Nijolės Vilutienės ir Mikalojaus Povilo Vilučio kūrybos paroda „Laiptų galerijoje“

Šiauliams labai pasisekė: kovo pabaigoje Šiaulių „Laiptų galerijoje“ atidaryta žymios vilniečių menininkų poros – Nijolės Vilutienės ir Mikalojaus Vilučio kūrybos paroda. Dailės gerbėjai išvydo plačią dailininkų kūrybos paletę, apimančią grafikos, tapybos darbus ir piešinius. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato M. Vilučio kūriniai, apibrėžti šiuolaikinio manierizmo, postmoderniojo siurrealizmo, naujojo baroko bruožais, šioje parodoje eksponuojami dar niekur nerodyti jo tapybos darbai. N. Vilutienės kūriniai išsiskiria subtilumu, pateikiama emocionaliai barokiška, muzikali ir lyriškai jautri grafika (estampai, piešiniai). Pasak dailėtyrininkės Vaidilutės Brazauskaitės-Lupeikienės, tokios brandžios retrospektyvinės parodos pavydėtų ne viena sostinės galerija.

„Aš paišau gražius paveikslėlius“

Mikalojus Povilas Vilutis (1944) – įvairialypis menininkas, grafikas, iliustratorius, tapytojas, rašytojas. Nacionalinės premijos laureatas (2004). Yra sukūręs ekslibrisų, plakatų spektakliams ir parodoms, iliustracijų knygoms, mažosios skulptūros pavyzdžių.

1963–1970 m. grafiką studijavo LTSR valstybiniame dailės institute, stažavosi Kijevo (Ukraina) poligrafijos mokslinių tyrimų institute, mokėsi šilkografijos technikos, laikomas šilkografijos pradininku Lietuvoje. 1989-2007 dėstė Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedroje, jam suteiktas profesoriaus mokslo vardas.

Nuo 1971 m. dalyvauja parodose. Asmeninės parodos surengtos ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, JAV, Australijoje, ne kartą dalyvavo grupinėse parodose Vilniuje, Australijoje, Norvegijoje, JAV, Prancūzijoje, Japonijoje, Taivane, Švedijoje, Estijoje, kt.

Menininko darbų yra įsigiję Lietuvos dailės muziejus, Modernaus meno centras, Lietuvos ir daugelio užsienio šalių meno kolekcininkai. Su jo kūryba galima susipažinti leidiniuose: „Mikalojus Povilas Vilutis“, 2003, „Artseria“; „100 šiuolaikinių Lietuvos dailininkų“, sud. R. Jurėnaitė. Vilnius, R. Paknio leidykla, 2000, p. 198–199; 240; „Lietuvių ekslibrisas“, sud. V. Kisarauskas, Vilnius, Vaga, 1991.

M. Vilutis rašo taiklius bei šmaikščius tekstus, apmąstančius kultūrines, socialines bei filosofines temas. Gerbėjai už įžvalgas ir humoro jausmą pamėgo 2007 m. kartu su Antanu A. Jonynu išleistą esė knygą „Paskutinės dienos Itakėje“, pripažinimą pelnė M. Vilučio „Tortas“ (2009) ir „Sriuba“ (2014). Pastarosios motyvais Vytautas V. Landsbergis ir aktorius Gediminas Storpirštis sukūrė monospektaklį „Sriuba“, o „Tortas“ išleista net Japonijoje.

„Laiptų galerijoje“ pristatomas platus M. Vilučio darbų chronologinis bei stilistinis diapazonas. Antrajame ir trečiajame galerijos aukšte karaliauja spalvos, barokiškos formos, Akį traukia tiek prieš tris dešimtmečius sukurti ofortai, tiek naujesni Mikalojaus Povilo Vilučio „paveiksliukai“, o mažojoje salėje tapybos darbai pakeri teatrališku žaismingumu, ironišku patosu. Tvirta kompozicija, preciziškas piešinys, rėkiančios spalvos sukuria vaizdus, kuriuose tvinkčioja jausenos, kibirkščiuoja įtampos. Eksponuojami ir prieš kelis dešimtmečius sukurti lėbautojų portretai, iš dailės albumų puikiai žinomi šilkografiniai patetiški, groteskiški jūreiviai, mėlynasis raitelis, savaip ir labai elegantiškai interpretuotas heraldinis vytis...

„Mikalojus Povilas Vilutis yra puikus, universalus menininkas, kurį visada mintyse vadinu MEISTRU, –pristatydama parodą kalbėjo dailėtyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė.

