NKVC vadovas apie Rusijos keliamą grėsmę: kas prasidėjo šiais metais, yra beprecedentis veikimas

Nacionalinio krizių valdymo centro (NKVC) vadovas Vilmantas Vitkauskas tikina, kad viešoje erdvėje aptariama versija, esą Vilniuje sudužusio DHL lėktuvo avarija galėjo įvykti dėl piloto klaidos, kol kas negali būt patvirtinta.

„Labai stipri versija, bet vis tiek reikia palaukti dešifruotų duomenų iš vadinamųjų juodųjų dėžių ir tada galima bus pasižiūrėti, ar iš tikrųjų tas veiksmas buvo atliktas arba neatliktas“, – interviu tinklalaidėje politika.lt sakė V. Vitkauskas.

Visgi, ant jo, visos spekuliacijos, kad tai galėjo būti priešiškų valstybių suorganizuota diversija, taip pat nepasitvirtino.

„Tokios informacijos nebuvo nei tą minutę, kai įvyko incidentas, nei šiek tiek vėliau“, – patikino jis.

Tačiau vertindamas Rusijos keliamą grėsmę NKVC vadovas pripažino, kad pastaruoju metu ji yra beprecedentė.

„Rusija kelia grėsmę labai daug metų, jau istoriškai tas vyksta, bet aš manau, kad tai, kas prasidėjo šiais metais, yra beprecedentis veikimas“, – teigė V. Vitkauskas.

– Pradėkime nuo lėktuvo katastrofos. Esu neoficialiai kalbėjęs su kai kuriais „Boeing“ pilotais. Jie yra linkę manyti, kad avariją galima traktuoti kaip piloto klaidą, nes greičiausiai laiku nebuvo išleisti vadinamieji lėktuvo užsparniai, kurie lėktuvui leidžiantis išvažiuoja už sparno ir padidina jo plotą. Tada lėktuvas lėčiau skrenda ir nekrenta, nes padidėja sparnai. Šiuo atveju užsparniai galimai nebuvo laiku išleisti, atsirado staigus žemėjimas sumažėjus greičiui ir jau po to pilotams nebepavyko ištraukti lėktuvo į viršų. Ar sutampa neoficialūs pokalbiai su pilotais ir jūsų duomenys?

– Labai stipri versija, bet vis tiek reikia palaukti dešifruotų duomenų iš vadinamųjų juodųjų dėžių ir tada galima bus pasižiūrėti, ar iš tikrųjų tas veiksmas buvo atliktas arba neatliktas. Labai svarbu laikas, pokalbiai kabinos viduje. Čia labai nenuskubėsi, palauksim techninių rezultatų ir tada atsakysime į šitą klausimą. Bet kad tai techninė kryptis ar piloto veiksmai, ar ne veiksmai – tos versijos iš pat pradžių tokios ir buvo.

– Viena iš versijų, kad radijo švyturių signalai galėjo būti suklastoti arba užslopinti kažkokios trečiosios jėgos. Tokių įrodymų nėra? Nes priminsiu, kad lėktuvas iš esmės į nusileidimo taką eina autopilotu, jį veda radijo švyturiai. Ir jau matėsi, kad aukštis yra ne tas. Ir viena iš versijų buvo, kad galbūt lėktuvas buvo suklaidintas, o ne suklydo.

– Tokių duomenų nėra, tos versijos buvo interpretuojamos šiek tiek skubotai ir neįvertinus visų aplinkybių. Jeigu būtų sutrikimai techninės įrangos, tas būtų fiksuota ir nereikėtų laukti nei tų įrašų, nei bandyti dekonstrukcijų daryti su ekipažo veiksmais ar techniniais parodymais, kurie buvo fiksuoti lėktuve. Tai tokios žinios ar kažkokių faktų apie tai, ką sakote, neteko girdėti. Aš nesu ekspertas ir inžinierius, skrydžių dalykų neišmanau, bet kad ta versija negavo kažkokios papildomos informacijos, yra faktas.

