REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Aktualijos2018 m. Kovo 25 d. 21:41

Nijolė Oželytė: ,,Kažkada ateisite jūs į rinkimų apygardas - baigsis visi Karbauskiai ir Uspaskichai’’

Vilnius

Z KARTA nuotr. archyvas

Laida Z KartaŠaltinis: Etaplius.lt


32551

Nepriklausomybės akto signatarė, aktorė, politikė - Nijolė Oželytė jau perkopė 60-ies metų slenkstį, tačiau vis dar yra aktyvi visuomenės veikėja. Šiandieną pokalbis apie tai, kokia N.Oželytė yra ištiesų, ką mano apie Lietuvos švietimo sistemą, kodėl niekuomet neturėjo svajonės, ką mano apie laisvę nepriklausomoje Lietuvoje, dabartinius politikus. Nijolė išsakys savo nuomonę apie jaunimą ir ar jį reikia nukreipti dorovingu keliu. Pokalbio fragmentas iš radijo laidos ,,Z KARTA’’:

z-karta-archyvas.jpg

- Ar Jūs pati vaikystėje turėjote kažkokių svajonių? Galbūt turėjot svajonių profesiją?

- Čia mano pats skaudžiausias klausimas, nes aš visada turėjau svajonę, kad aš turėčiau svajonę. Aš taip pavydėjau visiems, nes visi vis aiškindavo draugai apie ką jie svajoja. Vieni norėjo būti artistais, kiti dar norėjo kažkuo ten būti, vieni norėjo kažką turėti, o aš niekada nieko nesvajojau. Iš viso nieko niekada. Ir man tai atrodė, kad aš esu truputį nekokybiška, nes visi gyveną kažkokioje tai pasakoje, kažką tai prisifantazuoja, kažko tai siekią. Bet gyvenime taip išėjo, kad ką aš bebūčiau svajojusi, mano svajonės būtų blankus atšvaitas viso to, koks mano gyvenimas tapo. Už tai aš labai nuoširdžiai manau, kad tos svajonės yra akių dūmimas, tai yra praktiškai kalėjimas. Kada visiškai dėl neaiškios priežasties, ar dėl to, kad tau mamamytė pasakė, ar tėvelis tau taip palinkėjo, ar dėl to, kad kaimynas vat tą daro, kažkodėl tą trafaretą, kažkokį tai visiškai svetimą. Nes tu dar negyvenai, tu nepažįsti šito gyvenimo, tu nežinai galimybių jo ir tu įsikali į galvą, kad tau reikia būtent šito. Ir tu net nesupranti, kad tai yra įkaltą iš šono, tu pats to nepatyrei, pats to nesupratai.Tu tiesiog nori tai, ką turi kiti ir uždarai save į tą siaurą kalėjimą, koridorių, sieki tos svajonės kurią tu įsikalei į galvą. Pavyzdžiui- būti artiste. Aš kadangi norėjau surasti tokį darbą, kad būtų mažiau darbo, nes mūsų laikais mes tokie buvom: mūsų buvo tokia kompanija labai spalvinga, labai puiki. Ir buvo toksai lozungas, kadangi visi gavo vienodą atlyginimą. Ar tai tu profesorius, ar tai tu gatves šluoji. Nes buvo tarybų valdžia, kurioje visi žmonės vienodi ir tada tu gauni šešiasdešimt rublių. Ir tada mes taip susigalvojom, kad reikia rasti tokį darbą, kad būtų kuo mažiau darbo, nes tu gi vis tiek gauni tiek pat pinigų. O kur mažiausia darbo? Artistams. Ką tu darai? Juk nieko nedarai. Pasimaivai ir viskas. Tiesą, mama apsiverkė, pasakė ar tu vaikeli matei save veidrodyje. Tada aš pirmą kartą supratau ką mama apie mane galvoją, nors visą laiką vadindavo pelyte gražuolyte, nors iš tikrųjų buvo kitaip. Mano viena draugė nuo pat vaikystės turėjo didelę svajonę būti aktore ir viena nedrįso nešti pareiškimo, sako nešam kartu. Na, ir aš ta negražioji draugė, kuri pabrėžė gražiosios draugės gražumą, nunešiau. Aš įstojau, jinai- ne. Ir paskui visą gyvenimą jinai kompleksavo, visaip sakė, kad gal gerai, jog įstojau, o jinai ne. Nes aš sensiu, būčiau aktorė, negražėčiau. Aš labai skeptiškai žiūriu į užsiprogravamimą iš jaunystės. Tu esi jaunas, tu iš tikrųjų nieko nežinai ir tu tikrai nežinai kuo tu nori būti. Nes šiandien tu nori būti artistu, o rytoj gal tau patiks būti virėju, o gal tau iš viso patinka būti niekuo. Pasiimti kuprinę ir keliauti po pasaulį. Kiek aš jaunų žmonių sutikau dabar keliaudama. Aš tiesiog stėrstu, nes aš turiu irgi vaikų, ir stėrstu iš siaubio pastačiusi save į tų jaunų žmonių mamų vietą. Kaip mergaitę, devyniolikoss metų sutinku kažkur tai tenais Kombodžoje. Sakau Jūs viena? Sako taip, viena. O ką mama? Sako, o ką mama? Aš pasakiau, kad viskas, aš išvažiuoju ir išėjau pro duris. O pinigai? Sako aš keliauju, kažkur tai padirbu ir toliau keliauju. Ir laiminga. Nežinot kur jūsų laimė, todėl nereikia užsiprogramuoti. Reikia visada pasilikti atviras duris.

