., 6 val. 5 min., vilkėdama kariuomenės skirtą sportinę aprangą, pusvalandį darė mankštą – bėgo krosą, darė atsispaudimus. „Dariau moteriškai, nuo kelių. Pataupiau save, su jaunuoliais nesigalynėjau. Ten būtina įvertinti savo jėgas. Nes tikslas yra pabaigti kursą, o ne iškristi iš jo dėl sveikatos sutrikimų“, – paaiškina moteris.

Ypač svarbus dalykas – turi justi psichologines galias, fizinę būseną. Pulko šūkis buvo: „Nugalėsim arba mirsim. Nugalėsim, nes priešas mirs.“

„Pirmiausia – priešą mes turėjome patys save. Jį ir turėjome nugalėti. Mano vyro žodžiai: „Pirmiausia priešas sau esi tu pats. Jei sugebėsi šį priešą nugalėti, visus įsipareigojimus įvykdysi.“ Turėjome klausyti komandų, laikytis disciplinos. Minčių „noriu – nenoriu, tinka – netinka, darysiu – nedarysiu“ negalėjo būti. Antraip tektų rašyti taip vadinamąjį „baltą lapą“ ir atsisveikinti“, – kalba Jolita.

Kai savanoriai – vyrai ir moterys – gavo tikrus ginklus, kilo naujas iššūkis. Ne tik reikėjo išmokti juo naudotis, bet buvo itin svarbu saugoti ginklą lyg akies vyzdį, visada turėti su savimi. „Be kolegos porininko, ginklas buvo ištikimiausias draugas. Į valgyklą eini ar į tualetą – jis „eina“ visada kartu. Kur nors paliksi... Vaikinai atsispaudimus darydavo... Moterys nepalikdavo. Naktiniame žygyje ginklą apsikabini ir miegi. Pasirengęs bet kada pašokti ir ginklą panaudoti“, – šypsosi pašnekovė.

O jei karas iš tikrųjų?

Teorijos paskaitos, rikiuotė, kario etika, kario pareigos, atsakomybė, kario etosas (kas karį išskiria iš kitų piliečių ir daro ypatingu piliečiu, – aut. past.) – tai tik dalis žinių, kurių savanoriai gavo per tris savaites. Jolita pabrėžia labai svarbų dalyką – kai vyko į pratybas su šalmais ir ginklais, kartą iš vadų išgirdo paraginimą pabandyti įsivaizduoti, kad visa tai vyksta iš tikrųjų.

„Ką daryčiau, kaip tai suvokčiau? Kiek many būtų baimės, kiek drąsos, ryžto realiame gyvenime kautis? Kas, jei karas būtų iš tikrųjų? Neduok Dieve. Geriau, kad to nebūtų. Filosofuoti galime visi, bet jei akistata būtų realybėje, kaip matytume situaciją? Kas nutiktų su mūsų vertybėmis? Kaip elgtumėmės? Niekas nežino“, – samprotauja moteris ir neatmeta galimybės, kad realybėje gal ne vienas susisuktų į kamuoliuką ir apsiverktų.

Todėl ir mokomasi drąsos, patriotizmo, ryžto, atsakomybės. „Bet nelinkiu to pasitikrinti realybėje. Tikiu, kad esame drąsūs, kad liktume drąsūs, bet tegu realybė būna šviesus giedras tėvynės dangus“, – sako ji.

Iššūkis – pasikloti lovą

Jaunimas dažnai vengia karinės tarnybos, tačiau ieško aštrių pojūčių, galynėdamiesi automobiliais gatvėse, kaituodami, kopdami į kalnus, „pumpuodamiesi“ raumenis sporto salėse ar pan. Patekus į karinę struktūrą, neretai paaiškėja, kad šaunumo demonstravimas socialiniuose tinkluose baigiasi, vien pabandžius tvarkingai lovą pasikloti...

„Mums buvo lovos klojimo mokymas. Viskas, kaip ir priklauso kariuomenėje, yra tikslu ir konkretu. Kampeliai užlenkti, pagalvė pastatyta trikampiu, o siūlė turi „žiūrėti“ į duris 45 laipsnių kampu. Ir tik taip, ir ne kitaip. Moterims buvo lengviau, o vaikinams, ypač jauniems, –  iššūkis“, – šypteli pašnekovė ir tęsia supratusi: jaunuoliams praeiti bazinį kursą, paragauti kariško gyvenimo – būtina.

Atsakomybė, pareigingumas, tvarkingumas, pasitempimas – savybės, kurios ugdomos kariuomenėje, vėliau būna įvertinamos darbdavių. „Jei norime turėti rezultatą, suvaldyti būrius, kuopas, pulkus, komandos turi būti tikslios ir jas būtina vykdyti. Ir, be viso to, svarbus komandos formavimas. Pirmiausia atsakai už save, bet esi atsakingas ir už tuos, kuriems atstovauji – kariuomenei, savo kolegoms. Mes turime būti vienas vienetas“, – sako Jolita.

Priesaika – visam gyvenimui

Moteris neslepia – buvo dalykų, kurie tikrai sunkūs. Pradžioje skaudėjo raumenis, teko raginti save nepasiduoti, išmokti dalykų, kurie neįprasti kasdienybėje, pavyzdžiui, nekalbėti iš vietos, kai tik užsimanai. Daugelis turi ydą – kai žino, pašoka ir skuba pasakyti, pertraukti kitus. O kariuomenėje turi kelti ranką, gauti leidimą kreiptis. Tai buvo gera pamoka – nepertraukinėti, išlaukti, pakentėti.

„Net priaugti svorio buvo visos galimybės. Kariuomenė maitina tobulai: pusryčiams – plovas, pietums – vištienos šašlykas, vakarienei – kone mamos kotletai“, – juokiasi Jolita, akcentuodama, kad, nepaisant sunkumų, labai daug dėmesio skiriama kario savijautai. Paramedikai visada šalia, dėl menkiausios pūslelės turi kreiptis, kad pagelbėtų, kad nesikankintum...

30 žmonių būryje Jolita buvo vyriausia iš moterų. Dviejuose būriuose buvo 13 moterų, iš kurių viena savanorė buvo metais už Jolitą vyresnė. Manikiūrininkė, studentė, kirpėja, administracijos darbuotoja, moksleivė – visų specialybių moterų buvo galima rasti tarp savanorių.

„Gyventi 13 visiškai skirtingų moterų tris savaites ir nesusipykti – taip pat iššūkis. Padėjome viena kitai, net ašarą nubraukėme, besiilgėdamos namų ar dėl sunkumų. Ir visos kursą baigėme“, – šypsosi Jolita.

Moteris sako, kad jos ir akiratis išsiplėtė. Išmoko visus karinius laipsnius, tad dabar, pamačiusi varneles, žvaigždutes, vainikėlius ant kariškio uniformos, ji jau žino, kad prieš ją – vyresnysis seržantas. „Mokymai nepraėjo veltui. Jau nebesakau „jaunesnioji Vengrė“, galiu vienu ypu prisistatyti: „jaunesnioji eilinė Vengrė“, – juokiasi moteris.

Svarbus dalykas – baigus bazinį kursą ir davus priesaiką, kariškas gyvenimas nesibaigia. Savanorė dabar priklauso KASP Prisikėlimo apygardos 6-ajai rinktinei ir sako: „Priesaika yra ne šiaip žodžiai. Jei tėvynė pašauks, turėsiu keliauti ten, kur kviečiama. Tai labai stipru ir labai gilu. Ne trumpalaikė pramoga, pabėgimų kambarys, o įsipareigojimas iki gyvenimo pabaigos.“