– Nieko nėra neįmanoma, bet turbūt bandymai įlįsti į skrydžių valdymo kompiuterius, pakoreguoti siunčiamus duomenis, paliktų labai aiškius pėdsakus?

– Taip, paliktų pėdsakus ir turėtume turėti kažkokią prieš tai buvusią praktiką. Aš nesu girdėjęs, kad taip būtų bandyta kažkur kitur daryti, nekalbant jau apie Lietuvą.

– O poveikis stipriu elektromagnetiniu spinduliavimu? Toks veiksmas paliktų įkalčius?

– Taip, tai paliktų daugiau įrodymų ir tikrai nebūtų orientuota į vieną lėktuvą. Tai būtų fiksuota aplinkui, nes kažkoks veikimas tos radioelektroninės kovos nėra nutaikytas į vieną objektą. Būtų juntama daug platesniame diapazone. Nemačiau nei vienos dalelės informacijos, kad apie tokią versiją būtų konkrečių duomenų.

– Grįžtu prie neoficialių pokalbių su civilinės aviacijos lainerių kapitonais. Jie sako štai ką: kadangi įgula išsiaiškino, kad jų aukštis yra ne tas, jie, tikėtina, puolė aiškintis. Ir tuo metu, kol jie aiškinosi, jie jau turėjo išleisti užsparnius, bet to nepadarė. Todėl yra versija, kad tai yra tam tikro pasimetimo tam tikroje situacijoje pasekmė. Ir kai kas pasigenda aiškesnio komunikavimo iš skrydžių valdymo centro: jeigu buvo signalų, kad įgula atsakė neteisingas koordinates, tai dispečeriai turėjo jai rėkti, kad yra problema.

– Gal taip ir buvo, mes paprasčiausiai nežinome, nes tie duomenys dar kol kas nėra mums pateikti. Ir tyrimo komisija, kuri vertina šituos dalykus, apie kuriuos jūs kalbate, pasižiūrės ir į laikus, ir kaip buvo komunikuojama. Svarbiausia dabar sulaukti įrašų, ypatingai tų, kas vyko kabinoje. Mes jų kol kas neturime, turime tik tam tikrą epizodą, kurį galima būtų kvestionuoti dėl autentiškumo – ar ten iš tikrųjų tas įrašas, ar ne.

– Ir neaišku, ar jis buvo modeliuotas, ar nemodeliuotas?

– Būtent. Todėl reikia remtis oficialia informacija iš tų duomenų, kurių sulauksime iš įrangos ir iš Vokietijos. Tada matysime, kaip tas procesas vyko ir kaip tie dalykai dėliojasi. Manau, čia tik laiko klausimas. Ir jeigu tai yra versija, apie kurią kalbat, tai atsakymai turėtų būti labai greitai.

– Tikriausiai jau dabar galime akcentuoti, kad nėra nei vieno įrodymo, nei vienos aiškios faktinės užuominos, kad tai galėjo būti diversija, teroristinis aktas?

– Mes iš pat pradžių norėjome šitaip ir komunikuoti, kad ši istorija nebūtų apipinta kažkokiomis sąmokslo teorijomis ir nebūtų bauginama visuomenė. Net specialiai tokio žodžio nenaudojame, kad nesukurtume iliuzijos, kad kažkas kažką žino ir nepasako. Tokios informacijos nebuvo nei tą minutę, kai įvyko incidentas, nei šiek tiek vėliau.

– Ar teisingai suprantu, kad jūsų vadovaujamas centras yra valstybės įrankis, kuris pradėtų funkcionuoti tik pritraukęs kitų institucijų pagalbą? Pats jis labai nedidelis.