- Nijole, gal galite pasakyti iš kur Jumyse atsirado tokia stipri nuostata kalbėti apie gyvenimą, apie vertybes ir šviesti visus žmones?

- Aš neturiu pretenzijų šviesti visus žmones, bet matot, mano didžiausias siaubas iš tikrųjų visai tiesiai šnekėti, kadangi mes čia visi vieni suvaikėja, kiti jauni. Aš atsimenu man buvo kokie trys metai. Atsimenu save be proto verkenčią ir labai, labai išsigandusią. Ir baisiai išsigandusią mano mamą, klaikiom akim žiūrinčia į mane. O aš ieškau savęs. Aš supratau, kad manęs kūne nėra. Aš atsimenu tą jausmą, jisai buvo labai tikras. Ir aš buvau labai maža. Tas suvokimas - yra pabaiga. Aš to neužmiršau nei vienai dienai. Nuo pat tada, kada suvokiau, kad aš nerandu savęs kūne: nei kojoje, nei rankoje, niekame. Mano mama, tiesą sakant, kai paskui su ja kalbėjomės kai paaugau, manė kad yra kažkoks tais psichikos sutrikimas žmogui. Jinai buvo tikinti ir man paaiškinti nieko negalėjo. Jos pasakymai apie rojų ir pragarą manęs visai neguodė, nes tai yra pasakos ir nieko konkretaus tame nėra. Šitaip viena religija sako, šitaip kita religija sako. Man reikėjo konkrečiai,man reikėjo pačiupinėti, man baisu buvo gyventi kiekvieną mano gyvenimo dieną manant, kad jeigu galas, o tai kas iš to visko? Ir tai prasidėjo nuo labai mažų dienų. Turiu savo dienoraščius. Iš pradžių tai buvo išsakoma, tai buvo baisu. Paskui tai buvo pastangos suvokti, o kaip čia, o kaip vis dėlto? Paskui iš tos baimės aš padariau išvadą, kad baimė- yra vienintelis variklis, stumiantis žmogų veikti. Nes kada tu bijai, arba kada tu esi alkanas,nes kai tu esi alkanas fiziškai, tu ieškai maisto, esi geros fizinės formos ir tu tada nenutukęs, niekas tavęs nenugalės ir tu labai užsivedęs surasti maisto. O kada tavo protas alksta, yra didžiulė, didžiulė kančia. Nes alkanas skrandis kankina mažiau žmogų, nei alkanas protas. Baimė žymiai daugiau išdrąsko tave. Aš esu badavusi trisdešimt dienų, tai aš žinau, kad trisdešimt dienų vien su vandeniu aš pratempiau. Bet tarkime tokioje baisioje nežinioje, pratemti yra sunku. Pažįstu vieną savo kolegą, kuris yra nusižudęs iš tos baisios mirties baimės,suvokdamas, kad visi žodžiai kurie ką nors aiškina, yra apsimetimas. Kad ta baimė, kad tos nebūties, beprasmybė, ypač kada tu turi viską, kada tu turi karjerą, kada tu turi pinigų, kada tu turi žmogų kuris tave myli. Suprantat, kada jau tu turi viską, o vis tiek jautiesi nelaimingas. Išeina tai, ką rašė Marcinkevičius Mindauge: kad kuo žmogus laimingas? Kuo? Ar tuo, ką turi, ima, liečia, mato, ką myli, girdi arba jaučia? Tai laimė, žinoma, ir nemaža. Bet tada naktis ateina ir tu vienas. Ir supranti, kad visa tai tavyje yra kaip molis ir kad tau trūksta dar kažko labai svarbaus, kad iš to molio nulipdytum laimę. Aš tą spektaklį mačiau dešimtoje klasėje. Aš šitą vietą įsiminiau, nes tai man buvo apie tai, man tai buvo aktualiausia. Ir aš nesupratau labai ilgai, o kas tas labai