Dailėtyrininkės teigimu, M. P. Vilučio kūriniai pasižymi aiškia struktūra. Jo suformuotas stilius raiškiai išsiskiria tiek vaizdavimo ypatumais, maniera, tiek ir savitais vaizdiniais bei ikonografija. „Profiliuotos figūros” (mėgstama figūras vaizduoti profiliu), barokiškai turtingos draperijų klostės, stilizuoto ir kartu anatomiškai precizikai, detalių iškalbingumu išsiskiriantis kūno vaizdavimas, visa mineralų spalvų palete skambanti grafika bei tapybos darbai, turi raiškų, itin originalų braižą ir kelia nuostabą bei dramatizmo pajautas. M. P. Vilutis puikiausiai „preparuoja” ne tik žmogaus anatomiją, kūno linkius ir draperijų gniutulus bei kaskadas, jis puikus ir žmogaus sielos anatomas, gebantis išreikšti subtiliausias jausenas, emocijas bei nuojautas, kurios varijuoja nuo chtoniško pykčio, įsiučio iki desperatiškos melancholijos ribų.“

Pasak dailėtyrininkės, menininko tapybos darbai, prieš tris dešimtmečius sukurti ofortai, ikonomis, arba net emblemomis Lietuvos dailės kontekste tapę šilkografijos darbai – puikios meistrystės, įžvalgumo ir nujaučiamos melancholijos pripildyti kūriniai. Piešiniai gi pasižymi lengvumu, linijos žaismingumu ir subtilia ironija, kartais nuskambančia ir grotesko gaidelėmis. Menininkas – tikras posmodernistas, interpretuojantis tiek klasikinius įvaizdžius, barokinio chaoso kompozicinius elementus, tiek ir interpretuojantis klasicizmo eleganciją bei vaizdinio statiškumą.

Mikalojus Povilas Vilutis atidaryme tvirtino parodomis nebesirūpinąs, nes savo geriausią darbą jau nupaišęs, todėl yra nusprendęs tapti talentingu rašytoju. Kaip visada, šmaikštaudamas pareiškė: „Parodą surengė Nijolė. Aš nepadėjau, gal veikiau trukdžiau, bet paroda man priminė, kad esu neblogas menininkas. Esame skirtingi. Aš darau protu. Nepaišau simbolių, nepaišau idėjų ir gilių minčių, aš paišau gražius paveikslėlius. Nežinau, kas yra menas. Todėl nežinau, ar mano paveikslėliai yra meno kūriniai, ar ne. O Nijolė daro širdim, jausmais. Nijolė tikresnė menininkė. Negaliu sakyti, ar geresnė...“

Linijose skęstantys jausmai

Didžiojoje galerijos salėje eksponuojami Nijolės Vilutienės kūriniai. Monochromiškuose estampuose tarsi jauti tylų pajūrio žolės siūravimą, gali įžvelgti migloje tolstantį horizontą, akimis sekti, kaip tamsos raizginys plyšta, iš jo veržiasi šviesos kamuolys – gyvybė. Begalinėse linijose ir giedra, ramybė, lengvumas, ir skausminga tikrovė. Tyla nejučiom išsilieja ritminga melodija, linijos veda mintis, skandina melancholiškame liūdesy.

Nijolė Vilutienė – grafikė, labiausiai pamėgusi sausos adatos techniką, subtilių akvarelių autorė.

Gimė 1949 Ukmergėje. Baigė M. K. Čiurlionio dailės mokyklą ir Vilniaus dailės institutą (grafikos specialybė, 1972). Dėstė Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykloje.

Nuo 1985 – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Nuo 1972 dalyvauja parodose. Surengė daug asmeninių parodų, dalyvavo daugelyje konkursinių, kuruotų parodų Lietuvoje, Italijoje, JAV, Austrijoje, Argentinoje, Suomijoje, Taivane, Škotijoje, Ukrainoje, Japonijoje, Turkijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje, ir kt., dalyvavo 2011 Venecijos bienalėje (D. Mikšio projekte), Šiuolaikinio meno mugėje Art Vilnius 21. Su M. Vilučiu parodos Vilniuje (2010) ir Videniškiuose (2019), su dukra Emilija paroda Kaune 2020 („Trys moterys“: Emilija Liobytė-Vilutienė, Nijolė Vilutienė (Ingelevičiūtė), Emilija Balas Vilutytė), kt.

Menininkės kūrinių yra įsigiję Vilniaus universiteto Grafikos kabinetas, Lietuvos dailės muziejus, Gyoro (Vengrija) municipalinis muziejus, Grabados grafikos muziejus (Buenos Aires), ADOGI mažų formų grafikos centras (Barselona), Nacionalinis Taivano dailės muziejus ir privatūs kolekcininkai.

