Nori gyventi, norėk ir dirbti

Prieš kelias dienas sutikau vieną labai jau suvargusį žmogelį. Bet gerai pasižiūrėjus, vyras dar pačiame žydėjime. Labai jau panašus į mano sutiktą prieš kelis metus, Lyros gatvėje. Taigi, suvargęs žmogus, kada užklausiau kokios bėdos prispaudė, pradėjo aiškinti, kaip sunku gyventi šiais laikais. Pasirodo, negaunąs niekur darbo.

Pasirodo, darbo jis ir gautų, bet labai mažai moka. Jis tada papasakojo, kad prasimaitina iš atliekų konteinerių. Užsikrėsti nebijąs, nes randantis gero maisto. O be to jo skrandis dirbąs puikiai ir viską suvirškina. Dar papasakojo, kad kažkur tai kaime, dar turys ir sodybėlę. Bet iš tos sodybėlės ir kelių arų žemės, prasimaitinti negalys. Iš pokalbio supratau, kad kalbu su dideliu tinginiu.

Nori nenori, po tokių pokalbių kaip ką pradedi prisiminti. Atkūrus Lietuvos nepriklausomą valstybę, dirbau dar "Vairo" gamykloje, pirmame štampavimo ceche. Kadangi buvau "sąjūdietis", tai ilgai nelaukęs stojau į Lietuvos krašto apsaugą savanoriu. Bataljonas, į kurį paskyrė, saugojo objektus. Taigi ir man teko saugoti kaip kokias gamyklas. Atlyginimai buvo labai maži, o pragyventi reikia.

Taip jau susiklostė, kad laikinai su žmona įšvažiavome pagyventi į Bazilionus. Ten mano tėvelių buvo sodybėlė, pačiame miestelyje. Mamytė jau buvo įšėjusi į amžinąjį poilsį, netoli esančiose kapinaitėse, o tėvelis smarkiai nusilpęs. Mat turėjo ligą. Taigi reikėjo kažkaip tvarkytis ir žinoma dirbti. Abu su žmona pradėjome darbuotis. Kadangi prie namų buvo keli arai žemės, tai pasidarėme nemažą daržą. O kitoje pusėje gyvenęs kaimynas, labai draugiškas Bronius man visada paskolindavo arklį. Tėvelio buvo likę kaip kokie žemei apdirbti padargai. Tai, plūgas, plūgelis bei drapakas su akėčiomis. Žodžiu pradėjome ūkininkauti, pilnąją to žodžio prasme.

Nebuvo įvestas taip vadinamas "trifazis", o be geros elektros energijos nieko gero negali darytį. Susitariau su "Elektros tinklais". Šie įvedė trifazį. Pasistačiau daržinėje taip vadinamą "zeimerį". Susikombinavau elektros variklį, 3 kW. galingumo. Žodžiu greitai galėdavau prisipjauti malkų ir jeigu reikalas buvo ir lentelių. Iš Pagėluvio girininkijos, gavau leidimą miške pasirinkti sausuolių. O kaip minėjau, arklys buvo visada po ranka. Tai parvažiavęs iš pamaininės sargybos, kinkydavau arklį į vežimą ir pirmyn į mišką. Ant kiemo atsirado ir malkų ir medžiagos rimtesnėms dalykams. Paruošiau tam tikros medžiagos ir pastačiau nemažą šiltnamį. O mano žmonytė, taip pat darbšti. Atėjus tinkamam laikui, prisodino pomidorų daigų. O kad gerai augtų, nupirkome iš parduotuvės smulkių nesūdytų žuvyčių ir įšrausę duobutes, įdėjome po kiekvienu daigu po gerą saują šių žuvyčių. O juk žuvytės turi daug fosforo, kuris labai stimuliuoja augimą. Mano Aldutė, nusipirko viščiukų, iš kurių užaugo grąžių vištyčių ir gaidelių. Pastačiau triušiams laikytį stoginę. Įsigijome triušių. O juk triušiena labai skani ir sveika mėsytė. Dar įsigijau ir nutrijų. Bet joms narvai turi būti iš skardos. Mat jeigu patalpinsi į medinį narvą, tai po kelių valandų gali pabėgti. Nes turi labai stiprius ir didelius dantis. O mėsa jų labai skani ir sveika. Ko toliau to geriau. Su Bazilionų klebonu susitariau, kad man jis dovanos ožkytę. Mat jis su gaspadine laikė ožkas. O aš su jais gerai sugyvenau.

Per metus laiko neblogai prasigyvenome. Turėjome visokių daržovių, prisirauginome iš savo daržo kopūstų. O dar už kiek laiko ožkytė pradėjo duoti pienelio. Tai labai puikus ir sveikas produktas. Dar praėjus tam tikram laikui, ožkytė atsivedė porelę. Žodžiu gyvenk ir džiaugkis. Ir kada įšgirstu sakant, kad kaime negalima įšgyventį, tai tiesiog ima piktumas.

Žinoma, kiek sunkiau yra gyventi grynai miesto žmogui, kuris neturi jokio gabalėlio žemės. Bet ir čia, darbščiam žmogui nieko nėra baisaus. Netoli manęs gyvena pažįstamas senjoras, kuris vasaros prisirenka miško gerybių ir nemažai uždirba. Taigi jeigu netingėsi, visada duonos turėsi. Tik reikia nežiūrėti į alkoholio prikrautas lentynas ir užmiršti takus į aludes.