svarbaus iš ko tu nulipdysi laimę? O paskui supratau. Tu turi žinoti kam viso to reikia. O logika buvo mano labai juokinga ir paprasta. Aš labai atsiprašau už tokią fiziologiją kurią dabar pasakysiu,nuo ko aš nustojau bijoti ir supratau, kad visą tai galima pažinti. Aš labai atsiprašau už tą palyginimą, bet jis buvo ant tiek tikras, kad tiesiog mane išvedė iš baimės į paiešką. Aš galvojau Viešpatie, tai palauk, vadinasi jeigu aš einu į tualetą turėdama tikslą ir prasmę, o tai kaip aš jau gimiau į pasaulį, tai be tikslo ir be prasmės? Aš tiesiog taip pagalvojau. Man buvo septynioliką metų ar kiek, bet eidama aš tiesiog taip pagalvojau. Na, čia tokia mintis atėjo į galvą ir jinai mane išgelbėjo. Nes iš tikrųjų, logiškai mąstydami, pajungdami savo protą supratimui kaip visa tai veikia, galima tai suvokti. Ir tai nėra jokia mistika, tai nėra sau akių dūmimas. Tau didėja tiesiog akiratis, tavo kontekstas plečiasi, tu jau negyveni vien tik savo kūne, vien tik savo šeimoje, tu netgi negyveni vien tik žemės planetoje. Kiekvieną minutę, ne tik tada kai tu apie tai galvoji ir už tai tavo kiekvienos veiklos, vat jūs klausėt kodėl aš apie tai kalbu? Nes nėra nieko kito svarbesnio gyvenime. Nieko svarbesnio iš tikrųjų nėra. Žmonės daug ką žino apie išorę: viską. Žemė apvali, pasaulis sukasi, juodoji skylė. Na ir kas? Naktis ateina ir tu vienas. Ir visa tai yra kaip molis. Tas gerumas , kad visi pavalgę, na ta prasme kaip visi, tiek daug pavalgiusių ir sočių nebuvo, tiek daug raštingų nebuvo, tiek daug galimybių kiekvienam , netgi pačiam pačiausiam iš kaimo, kuris prieš šimtą metų dar buvo niekas, nes buvo kelios šeimos tarkim Lietuvoje, kurios buvo šviesios ir visi kiti buvo niekas. Šitiek dar nebuvo. Ir štai, kaip mes žiūrim į tą vakarų visą civilizaciją kuri dar aukščiau pažengusi negu mes, beprasmystės jausmas didžiulis. Ir reikia įmetinėti kažką kas nukreipinėtų dėmesį nuo tos beprasmystės. Žmonės geria, žmonės narkotizuojasi, nes alkstantis protas varo iš proto. Už tai kur mokslas dabar pasuko, man atrodo labai viltinga, nes jokia religija neišgelbės jokios religijos, tiktai supriešina, nes iš tikrųjų religijos kuria mitą, jos tave lyg ir paguodžia, kad tau viskas gerai. Bet iš tikrųjų, tu turi turėti realų pagrindą, realų žinojimą, tam, kad gyventi ramiai, kad tu žinotum. Tai man atrodo, kad mokslas labai greit įrodys testinumą sąmonės, nes žmogus kaip sako: mano kūnas, mano protas. O ką reiškia mano? Reiškia mano įrankiai, tai reiškia ne aš. Ir aš sau pati prisifantazavau, kad mes- kaip elektra. Kada elektra susijungia su lempute, kada mes įjungiam, gaunasi šviesa, o tai yra protas. Reiškias tavo sąmonė susijungia su fiziniu daiktu, smegenimis, tu gali mąstyti. Kada tu išjungi šviesą, fiziškai apleidi šitą kūną, tai šviesos tos nėra. Bet elektra tai yra. Suprantat, aš taip susimąstau, nes man reikia realiai suprasti, kaip taip yra tam, kad aš būčiau rami.