– Jis nemažas pagal mūsų valstybės institucijų mastelius. Jau dirba 23 žmonės, planuojame plėstis iki 30 – tiek yra numatyta žmonių. Aišku, šiek tiek tas procesas lėtesnis, nes reikia surasti tinkamų kompetencijų. Mes labai ir neskubame, kad paskui nereikėtų gailėtis, jog būtinų kompetencijų nepritraukėme. Bet centras funkcionuoja nuolat ir yra trys etapai krizių valdyme: prevencija, reagavimas į konkrečias situacijas ir padarinių likvidavimas. Prevencinis darbas – tai yra analizė, tendencijų sekimas, tam tikrų indikatorių stebėjimas ir panašiai – vyksta kiekvieną dieną. Čia mes ir patys darbuojamės, turime savo analitinį biurą su žmonėmis ir įrankiais, reikalingais tam darbui. Aišku, yra ir informacija, kurios sulaukiame iš institucijų, kurios stebi situaciją. Mūsų pagrindinė užduotis – matyti bendrą paveikslą Lietuvoje, matyti grėsmes, įvertinti jas tinkamai, nepervertinti ir panašiai.

– Jūs, be kita ko, dar esate Vyriausybės kanclerio pavaduotojas. Ar, keičiantis Vyriausybėms, jūs taip pat esate keičiamas pareigose?

– Aš esu karjeros valstybės tarnautojas.

– Vadovaujantis įstatymais, neturėtumėte būti keičiamas?

– Taip, bet labai svarbu, kad nauja vadovybė pajustų reikalingumą, kad būtų pasitikėjimas, bendras darbas ir bendri prioritetai. Jei to nėra, labai sunku kažką padaryti, nes iš tikrųjų mūsų sėkmę lemia bendras suvokimas, supratimas, komandinis darbas ir susiklausymas visų grandžių.

– Jūs esate žmogus, kuris informuoja ministrą pirmininką?

– Taip.

– Jūs dabar turėjote pirmą didelės apimties krizę – lėktuvo katastrofą, su niekuo nepalyginsi. Turbūt pirminė informacija apie avarija buvo daug baisesnė už faktinę situaciją? Kokia buvo pirmoji gauta žinia? Kad lėktuvas trenkėsi į gyvenamąjį kvartalą?

– Ne, pirma informacija buvo, kad lėktuvas nukrito, ji buvo gauta iš mūsų oro navigacijos specialistų, mes turime tiesioginį kontaktą su jais. Po minutės atėjo informacija, kad nukrito į gyvenamąjį kvartalą. Tada jau apėmė visai kiti jausmai ir vertinimas pirmosios žinutės. Iš pradžių atrodė, kad gal čia kažkokie mokymai, nes sunku buvo patikėti, kad taip galėjo įvykti. O tokių mokymų scenarijų visą laiką būna.

– Ir nebūtinai visada žinai, kad tave kažkas moko? Jūs turėtumėte žinoti.

– Turėtume žinoti, bet visko pasitaiko. Paskui pamatėme, kad nukrito į kvartalą, po to šiek tiek ta informacija pradėjo siaurėti, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas davė konkretų adresą, mes greitai pasižiūrėjome, kiek ten registruotų žmonių. Bet kol sulaukėm žinios, kad žmonės saugiai evakuoti, praėjo apie 20 minučių. Tikrai buvo daug nerimo ir išgyvenimų. 

– Daug kas šį įvykį vadina laimingai pasibaigusiu nelaimingu atsitikimu. Pirmasis, man regis, Renatas Požėla taip įvardino šitą nelaimę. Ir panašu, kad kuo toliau, tuo labiau tai atrodo kaip stebuklas. Taip, vienas pilotas žuvo, bet palyginus su tuo, kas galėjo įvykti, tai yra neįtikėtina.

– Visiškai sutinku, tai yra stebuklas. Galėjo būti blogesnių scenarijų dėl žūčių, ypatingai dėl ekipažo. Aš jau nekalbu apie gyventojus, kurie gyvena netoliese, nes buvo turbūt metrų klausimas, kai galėjo tą namą visiškai nušluoti nuo žemės paviršiaus, kiltų gaisrai ir panašūs dalykai. Tikrai mums labai pasisekė.

– Koks buvo jūsų centro darbas? Jūs koordinavote institucijų veiksmus ar vis dėlto koordinavo policija, kitos institucijos?