„Pavasaris. Norėjau šiltos, jaukios parodos, bet kai prasidėjo šita baisybė – karas, supratau, kad lapelių motyvais tos įtampos, kuri draskosi viduje, neišsakysi, – atviravo Nijolė Vilutienė parodos išvakarėse. – Man patinka tamsuma, tos šakelės. Kaip tos šakos kabo, man labai gražu. Iš tamsumos pereina į šviesą. Tikra muzika. Esu jausmo žmogus. Man labai svarbi nuotaika. Atrinkau darbus, kuriuose šviesa grumiasi su tamsa, kuriuose net ramybės momentu juntama įtampos vibracija.“

Atidaryme menininkė tvirtino, kad žinia apie karą prislėgė, rankos nusviro, tačiau privalėjo pažadą vykdyti. Svarbu, kad dar neprarado sugebėjimo stebėtis, džiaugtis kasdienybės detalėmis, kad dar nori kurti, žaisti linijomis, spalvomis, mielai dalyvauja akvarelistų pleneruose.

Dailėtyrininkės Vaidilutės Brazauskaitės-Lupeikienės teigimu, N. Vilutienės kūryba minimalistinė, efemeriška, jautri ir subtili: „ Menininkės darbuose daug šviesos ir tylos, jai svarbus kiekvienos linijos brėžis ar punktyras, tarsi ištirpstantis emocija pulsuojančiuose mažakalbiuose paviršiuose. Panteistine pasaulio matymo dvasia persmelktuose estampuose tyliai šnabžda ir siūruoja žolės, virpčioja trapios medžių, augmenijos šakelės, neapibrėžtos erdvės tarsi tolsta į begalybę, taip nuvesdamos mus į meditatyvų, jautrų, taupių linijų ir spalvinių niuansų lauką.“

Pasak dailėtyrininkės, Nijolės Vilutienės kūryboje daug moteriškos jausenos, nerimo. Prieš keletą dešimtmečių sukurtame estampų cikle „Karo dainos” išvystame skausmą ir ilgesį, savaip interpretuotas moters godas, moters tema išvystoma ir dramatiškuose, vienatve, skausmu ir ilgesiu persunktuose kituose, kiek vėlesniuose estampuose. „Naujausiuose Nijolės darbuose stebimės matydami tarsi emocinius sūkurius, gniutulus, kurių epicentre tarsi embriono poza susirietusi visa moteriška esybė, arba jausmų koncentracijos ovalai, kurie, atrodo tuoj tuoj sprogs…– apibūdina dailėtyrininkė. – Daug jausmo ir formos taupumo yra menininkės darbuose, atrodo, kad tiek nedaug fabulos pasakojimo, bet tiek daug juose pasakyta ir pasakoma…“

Geriau savo akimis pamatyti, nei...

Atidarydama išskirtinę parodą „Laiptų galerijos“ direktorė Janina Ališauskienė perskaitė keletą „Šiaurės Atėnuose“ kovo 18 d. paskelbtų Mikalojaus Vilučio tekstų, autoriaus vadinamų protingavimais. Daliai susirinkusiųjų buvo naujiena, kad dailininkas ne tik žymus grafikas, bet ir prozininkas.

Pacituosime vieną iš subtiliųjų protingavimų:

– Mikalojau, girdėjau, tavo paroda kažkokioj galerijoj.

– Taip.

Atodūsis.

– Teks nueiti.

Jis iš tikrųjų nuėjo. Dabar mane sąžinė graužia. Atėmiau iš žmogaus didžiausią turtą – laiką.

Autoriaus šmaikštūs komentarai sukėlė smagų juoką pilnutėlėje salėje. „Ten tik vienas žiūrovas tebuvo, na, neskaitant Nijolės ir Vaidilutės. O dabar kaip mane sąžinė ės...šitiek žmonių susirinko,“ – vos pastebimai šypteli Mikalojus.

Kai brutalaus karo sukeltos nerimo mintys skaudžiai drasko mūsų kasdienybę, ypač reikalingas atokvėpis – ir sielai, ir smegenims. Kas užginčys, kad jį geriausiai suteikia menas – nuoširdus, kupinas bendražmogiškų ir intymių patirčių...

Kviečiame patikrinti, ar menininko „sąžinės reikalai“ rimti ir apsilankyti Šiaulių „Laiptų galerijoje“. Nijolės ir Mikalojaus Vilučių darbai panardins į savitai perkurtą pasaulį. Vienur karaliauja linijų žaismė, dramatiškos šviesos-tamsos grumtynės, kitur išraiškingos figūros rėkia spalvomis ir netikėtomis formomis, o jų gražumas perauga į ironiją, groteską. Skirtingos asmenybės, stiliai skirtingi ir neįtikėtinas meninio pasakojimo vientisumas.

Paroda veiks iki balandžio 19 d.