Niūri karo nuojauta Artimuosiuose Rytuose

Naktį iš šeštadienio į sekmadienį (balandžio 13–14 d.) raketinės atakos, kurią surengė Iranas prieš Izraelio valstybę, metu nuo keturių iki septynių raketų (skirtingų šaltinių duomenimis) vis dėlto pasiekė žydų valstybės teritoriją. Kelios jų pataikė į strateginę Izraelio kariuomenės aviacijos bazę Hatzerim Negevo dykumoje šalies pietinėje dalyje.

Iranas atakos metu paleido daugiau nei tris šimtus bepiločių orlaivių „Shahed“ (panašiais Rusija atakuoja Ukrainos miestus), sparnuotųjų bei balistinių raketų.

Izraelio kariuomenės atstovai pranešė, kad Izraelio, JAV, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ir Jordanijos aviacijos pajėgoms pavyko sunaikinti 99 proc. Izraelio link skriejusių dronų ir raketų. Daugelis jų net nepasiekė šalies, į kurią taikytasi, teritorijos. Juo labiau ataka nesukėlė jokios apčiuopiamos žalos, jeigu jos buvo tikėtasi. Negevo dykumos kaime buvo sužeista mergina – paauglė. Visa kita tevirto įspūdingu saliutu beveik giedrą balandžio mėnesio naktį.

Vis dėlto kai kurie karybos ekspertai siūlo vertinti ne tik 99 proc. sunaikintų oro taikinių ir žavėtis Izraelio turimos oro ir priešraketinės gynybos sistemos tobulumu, bet ir nepamiršti tų keturių–septynių iranietiškų raketų, kurioms galų gale pavyko įveikti trijų lygių Izraelio oro gynybą. Nors ir jos nepadarė reikšmingos žalos, keli analitikai dėl jų nesiryžta vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, o koks gi buvo Irano tikslas sukelti pirmą istorijoje tokį galingą kitos valstybės apšaudymą iš savos teritorijos.

Kai kuriems analitikams atrodo, kad iraniečiai ketino įbauginti raketų gausa ir savo gebėjimu jas paleisti. Kiti pateikia sąmokslo teorija kvepiančius aiškinimus, esą, Teheranui tai buvo principo reikalas, tačiau dėl atakos jis pasistengė įspėti savo oponentus JAV ir Izraelyje. Tačiau tretiems atrodo, kad atakos tikslas buvo daug subtilesnis: išsiaiškinti Izraelio oro gynybos galimybes, žydų valstybės sąjungininkų veiksmus, o galbūt ir tai, ar iraniečių pačių pasigamintos balistinės raketos gali įveikti priešraketines Izraelio užkardas. Ir jei atakos prioritetas buvo kaip tik toks, ajatolų režimas gali džiaugtis, tvirtina jie. Mat kitą kartą, paleidus tokį spiečių raketų ir dronų, būtų galima tikėtis, kad bent vienas procentas jų pasieks numatytą taikinį. Nė vienas puolamasis ginklas, kaip ir nė viena oro gynybos sistema, nėra tobuli.

Esą, o jeigu ateityje tai bus raketos su Irano gamybos branduolinio ginklo kovinėmis galvutėmis?

Teheranas tvirtina, kad visą pasaulį „ant ausų“ pastačiusi ataka buvo atsakas į prieš kelias savaites Sirijos sostinėje Damaske Izraelio aviacijos suduotą smūgį pastatui šalia Irano diplomatinės įstaigos (iraniečiai tvirtina, kad ir tas pastatas turėjo diplomatinį statusą, tačiau įrodymų nepateikia), kuris buvo sugriautas. Po griuvėsiais žuvo septyni aukšti Irano Islamo revoliucijos sargybinių korpuso (IRSK) karininkai. Tarp jų – du generolai. Iraniečiai jau spėjo patikinti, kad surengta ataka buvo baigtinė. Taip sakant, satisfakcija yra įgyvendinta.

Damaske taip pat žuvo ir Mohammadas Reza Zahedi – IRSK operacijų Sirijoje ir Libane vadovas. Iranietiška interneto svetainė „Iran International“ ta proga nurodė, kad šis karininkas planavo ir prisidėjo, įgyvendinant operaciją „Al Aksos audra“ (angl. Al-Aqsa Storm).

Tai svarbi detalė. „Al-Aksos audra“ yra kaip tik tas teroro aktas, kurio metu šimtai organizacijos „Hamas“ teroristų pernai spalio 7 d. įsiveržė į pietinę Izraelio dalį ir nužudė daugiau nei pusantro tūkstančio žmonių.

Po kruvinojo teroristų išpuolio Izraelio vadovybė pareiškė, kad stengsis pasiekti kiekvieną, kuris planavo, organizavo ir dalyvavo, įsiveržiant į šalies teritoriją iš palestiniečių autonomijos valdomo Gazos Ruožo.

Taigi, jeigu M. R. Zahedi buvo prie tos operacijos prisidėjęs, jam derėjo palikti stabilumo stokojančią Siriją ir keliauti namo. Ten būtų buvęs saugesnis. Mat, prisimenant 1972 m. olimpines žaidynes Miunchene ir ten prieš Izraelio sportininkus surengtą išpuolį, galima buvo įsitikinti, kad pažadą pagauti reikšmingus teroristus ir juos likviduoti Izraelio valdžia paprastai įgyvendina.

Šiandien Vakarai ragina Izraelį nesiimti tokių atsakomųjų veiksmų, kurie galėtų sukelti rimtą regioninį konfliktą, į kurį būtų įtrauktos aplinkinės šalys ir, be abejo, JAV. Atrodo, kad vienintelis pasaulyje žmogus, kuriam tokia karužė būtų naudinga, yra Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, kuriam karas Artimuosiuose Rytuose padėtų bent kažkiek paslėpti tai, ką jo kariuomenė daro Ukrainoje.