– Kiekvienas dirbo savo darbą. Mūsų pagrindinė užduotis buvo pasižiūrėti, ar mes turime bendrą paveikslą dėl tinkamo reagavimo, ar yra pakankamai pajėgų avarijos likvidavimui: ar yra pakankamai gaisrininkų cisternų, ar pasiruošę oro uosto specialistai, kurie specializuojasi orlaivių gesinime, ar greitosios pagalbos ekipažai yra vietoje. Ir supratus, kad viskas tvarkoje, paprastai reikia nesikišti, leisti ekspertams dirbti savo darbą ir nekelti nereikalingo chaoso.

– Pasak policijos generalinio komisaro, per keliolika minučių virš 20 ekipažų jau buvo vietoje, atsitvėrė teritoriją ir dirbo toliau.

– Taip, po to jau 30 ekipažų buvo, 35 gaisrinės specialistai, 4 greitosios pagalbos ekipažai, pakeltas oro pajėgų sraigtasparnis. Pajėgos pradėjo veikti labai greitai ir manau, kad tai irgi lėmė sėkmę: pavyko išgelbėti tris ekipažo žmones iš keturių. Retai pasitaiko tokio masto avarijų, kai pavyksta išgelbėti tiek žmonių gyvybių.

– Jūsų centras rengia galimus scenarijus, modeliuoja situacijas, kaip reaguoti. Kas, jūsų nuomone, šiuo metu kelia didžiausią grėsmę?

– Manyčiau, kad trečiųjų šalių arba Rusijos aktyvūs veiksmai, kurie stebimi ne tik Lietuvoje ar Baltijos šalyse, bet ir visoje Europoje. Tai yra diversijos, sabotažo atakos. Veikla, nutaikyta į mūsų kritinę infrastruktūrą, į mūsų visuomenės susitelkimą, į mūsų teikiamą paramą Ukrainai. Bandoma mus paveikti, įteigti, kad neverta to daryti, išgąsdinti visuomenę. Čia jau yra klasika. Rusija kelia grėsmę labai daug metų, jau istoriškai tas vyksta, bet aš manau, kad tai, kas prasidėjo šiais metais, yra beprecedentis veikimas.

– Kalbate apie informacinę erdvę ar apie realius veiksmus?

– Apie realius veiksmus, nes prieš tai mes turėjome vadinamąsias hibridines atakas, įskaitant ir kibernetinius incidentus, kurių tikrai buvo apstu. Turėjom netgi grasinimus, kai mokyklos sulaukė 4 tūkst. grasinančių laiškų ir žinučių pernai spalį. Bet tai vis tiek buvo daugiau hibridinis veikimas, o ne nutaikyta į kažkokius konkrečius veiksmus, kurie grėstų žmonių gyvybei, sveikatai, infrastruktūros sunaikinimui. O dabar, manau, esame perėję į kitą etapą, į kitą epochą, kai vyksta kinetiniai veiksmai prieš mūsų visuomenę. Pabrėžiu, kad ne tik Lietuvoje, bet visoje Europoje.

– Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos piliečių Lietuvoje yra apie 80 tūkstančių –  60 tūkstančių baltarusių ir apie 20 tūkstančių Rusijos piliečių. Valstybės saugumo departamento vadovas Darius Jauniškis sako, kad jam baisu dėl tokių skaičių, nes žmonės, kurie grįžinėja į Baltarusiją ir atvažiuoja atgal į Lietuvą, jo nuomone, greičiausiai bus užverbuoti Baltarusijos KGB. Nieko sau problemos dydis?

– Taip, rizika yra. Tą turime stebėti labai akylai ir aiškintis, kodėl žmonės vyksta, kaip dažnai vyksta? Ar vyksta tie, kuriems mes esame suteikę politinį prieglobstį, bet jie vis tiek keliauja į Baltarusiją.

– Ar tokių dar liko?

– Negaliu pasakyti, kaip yra šiuo metu, bet tokių vienetinių atvejų buvo.

