Norėjo pažinti save, kad būtų naudingas kitiems

Donato akys smalsiai laksto į visas puses – vyras įdėmiai stebi kelių pašnekovų lūpas, juokiasi ir, žiūrėdamas tiesiai į akis, atsako į klausimus. Ir kas gi jį taip prajuokino? Klausimas, kad gali dirbti šnipu. Nes įgimtą klausos negalią turintis 32-ejų šiaulietis skaito iš lūpų. Negalia jam nesutrukdė siekti tikslų, priešingai – taip užgrūdino, kad Donato Počešiūno bagaže stažuotės ne tik Europos, Azijos šalyse, bet ir JAV. Architektu sostinės įmonėje dirbantis šiaulietis kategoriškai atsisako lengvatų – nori būti naudingas kitiems.

„Baltas lapas“

– Mokeisi Šiaulių bendrojo lavinimo mokykloje, net abitūros egzaminus laikei be lengvatų. Kodėl?

– Egzaminų sesija buvo tikrai sunki. Daug streso, išgyvenimų. Atsisakiau lengvatų, nes tai būtų trukdis išlikti savimi. Mokytojai man patarinėjo laikyti palengvintus egzaminus, bet atsilaikiau. Dėka palaikančiųjų ir dėl tikėjimo savimi man pavyko.

– Kaip pasisuko gyvenimas, baigus vidurinę mokyklą?

– Metus studijavau Šiaulių universitete, bet supratau, kad man čia ne vieta. Tada atverčiau baltą lapą – įstojau į Vilniaus dailės akademiją, iš kurios pagal „Erasmus“ programą išvykau mokytis į Vokietiją. Dalyvavau įvairiuose mainų projektuose nuo meno iki politikos – Europos Parlamente Strasbūre, Prancūzijoje, Norvegijoje ir kt.
Gyvenau įspūdingame studentų bendrabutyje pas jėzuitus – norėjau giliai pažinti architektūros istoriją.

Po to dirbau įvairiose Vilniaus ir Šiaulių įmonėse, bet svajojau dirbti užsienyje. Nes Lietuvoje buvo sudėtinga realizuoti save. Užsibrėžiau tikslą įgyti patirties svetur, susipažinti su kitokiomis galimybėmis ir išsiugdyti savivertę. Ir mano svajonė greit išsipildė – netikėtai sutikau amerikiečius senjorus architektus, kuriems aprodžiau Vilniaus senamiestį, pasakojau apie Vilnių, Lietuvą, mūsų krašto istoriją. Šie malonūs senjorai man pasiūlė stažuotis Vašingtone. Vienas jų buvo Arizonos architektūros instituto direktorius, jis buvo dirbęs Havajuose ir Arizonoje.

Išvykę į JAV, jie manęs nepamiršo – parašė rekomendacijas. Tada raštu kreipiausi į Gallaudeto universitetą Vašingtone, JAV. Paprašiau galimybės stažuotis ir jau po pusės metų gavau stipendiją.

– Kokių patirčių įgijai?

– Dalyvavau projektuose bei tyrimuose, kaip naudoti inkliuzines aplinkos bei inovacijų galimybes. Ir kartu per atostogas teko patirti nuotykių, keliaujant po Ameriką, sutinkant net išminčių, skirtingų įsitikinimų žmonių, bei įveikti Arizonos kalnus.

Įdomiausia buvo, kai autobusu iš Vašingtono vykau į svečius pas nepažįstamus žmones, rekomenduotus universiteto aplinkoje. Tai buvo lyg kelionė nuo žiemos iki vasaros – ji užtruko 4 dienas.

– Patirtys svečiose šalyse įkvėpė siekti daugiau?

– Dalyvavau jaunimo mainų projektuose Stokholme, Briuselyje, Krokuvoje. Šie projektai labai praplėtė inkliuzinio švietimo akiratį – pamačiau geruosius pavyzdžius bei supratau, kad galima realizuoti save. Kitas ne ką mažiau svarbus dalykas – pažinau svetimų kultūrų žmones, supratau skirtumus, patyriau nuotykių.

Nelikau ir be popamokinės veiklos: žaidžiau krepšinį, lankiau irklavimo treniruotes, dailės mokyklą. Man labai pasisekė, kad sutikau labai gerus mokytojus savanorius. Pavyzdžiui, amerikietė anglų kalbos mokytoja padėjo smarkiai pažengti, mokantis anglų kalbos. Kartu ji įkvėpė nemesti svajonės pamatyti kuo daugiau pasaulio.

Neįgalieji neprašo gailesčio

– Stažavaisi ir Šiaulių miesto savivaldybėje, o kur dirbi dabar?

– Projektavimo įmonėje Vilniuje. Daugiausia projektuoju Vilniaus senamiesčiui įvairius pastatus. Su kolegomis projektavome gyvenamųjų namų projektą Užupyje, kuris vystomas pagal kanso dizaino koncepciją, propaguojančią minimalistinės estetikos filosofiją.

Aš labai mėgstu stebėti kūrybos bei technologijų naujoves, suprasti esamos situacijos problemas bei galimybes, daug skaitau, keliauju, važinėju dviračiu. Su bendraminčiais dalijamės idėjomis bei galimybėmis, susitikę vakarais arba internetu.

