„Noriu įsilieti į Marijampolės turiningą kūrybinę erdvę“

Gegužės 24-ąją susigiminiavusių miestų koncerte Marijampolėje kartu su Bergiš Gladbacho miesto (Vokietija) kameriniu orkestru ir Marijampolės Česlovo Sasnausko choru dainavusi kraštietė operos solistė Laura Latvaitytė-Zaman (Lietuva, Vokietija) marijampoliečiams vėl ruošiasi padovanoti koncertą. Ir ne tik koncertą. Šiais metais įkurtas L. Latvaitytės-Zaman labdaros ir paramos fondas siekia surinkti lėšų nupirkti Marijampolės kultūros centrui fortepijoną.

– Laura, kasmet sulaukiame Tavo koncerto Marijampolėje. Ar Tau smagu sugrįžti į gimtinę, ar nebūna sudėtinga suderinti koncertų tvarkaraščius ten, Vokietijoje, ir čia?

– Šie metai ypatingi! Kultūros sostinės statusas Marijampolės intelektualaus gyvenimo rutiną įsuko į spalvingą, turiningą kultūrinį sūkurį. Atstovauti Marijampolei, kaip Lietuvos kultūros sostinei, ir tapti kultūros ambasadore man buvo didelė garbė.

Jau treti metai esu kviečiama sugrįžti... Jaučiuosi laukiama, tad stengiuosi kasmet kalendoriuje palikti ypatingą intervalą, kuriame tilptų „kelionė namo“ ir koncertas pačiai nuoširdžiausiai publikai.

– Ar lengvai priėmei pasiūlymą koncertuoti su Bergiš Gladbacho kameriniu orkestru? Kaip jauteisi dainuodama kartu su orkestru, o ne viena? Kuo praturtino Tave šis kitoks pasirodymas?

– Bendradarbiavimas su Bergiš Gladbacho kameriniu orkestru ir jo vadovu dirigentu ir pianistu Romanu Saliutovu (Roman Salyutov) paliko muzikaliai malonų spaudą kūrybinėje biografijoje ir atviras galimybes ateities darbams. Ypatingu meniniu profesionalumu pradžiugino ir sužavėjo Česlovo Sasnausko kamerinis choras ir jo vadovas Mindaugas Radzevičius, mūsų bendram projektui – koncertui suteikęs gilesnę, sakralinę prasmę. Visuomet labai įdomu dirbti didesnio masto projektuose, kuriuose dalyvauja orkestras, choras ir solistai. Gausus kolektyvas sukelia daugiau šurmulio, daugiau kūrybinės įvairovės ir prasmės, taip pat, mano įsitikinimu, daugiau džiaugsmo žiūrovui.

Šių metų koncerte atlikau soprano solo V. A. Mocarto (W. A. Mozart) „Missa brevis D- Dur“. Dirigento R. Saliutovo prašymu paruošiau ir keletą R. Šuberto (R. Schubert) dainų. Keturios kuklios dainos, penkiolika minučių scenoje. Nuoširdžiai prisipažinsiu, nesitikėjau tokios teigiamos žiūrovų reakcijos... Kodėl?...Vokiškos dainos – „Lied“ žanras nėra paprastas ir lengvas klausytojui pirmiausia dėl kalbos barjero, taip pat ir dėl autoriaus filosofinio mąstymo kompozicijoje. R. Šuberto dainų muzikiniame audinyje apstu simbolikos, taip autorius siekia perteikti poetinę mintį. Ne kiekviename koncerte „Lied“ žanru lengva įtikinti Vokietijos melomanus, nors iš čia šio žanro tradicija yra kilusi ir itin puoselėjama. Aš likau sužavėta Marijampolės publika!

– Kaip manai, ar mūsų mieste sudarytos geros sąlygos klestėti menams, kultūrai?

– Kultūrinė terpė mūsų krašte, mano manymu, buvo visuomet gaji ir derlinga. Bereikia apsidairyti, kiek rašytojų, muzikų, menininkų, politikų ir iškilių žmonių ši žemė yra išauginusi.

Atsigręžusi į savo asmeninę patirtį galiu teigti: man, muzikaliam ir meniškam vaikui, Marijampolėje augti ir lavintis buvo sudarytos visos sąlygos.