  • Minėjote, kad badavote trisdešimt dienų ir teko girdėti, kad propaguojat vegetarizmą.

- Aš vegetarizmo nepropoguoju tikrai, jokiu būdu. Lygiai taip pat, kaip niekam nerekomenduoju badauti trisdešimt dienų, nes tai iš tiesų yra pavojinga gyvybei. Matot, aš esu tokia primytivi, kaip Veilokas. Man reikia patirti pačiai, įkišti pirštą į tą žaizdą ir pasukioti, kad aš žinočiau, kad taip yra. Nes visi tie pasakojimai, kaip kam buvo, manęs tas neguodžia. Ir man reikėjo tiesiog patirti tą jausmą, kaip aš jums ir sakiau: mano kūnas- mano intrumentas. Man reikėjo patirti ar tai yra iš tikrųjų, ar aš sugebu taip jį priversti elgtis, kaip man reikia. Ir kokioje dvidešimt penktoje dienoje aš supratau, kas yra šeimininkas. Ir šeimininkas esu aš. Po dviejų savaičių atsiranda nepaprastas lengvumo ir gerumo jausmas, tau nustoja kristi svoris, tau atsiranda jėgų, važinėji dviračiu. Kaip dabar pažiūriu su didele užuojauta į tuos žmonės, kurie geria alkoholį. Kada tu nori save užblokuoti, nori, kad būtų gyvuliukas vienas, tas biorobotas, tu įkali narkotiko arba alkoholio, ir tos elektros jau nebepraleidžia. Arba praleidžia ne tą kiekį tavo sąmonės. Tu palieki tą gyvūlį laisvėje. Ir kada tu sakai aš noriu išgerti, čia ne tu nori išgerti, čia gyvuliukas nori išgerti ir tavim atsikratyti. Čia toks lengvas ir sunkus kūno sužalojimas. Kaip sako moteriškės: ,,-na,truputį aš išgeriu vynelio”. Na, truputį pasipjaustau sau rankelę, ne sunkiai, šiaip tai. Na, bet kol to nejauti, kol to nesupranti, aišku visa tai atrodo žaidimai. Taip, aš sau tą dalyką įrodžiau. O dėl to vegetarizmo, arba dėl tos pačios abstinencijos. Man tekę sutikti žmonių, kad būtent tą veganizmą, vegetarizmą labai propoguoja ir tai tampa jų narvu. Nes savaime, labai stipriai rūpintis ką tu ten valgai, labai didelis savo bioroboto susvarbinimas. Mano filosofija yra tokia: mano kūnas turi man netrukdyti, aš turiu jo nejausti, turiu jo nejausti iš viso,nes aš esu aš, o jis turi daryti tai ką aš liepiu. Tad aš nustojau mėsą valgyti visai dėl kitų sumetimų, nes papraščiausiai organizmui, prieš kokį penkioliką metų, organizmui einant link išėjimo durų ,tas sunkus maistas tiesiog nelabai. O paskui pradėjo darytis su manimi keisti pokyčiai. Aš negaliu užmušti uodo,žinot kodėl? Logiškai pasakysiu. Ne dėl to, kad man jo gaila. Ar Jūs įsivaizduojat kas yra uodas? Arba kiekvienas iš mūsų? Ar bet kokia gyvybė? Aš jau nekalbu apie valgymą lavonų, kur yra realiai lavonas. Įsivaizduokit, kad jūs valgot savo šunį arba savo katę, arba savo močiutę. Tai yra tokie patys gyvūnai, kaip mes, kurie tu smegenis. Ir smegenys suteikia galimybę jausti lygiai tokius pačius jausmus, kokius jaučiame mes. Jie džiaugiasi, jie bijo, jie jaučia skausmą. Tai, kad mes nesuprantam jų, tai mūsų problema. Nes šunys ir katinai mus supranta ir visi kas turi gyvūnus žino, kad net žiurkės mus supranta. Kad mes jų nesuprantam ir laikom žemesniais, tai rodo, kad mes dar nelabai išsivystėm iš gyvūlių lygio,nes mes stipresni ir visus kitus laikom niekuo. Ir kada tu tą supranti, kad tu valgai tikrai ne steiką, tikrai ne kepsnį, tu valgai lavoną. Vat jį nužudė, lavono gabalą atpjovė, tau paruošė ir tu jį valgai. Bet kol tu šito pats nesuvoki, kol tu neapsivemi į tą lėkštę, tai yra labai juokinga ir labai viedmainiška kalti į galvą tokius dalykus. Nes tai yra konteksto išsiplatinimas, kada tu supranti, kad tas uodas, kur jo pradžia. Jeigu jūs kiekvienas pagalvosit apie savo pradžią, pavyzdžiui, iki jūsų buvo jūsų tėvai, jūsų seneliai ir taip toliau. Ar jūs grandinę įsivaizduojat? Kieno jūs paskutinis taškas, kas už jūsų nugarų? Bet už to uodo taip pat, bet už tos musės taip pat. O tu čia imi ir nutrauki ir tai yra ne mistika, ir tai yra ne jausmingumas, tai yra tik suvokimas. Visa tai vystėsi milijardus metų. Jei man tai būtų kažkas pasakę prieš kokius dešimt metų, aš būčiau išsijuokusi. Valgau vieną kartą dienoje ir esu energijos bomba.