– Bet ar tikrai viskas taip lengvai klojosi? Juk mūsų šalis dar labai menkai pasistūmėjusi, kad neįgalūs žmonės jaustųsi pilnaverčiais žmonėmis besimokydami, dirbdami.

– Žinoma, buvo krizių, depresyvių momentų. Kartais jausdavausi labai nejaukiai arba pykau ant savęs, ant netobulos aplinkos. Bet šis vidinis konfliktas ir paskatino žengti savirealizacijos keliu. Mokykloje buvau išdykęs, bet smalsus, nemėgau monotoniškumo, arogantiškų žmonių. Yra tekę konsultuotis ir su psichologais, kurie padėjo atsigauti, sustiprėti, tapti harmoningam, išvysti naujų galimybių.

– O besilankydamas kavinėse, turbūt linksminiesi? Juk gali perskaityti iš lūpų, apie ką kalba žmonės prie kito staliuko. Gal kas nors siūlė tapti šnipu?

– Tai retorinis klausimas. Taip, skaitau iš lūpų – juk toks esu, tokioje aplinkoje užaugau. Bet ne tik verbalinė kalba perduoda informaciją. Apie 55 proc.
informacijos, kurią pateikia žmogus, perduoda jo kūno kalba, 38 proc. – žmogaus balsas ir tik
7 proc. – ištarti žodžiai. Kūno kalbos išmanymas gali padėti bendrauti, lengviau susigaudyti įvairiose gyvenimo situacijose ir suprasti būsimus įvykius.

– Dalyvauji neįgalių žmonių projektuose. Kokių įžvalgų, patarimų gali duoti?

– Smagu, kad daugėja nuoširdumo, kad visuomenė keičiasi. Reikia daugiau teigiamų pavyzdžių medijose, reikia remtis užsienio patirtimi. Gyvendamas Didžiojoje Britanijoje, pamačiau teigiamų žiniasklaidos pavyzdžių: futbolininkai pozuoja su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais, o orų prognozę veda žmogus be rankos. Tai parodo pozityvų visuomenės ar nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimą, įtraukimą žmonių su skirtingais poreikiais į visuomenę, kartu per medijas formuojant teigiamą požiūrį.

O Lietuvoje kartais liūdina menka pagarba neįgaliesiems arba net jų pačių orumo neturėjimas. Dalyvavau tarptautinėje neįgaliųjų konferencijoje ir buvo nejauku – buvo iškabinti kandidatuojančių politikų plakatai. O neįgaliesiems buvo plojama už tai, kad jie moka šokti bei dainuoti. Tai prieštarauja mano įgytai savanorystės patirčiai Arkos bendruomenėje Briuselyje. Dalyvavau su žmonėmis, kurie turi proto negalią, ir turiu savą požiūrį, kas yra žmogiškumas. Teigiamai vertinu žmones su kitokiais poreikiais, jų norą realizuoti save. Jiems nereikia rodyti atjautos ar gailesčio.

– Kokių pasiūlymų kaip architektas turi, kad aplinka būtų palankesnė žmonėms, turintiems klausos negalią?

– Vašingtone, Gallaudeto universitete, yra mokykla kurtiesiems ir neprigirdintiesiems – perkuriami ištisi pastatai, suteikiant pojūčių tiems, kurie negirdi. Svarbiausia projektuojant atsižvelgti į unikalius būdus, kuriais kurtieji suvokia erdvę. Viena iš galimybių – auditorijos įrengiamos pusračiu arba U raidės formos, kad studentai galėtų užmegzti nuolatinį vizualinį ryšį su kitais grupės studentais. Lengviau įsitraukti į diskusiją, kai visi mato vienas kitą.

Žmonėms, bendraujantiems gestų kalba, reikia ir platesnių koridorių, laiptų – taip galima lengviau stebėti visą pašnekovo kūną ir jo gestus. Be to, žmonėms, bendraujantiems gestų kalba, daug patogiau ne lipti laiptais, taip nukreipiant dėmesį ir žvilgsnį į pakopas, o eiti nuolydžiu ar įkalne.

Labai svarbi aiškiai matoma aplinka, todėl liftai turi būti įstiklinti. Perregimos turėtų būti ir durys, kad kurčias žmogus galėtų sužinoti, jog kažkas praėjo, atėjo, yra kabinete. Svarbūs ir veidrodžiai – jie leidžia stebėti, kas vyksta už nugaros, kas artinasi.

Laimė – harmonija ir kūryba

– O kaip gyvena tavo šeima? Aplankai juos dažnai?

– Beveik kartą per mėnesį atvykstu į Šiaulius pas tėvus, aplankau ir pažįstamus. Draugų mažai – visi vaikystės draugai išsibarstę po pasaulį.

– Ar esi laimingas?

– Laimė – tai harmonija ir kūryba. Remdamasis savo patirtimi, galiu pasakyti, kad tarp 20 ir 30 metų atradau balansą. O laimė man – tai pabūti su savais ir daryti tai, kas prasminga ir kur esu stiprus. Mėgstu su bendraminčiais vykti į pažintines keliones, patinka pabūti su savimi tylioje aplinkoje, išsivalyti bei susintetinti mintis, atrasti savo kūrybos vaisių. Šie dalykai man padeda būti laimingam.