Marijampolės muzikos mokykloje fortepijonu groti pradėjau šešerių metų. Esu labai dėkinga mokytojams Sidonai ir Broniui Kaubriams, kurie kiekvienam vaikui sugebėdavo atverti duris ir langus į muzikos meno pasaulį, reikėjo tik norėti matyti ir išgirsti. Beje, mokytojai Kaubriai lankosi visuose mano koncertuose, įskaitant ir pirmąjį pačios organizuotą kūrybos vakarą Vilniaus paveikslų galerijoje. Jie domisi, seka mano kūrybinę veiklą. Sulaukiu ne tik pagyrų, bet ir kritikos, esu labai jiems už tai dėkinga.

Liudvinavo Kazio Borutos gimnazijoje, kur aš mokiausi, veikė lėlių teatras, kūrybiškai puoselėjamas mokytojos G. Šalaševičienės, jame vaidinti aš pradėjau dar darželyje. Ji parodė man M. K. Čurlionį – jo muziką, tapybą. Prisimenu mokytoją G. Šalaševičienę lietuvybės puoselėtojos rolėje. Atgimimo laikotarpiu Liudvinave ji buvo subūrusi etnografinį moterų ansamblį, kuriame dainavo mano mama, dažnai repeticijose dalyvaudavau ir aš... Iš mokytojos sklidusią šviesą jaučiu iki šiol, nepaisant, kad materialiame gyvenime šios asmenybės jau nebėra...

Į raiškiojo skaitymo konkursus, vykusius tuo metu Marijampolės centrinėje bibliotekoje, ruošėmės kartu su lietuvių kalbos mokytoja Zita Krukoniene. Mane žavėjo pokalbiai su šiuo žmogumi ir teksto dramaturgijos analizės. Kalbėdavome apie meną, kultūrą, istoriją, gana dažnai apie mano pačios rašytus tekstus, ji skatino skaityti, reikštis, analizuoti ir kurti.

Į Dainų dainelės konkursą ruošė mokytoja Irma Stražnickaitė, mums pavyko pasiekti net televizinį turą!

Dainų ir šokių šventė prie Orijos ežero atmintyje liko kaip didelė lietuviška geros nuotaikos puota, vykusi kiekvienais metais!

Autorinės dainos konkursas, organizuotas radijo stoties „Kapsai“, Marijampolės dramos teatre buvo puikus savęs, kaip savarankiško menininko, individualybės išbandymas.

Labai daug visko vyko Marijampolėje ir jos apylinkėse, reikėjo tik visur suspėti...

Manau, kad menas ir kultūra klesti tol, kol yra poreikis, kol yra žmonių, tikinčių, jog tai – pagrindas tautos egzistencijai, vienintelis būdas išauginti pilietišką, sveiką naująją jaunąją kartą.

Sugrįžusi į Marijampolę kaskart gėriuosi naujomis kūrybinėmis erdvėmis ir projektais, muziejais, galerijomis, festivaliais. Reikėtų nepamiršti, kad užkulisiuose dirba labai daug kultūra tikinčių ir jai atsidavusių žmonių. Tokių žiburių Marijampolėje yra daug.

– Kokie Tavo planai ateičiai?

– Rugsėjį vėl grįžtu į Lietuvą. Jaučiu poreikį prisidėti prie kultūros puoselėjimo Marijampolėje. Šiais metais įsteigiau savo vardo paramos ir labdaros fondą, kurio tikslas – finansiškai remti aukštąją muzikinę kultūrą Marijampolėje. Labai džiaugiuosi, kad palaikymo ir finansinės pagalbos sulaukiau iš šeimos. Fondo steigiamasis koncertas įvyks rugsėjo 15 dieną 17 valandą Marijampolės kultūros centre.

Pirmasis fondo projektas skirtas Marijampolės kultūros centrui, siekiame įsigyti koncertinį fortepijoną, nes dabar esantis instrumentas tiesiog neatitinka salės poreikių. Tolimesnę fondo veiklą norėčiau nukreipti į talentingą jaunąją kartą ir Marijampolės meno mokyklos auklėtinius.

Tikriausiai prireiks kelerių metų, kol pavyks organizuojamų koncertų metu įgyvendinti pirmą užsibrėžtą tikslą, tačiau labai viliuosi savo darbu ir savo balsu bent šiek tiek įsilieti į Marijampolės turiningą kūrybinę erdvę.

– Ačiū už nuoširdų pokalbį. Didelės sėkmės. Lauksime Tavęs rugsėjį Marijampolėje.