– Mes viešai diskutavome apie tai ir buvo priimti sprendimai, kad prieglobstis tokiems būtų panaikintas. Kaip tu gali turėti politinį prieglobstį, jeigu vėl ten grįžti? Absurdas.

– Aišku, pasiaiškinimų visokių atsiranda – nelaimės šeimoje, tėvų sveikata, šeima ir panašiai. Žmonės linkę rizikuot, bet manau, kad mes, kaip valstybė, tokios rizikos neturėtume prisiimti ir tokiems žmonėms neturėtume suteikti leidimo gyventi Lietuvoje.

– Vienas iš sprendimų – neleisti žmonėms gyventi Lietuvoje, jeigu jie važinėja pirmyn - atgal. Tai taikytina net ir tiems, kurie neturi politinio prieglobsčio, o tik leidimą gyventi Lietuvoje? Tokia yra valstybės pozicija?

– Taip, ir mes tą darome sistemingai, mažiname galimybę keliauti. Buvo anksčiau kelionės dviračiais, kai žmonės atvažiuodavo iki sienos praleidimo postų ir tada jau judėdavo toliau į Lietuvą. Buvo tranzitiniai traukiniai į Karaliaučiaus sritį, kai žmonės išlipdavo Kenos stoty. Tokius dalykus mes apribojome, faktiškai jų nebeliko.

– Tačiau trečdalis lėktuvo, skrendant bet kur, yra Baltarusijos piliečiai, jie Vilnių naudoja savo tranzitui.

– Taip, jie mūsų oro uostą vadina „Minsk 3“, nes patys Minske turi du oro uostus, tokių anekdotų pasitaiko. Bet mūsų taikomos priemonės, manau, duoda efektą, nes 2023 metais turėjome 2,5 milijono baltarusių kelionių pirmyn – atgal į Lietuvą, šiais metais jų bus apie 1,5 milijono. Tai yra ženklus mažėjimas. Kita vertus, ne tik apie baltarusius reikia šnekėti, bet ir apie mūsų žmonių važinėjimą į Baltarusiją. Sprendimai dėl 4 kontrolės postų uždarymo davė gerų rezultatų.

– Dabar liko tik Medininkai ir Šalčininkai?

– Taip. Padarėme neblogą žingsnį, nes mūsų piliečių keliones į Baltarusiją sumažinome apie 70 proc. Galvojame, kad jų galėtų būti dar mažiau, nes yra rizika kiekvieną kartą ten vykstant. Kol kas nepriimtas sprendimas dar labiau riboti keliones, bet jeigu reikės, valstybė padarys viską, kad apsaugotų savo gyventojus.

– Panašu, kad reikia daryti kažkokius radikalesnius sprendimus, nes tokio kiekio žmonių deramai patikrinti, įsigilinti valstybė tikrai neturi resursų. Buvo atvejis, kai Baltarusijos pilietis, kovojęs Ukrainoje, buvo sulaikytas Vietname, nes negavo teisės gyventi Lietuvoje. Buvo pažiūrėta formaliai: tarnavai Baltarusijos kariuomenėje? Laisvas. O iš tikrųjų tai, kad jis yra žinomas kovotojas prieš Rusiją, čia jau kita problema.

– Šitos konkrečios bylos leiskit man nekomentuoti, Valstybės saugumo departamentas informacijos turi daugiau ir galėtų detaliau pakomentuoti. Manau, jų sprendimas yra pagrįstas.

– Jūs galvojate, kad mes kažko nežinome?

– Aš manau, kad visuomenė kažko nežino, o tos žinybos, kurios rūpinasi, jos žino visus pažeidžiamumus ir galbūt kažkokius kontaktus. Aš visą laiką raginu pasikliauti mūsų institucijomis, nes jos ne be reikalo tuos rizikos valdymo veiksnius taiko. Manau, kad šiuo atveju jie irgi buvo pritaikyti.

– Sakote, kad tas asmuo galėjo vis dar būti susijęs su Baltarusijos režimu? Dvigubas agentas?