  • Save labiau galėtumėte vadinti – optimiste, realiste ar pesimiste? Ar netaikote tokių etikečių?

- Yra visiškai beprasmiška tai daryti, nes mes, žinome tik vieną dalyką – gyvenimą ir tai, kad mirsime. Pasakykite man, kokia yra prasmė – liūdėti, pykti ar dar kitaip spjaudyti į gyvenimą, jei žinai, kad jis baigtinis? Tai yra tiesiog beprasmiška. Ką reiškai būti pesimistu? Tu paprasčiausiai nieko nenorėk, tiesiog kaifuok ką darai ir ką matai. Žinoma, tai yra labai sunku. Nes mes augame tokioje terpėje, viešojoje erdvėje, kurioje jums nuo vaikystės skaito pasakas: tu privalai sutikti princą, jei neištekėjai iki 25-erių metų – tu nieko neverta ir t.t. Bet tai yra iš praeities ateinantys bėjėgiški trafaretai, kurie žmogui nori suteikti kažkokius ramentus, bet ištiesų į smegenis įkiša klišes, kurios tik paralyžuoja. Ir žinote ką aš manau apie gyvenimą? Mes galime keisti kryptį, pavyzdžiui, dabar sėdite ir esate žurnalistai, o panorėsite po 5-erių metų ar po penkių dienų užsidėsite kuprinę ir išvažiuosit. Tai yra toks būvis, jog turint protą ir kūną – tu gali keisti gyvenimo kryptį. Tu gali pats rinktis įspūdžius, tu esi laisvas, kaip vėjas, bet reikia vieno dalyko – nebijoti, nes kaip sakė Mikė Pūkuotukas - ,,nebūna taip, kad būtų niekaip – vistiek kaip nors bus.’’ Ir kiek aš gyvenime esu praradusi žmonių, kur man atrodė – viskas. O praėjus laikus tu pamatai, kad tas, kas tave paliko, tai jis atlaisvino vietą tam – kas nepalyginamai puikiau. Tu tiesiog to nematei, tau atrodė, kad tai yra gyvenimo pabaiga. Ir galiu pasakyti, kad kuo tu jaunesnis, tuo kiekvienas praradimas atrodo beviltiškesnis. Aš manau, kad labai neteisingai jus auklėja, ir mus auklėjo apie tas princese ir kuo tu turi būti. Net esu parašius ketureilį:

,, Jūs kartais pagalvojat, o kodėl?