– Taip tikrai neteigsiu, bet aš pasitikiu mūsų institucijomis, kurios pagrįstai priima vienokius ar kitokius sprendimus, kad apsaugotų mūsų valstybę. Tikrai nesugebėčiau dabar kažkokių vertinimų daryti, reikėtų įsigilinti. Argumentacija, manau, yra pakankama.

– Tie argumentai bus pateikti visuomenei?

– Nežinau. Čia reikėtų klausti saugumo departamento.

– Nes priešingu atveju skamba taip: tikėk manimi, nes manimi tikėti reikia.

– Yra parlamentinė kontrolė, yra daug mechanizmų valstybėje, kai tokius dalykus išsiaiškina. Manau, kad taip ir bus padaryta. 

– Grįžkime prie bendresnio paveikslo: jei Lietuvoje yra 80 tūkstančių žmonių iš Baltarusijos bei Rusijos ir turime tik dešimtis asmenų, kurie rūpinasi jų tikrinimu, akivaizdu, kad negalime matyti pilno paveikslo, ką gi mes čia, Lietuvoje, turime. Ir todėl sėdime ant parako statinės?

– Aš taip nedramatizuočiau, nes ne vien žmonių, tikrinančių bylas, skaičius turėtų lemti. Manau, kad sėkmę lemia technologijos, mūsų duomenų bazių gylis, tam tikrų anomalijų paieška, algoritmai tam tikri, gerų klausimų uždavimas tose duomenų bazėse, kad paskui galima būtų išsiaiškinti kažkokius dalykus. Čia darbas ne su popieriais, kai pasiimi bylą, kaip senais laikais, ir vartai, pasižiūri, kas ten ne taip parašyta. Čia yra visiškai kitas procesas. Ir galbūt ne žmonių skaičius yra svarbu, bet tai, kaip mes išnaudojame technologijas, kaip mes duomenis gauname, ar tie duomenys yra teisingi, ar tinkamai į juos reaguojama ir pan. Daugiau dirbama protu, o ne rankomis ir sakyčiau, kad mūsų tarnybos turi pakankamai gerus įrankius, tad nereikėtų skaičiuoti, kiek žmonių dirba konkretų darbą, bet kaip jie dirba ir kokius mes rezultatus turime. Dar yra labai svarbus deklaravimo procesas, kai pas mus atvykę žmonės deklaruoja tam tikrus dalykus, jie pateikia anketas ir taip toliau. Ir jei matome, kad bandoma meluoti, mes turime visą teisę tokiems žmonėms neleisti toliau pas mus gyventi. Bet kad tai būtų parako statinė, aš taip nesakyčiau. Jei pasitaiko vienetinių atvejų, tų blogų obuolių krepšyje, mes turime mokėti juos išrinkti ir nebauginti nei mūsų žmonių, nei savęs, nei tų, kurie pas mus atvyko. Nes dauguma baltarusių atvyksta turbūt ne iš gero gyvenimo, jie bėga nuo režimo, represijų ir panašiai.

– Kai kurie ir ieškodami geresnio gyvenimo, didesnio atlyginimo. Vilniaus regionas – 130 procentų Europos Sąjungos vidurkio. Jau turime susitaikyti, kad esame soti Europos valstybė daugelio valstybių atžvilgiu.

– Taip, tai yra pridėtinė vertė mūsų ekonomikai. Ir nepamirškime, kad yra atimtas nemažas pinigų kiekis iš Baltarusijos režimo, jiems ten sunkiau gyventi. Tai čia yra dviguba nauda.

– Keli pastarojo meto įvykiai: bandymas padegti IKEA centrą, sulaikymas galimų teroristų diversantų su Ispanijos ir Rusijos Federacijos pilietybėmis, kabelių nutraukimas Baltijos jūroje. Greičiausiai dar kažko nepaminėjau, jūs tikrai žinote daugiau. Tai turbūt turime suprasti, kad mes, visuomenė, judame į nuolatinio nesaugumo laikotarpį?