Mums pasakos nesako visko iki galo?

Ką ištikrųjų reikškia: myli, susitiko, gimė?

Ir kodėl žmogus nuo mažumės žinot to neprivalo? ‘’

Nes susitiko – tai reiškia išsiskyrė, nes gimė – reiškia mirė. Tai yra visuma. Ir nėra prasmės spjaudyti į gyvenimo dovaną – kokią turime. Neseniai susirašinėjau su pagyvenusia, socialinio tinklo ,,Facebook’’ - drauge, kuri parašė: kad sovietmetis yra labai baisi patirtis, neduok Dieve, vėl sovietmečio. Ir aš staiga atrašiau jai tai, ko ji visai nesitikėjo: Kad mes turime būti dėkingi tai patirčiai, nes ta patirtis iš mūsų padarė tokius žmones, kokių nėra Europoje. Tokių, kaip mes – motyvuotų, kokybiškai ir labai gerai dirbančių, su didžiausia pastanga jėgas atiduodančių ir siekiančių savo tikslų – užsienyje tiesiog tokių nėra. Nes tas, didelis pasipriešinimas, nenatūralios kalėjimo sąlygos, kur mūsų Tautą laikė 60 metų – jos pagimdė pasipriešinimą, tegul jis ne išorinis , bet vidinis, mes esame užgrūdinti. Aš tikrai nesakau, kad tyčia reikia pasirinkti blogas patirtis, nes tas, kas tyčia save kankina, yra psichiškai nesveikas – nieko gero iš to nėra. Bet jeigu tau gyvenimas siunčia išbandymą, man taip irgi buvo. Noriu pasakyti, kad vertinga viskas yra gyvenime – ir džiaugsmas, ir skausmas.

  • Visuomet yra įdomu sužinoti mūsų svečių nuomonę apie švietimo sistemą. Pasidalinkite, ką manote apie dabartinį švietimą?