– Tą oponentai mums bando primesti ir demonstruoti. Aišku, kartais mes kai kuriuos dalykus paimame iš kažkokių įvykių ir bandome į bendrą paveikslą sudėlioti.

– Pavyzdžiui, lėktuvo avariją?

– Arba kabelius. Aišku, dar reikia palaukti, tyrimas vyksta.

– Jūs galvojate, kad tai buvo kvailumo pasekmė? Kam valkioti tą inkarą Baltijos jūroje, jei esi kapitonas ir bent kažkiek suvoki savo darbą?

– Su suvokimu gali būti problema. Mes žinome jų darbų saugos standartus ir techninius procesus, kur Kinijos laivynas ne aukštumose.

– Iš viešų šaltinių supratau, kad Kinijos laivynas su didžiąja dalimi rusų įgulos?

– Aš taip nesupratau, bet turime palaukti. Galbūt pirminiame etape – taip, kai yra išėjimas iš uosto, bet paskui paprastai locmanai pasitraukia. Pasižiūrėsim. Aš manau, vienintelis labai svarbus argumentas yra iš mūsų pusės, nes Kinijos vadovybė turi duoti sutikimą tam laivui prisišvartuoti viename Europos Sąjungos uostų – Švedija ar Danija. Ir tada leisti padirbėti su įgula, pasižiūrėti visus techninius parametrus.

– Šiandien tokio leidimo dar nėra? Jis dar stovi blokuojamas?

– Jis sustabdytas, negali judėti. Galbūt kinai norėtų patys kažkokius apklausos veiksmus daryti, mes žinome, kiek galėtume jais pasitikėti ir panašiai. Kuo ilgiau tęsiasi, kai laivas neįplaukia į uostą ir mes negalime atlikti visų procesinių veiksmus, tuo įtarimai tik didėja. Dabar klausimas yra dėl motyvų. Dėl to, kaip tai atsitiko, klausimų jau nekyla, yra įrodyta, kad tai buvo inkaro tempimo pasekmė. Bet kodėl tai įvyko? Ar aplaidumas, ar kažkokia tyčia – tai reikia išsiaiškinti.

– Kita klausimo dalis apie laikotarpį, kuriame gyvename. Jūs sakote, kad nesaugumas, apie kurį kalbu, yra priešo komunikacija?

Veiksmai.

– Jie norėtų, kad mes taip jaustumėmės. Bet turbūt mes turime pagrindo taip jaustis?

– Taip. Karas vyksta Europoje treti metai, kovose žūsta tūkstančiai žmonių per savaitę, todėl nesaugumo jausmas yra užprogramuotas ne tik Lietuvos, bet visos Europos visuomenėje. Dar papildomai kažkokie stresiniai dalykai, kuriuos organizuoja Rusija ir žmonės dar labiau jaučia nerimą ir nepasitenkinimą saugumo situacija. Kitas svarbus dalykas, į ką orientuojasi mūsų oponentai – sukelti visuomenės nepasitikėjimą institucijomis. Parodyti, kad yra kažkokia negalia, tinkamai neapsaugojama. Siekiama įteigti, kad be reikalo leidžiame pinigus gynybai, kad visi pinigai eina veltui ir jokio rezultato neduoda.

– Dabar bent jau žinome, kad jeigu išleistume iš tikrųjų labai daug pinigų, galima būtų pasiekti nuostabių rezultatų kariaujant su Rusijos Federacija.

– Taip, teko matyti šią studiją.

– Bent jau visuomenė žino, kad ką Rusijos Federacija bekalbėtų, įmanoma net ir mažai Lietuvai apsiginti nuo priešo kurį laiką.

– Pinigai daro ne viską, bet daro labai daug.

– Apie institucijų pasirengimą. Mes žinome, kiek Lietuvoje trūksta policininkų, gaisrininkų, medikų. Tuos klausimus visuomenė privalo kelti, nes negali būti taip, kad Policijos departamentui trūktų pusantro tūkstančio žmonių.

– Be abejo, yra trūkumas žmonių ne vien tik institucijose, bet ir versle, visur kitur. Matome, kad visuomenėje mažėja, poreikis darbo jėgos auga, todėl turime ieškoti mechanizmų, kaip pritraukti žmones, kompetencijas. Jau anksčiau minėjome, kad ne vien žmonių skaičius, bet ir pasitelktos technologijos gali išspręsti kai kuriuos klausimus. Suprantu, kad kalbant apie policiją, apie kariuomenę tai yra sudėtingiau, bet visur kitur reikalingos technologijos, kurios padeda pakeisti labai daug darbuotojų. Manau, turime orientuotis į aukščiausio lygio gerąsias praktikas.

– Iš jūsų patirties – ar politiniai lyderiai supranta, kad jei sakai, kad tai yra prioritetas, tas turi matytis ir valstybės biudžete? Ar politikai suvokia, kad kartais reikia aukoti ekonominį gerbūvį dėl kur kas svarbesnių dalykų?

– Aš manau, kad suvokiama ir tas yra atliepiama. Bet žinot, kažkada Liuksemburgo premjeras pasakė: „Mes visi žinom, kaip padaryti, bet mes nežinom, kaip būti perrinktiems.“ Čia irgi svarbus dalykas.

– Jis turbūt pats svarbiausias, nes politikai vis dėlto į sprendimų ilgalaikiškumą žiūri vienos kadencijos trukme.

– Taip nepasakyčiau, bet tai irgi svarbu. Ir komunikacija svarbu, kad visuomenė patikėtų, kad suprastų, būtų pasiruošusi aukoti savo gerbūvį dėl egzistencinių problemų sprendimo. Čia yra ne vienos dienos ar vienos kadencijos darbas, tai nuolatinis procesas.

– Jūsų nuomone, ar aš suklysiu sakydamas, kad mes Rusijos Federacijai esame beveik prarasta teritorija informaciniame lauke? Čia žmonėms jau labai sudėtinga įteigti, kad rusas neša gėrį, šviesą ir panašiai. Kalbu apie rusą režimo prasme. O Vakaruose jie tikrai turi ką veikti.

– Turi ką veikti. Mes esame fronto linijoje, daug ką ant mūsų bandoma testuoti. Jei jau kažkiek suveikė pas mus, jie tikrai žino, kad tai suveiks Vakarų Europoje ar Šiaurės Amerikoje.

– Jeigu jau pavyksta Baltijos šalyse, tai Prancūzijoje pavyks 100 procentų?

– Taip. Ir tas mums yra labai pavojinga, nes naujausias schemas, machinacijas ar kažkokius operacinius dalykus mes patiriame pirmi. Prisiminkime, kai buvo informacinės operacijos ir jos kartu buvo sujungtos su kibernetinėmis kažkokiomis operacijomis, kur būdavo prie konkretaus elektroninio pašto prikabintas ir kažkoks neva rodomasis failas, kurį turi atsidaryti ir įsitikinti, kad ta melagiena yra kažkuo pagrįsta, o ten slypi virusas. Tai tokie dalykai pirmiausiai atsitiko Lietuvoje.

– Ekperimentinis poligonas, kur nedidelė teritorija ir kritiškai Rusijos atžvilgiu nusiteikusi visuomenė. Skamba logiškai: jeigu įtikins lietuvį, tai prancūzą, ispaną įtikinsi tikrai.

– Bet mes turime receptą šitam jų veikimui. Jis labai paprastas: tai, ką sužinome iš jų bandymų mus atakuoti ar ieškoti pažeidžiamumų, mes tą gerąją praktiką perteikiame kitoms valstybėms. Ir tada oponentas nenori mūsų testuoti, nes žino, kad mes savo partneriams ir sąjungininkams būsime pagalbininkai ir patarėjai, kaip reikėtų apsiginti. Čia mūsų priešnuodis ir manau, kad jis pakankamai veiksmingas.

Edmundas Jakilaitis, politika.lt, ELTA