- Aš nesu prof’as dabartinio švietimo sistemos, bet turiu anūkę, kuri lanko mokyklą. Aš žinau, ką reikėtų padaryti. Žinau šalių, kuriose lankiausi, patirtį. Ten beveik nėra kriminalo – į mano klausimą: kodėl taip gerai? Atsakė klausimu: ,, ar žinote, kas pas mus turi didžiausius atlyginimus?’’ Atsakymas buvo vienareikšmiškas – mokytojai. Ne profesoriai universitetuose, bet mokytojai mokyklose. Ir net ikimokyklinėse įstaigose. Tuomet aš nustėrau ir paklausiau: ,, kaip?’’ Tam, kad tapti mokytoju turi būti pabaigęs mokslus, praėjęs psichologinius testus, ir konkurencija yra didžiulė – lygiai taip pat, kaip ir Kipre. Ir prestižas profesijos, ir puikiausi žmonės, yra atrenkami ne tik per didžiausią alga, bet per sunkiausią patekimą. Tuomet tai gimdo azartą. Aš manau, kad tai padaryti labai paprasta… Kodėl nepadarius psichologinių testų pedagogams? Juk jis yra ateities kalvis, visi vaikai pereina pro to žmogaus rankas, ne tik dalykinio mokymo, bet asmenybinio. Pavyzdžiui, viena iš mano šeimos mergaičių man pasakė: mokytojai tyčiojasi, vaikai kaip vaikai. Ateina vaikai atsakinėti ir prasideda mokytojų patyčios: tu stora karvė ir kitokiais negražiais epitetais. Aš tuomet ir klausiu: o kodėl jūs neprotestuojat? Aš žinau labai gerą matematikos mokytoją Vilniuje, labai sunkus patekimas į mokyklą, didelė psichologinė atranka, bet ten mokami ir nežmoniški mokytojų atlyginimai. Ir mane juokina dabartinė valdžia, kuomet jie sako: bet kaip mes negalime mokėti, nes visokių yra ir t.t. Tai žinoma, į pedagoginį įstoja tas, kuris neįstoja niekur – ir taip ya nuo sovietinių laikų. Paleiskit pirmą kartą ir tiems, kurie labai sunkiai mokėsi, praėjo sunkiausius testus – tiems didesnę alga ir mokėk. Ir tuomet nereikės tiek policijos, tiek kalėjimų, nes tuomet iš šių žmonių rankų išeis kokybiški vaikai. Aš prisimenu, koks man mokytojas buvo autoritetas: kuomet aš pamačiau pirmoje klasėje, kad mokytoja eina į mokinių tualetą – aš neatsigavau, aš raudojau. Aš galvojau, kad mokytojai taip nedaro – tai buvo Dievas. Visuomet svetimas žmogus, t.y. – mokytojas yra didesnis autoritetas nei namai. Ir kuomet mokytojas ne autoritetas, jis tyčiojasi, jis yra žemo suvokimo lygio ir pats keikia save už ką jis turi sėdėti, už tokią alga ir t.t. Ir vaikai jam yra – tik jo atlyginimo priemonė, bet ne kūrybos objektas – tai yra didžiulė problema. Tai yra mūsų ateities kokybė. Kas išdrįs tą padaryti? Atsakyti yra sunku, nes valdžia keičiasi kas 4-erius metus. Jūs norėjote laisvės? Landsbergis ją davė. Bet dabar daug pasigirsta minčių: ar apie tokią laisvę mes galvojome ir t.t.? Kiekvienas mes atsakingas, už savo laisvės kokybę. Tą patį galime kalbėti ir apie švietimą. Manau, kad tai anksčiau ar vėliau teks padaryti: juk kažkada ateisite jūs į rinkimų apygardas ir pasibaigs Karbauskiai, Uspaskichai, baigsis noras, turėti komunizmą per 11 dienų, ką jie ir žada. Arba išblaivinimas per jėga. Per jėgą neišblaivinsi – įsteik sporto aikšteles, dramos būrelius, kur galėtų nemokamai vaikai eiti. Galų gale, daryk alternatyvą – žmogus turi laisvai rinktis.

  • Kadangi pradėjome diskutuoti apie laisvę – tai ar žmogus yra laisvas nepriklausomoje Lietuvoje?

- O kas yra laisvas? Ar žinote, kad žmogui laisvės išvis nereikia? Žmonės įsivaizdavo – laisvę, kai galima buvo nusipirkti pusę kilogramo grikių tik tokiu atveju, jei tu pagimdei vaiką, nes grikių nebūdavo Lietuvoje. Jei norėjai nusipirktidešrelių, tu turėdavai atsikelti anksti rytą ir gaudavai 5 dešreles. Aš pati į užsienį išvykau 42 metų. Ir staiga – atsidaro langai, atsidaro durys, šviesa patenka – ir ką tu matai? Tu baisus, tu smirdi, tavo fizionomija nesišypso, tave visas pasaulis ruskiu vadina, nes tu patamsy gyvenai. Mums visada kale, kad geras žmogus ne profesija, o kas tuomet profesija? Būti geru teisininku? Bet jeigu tug eras teisininkas, bet sumautas žmogus, tai tu kiekvieną bylą pakreipsi savo naudai. Tu teisuolį – pasodinsi, ir nenaudėlį – išteisinsi. Kas ir vyksta. Nes dar seni žmonės valdžioje, bebrai valdžioje. Todėl apie laisvę reikia kalbėti labai atsargiai. Nuo ko norime būti laisvi? Nuo šeimos, nuo pareigos vaikams, nuo ko? Laisvės nebūna. Ir šitoje vietoje Leninas pasakė: ,,Laisvė yra įsisamoninta būtinybė’’ – jis yra absoliučiai teisus. Tu visuomet kažkam paklūsti, tik tu renkiesi – ar veikti savanaudiškai, siekiant rezultatų greitai pasiekti malonumą, bet ilgesniame kelyje, malonumas atsisuka prieš tave. Laisvė yra vienas iš pavojingiausių dalykų gyvenime. Jei neturi atsakomybės, jei nežinai kur ją padėti – tai žymiai geriau gyventi nelaisvėje, gauni kalėjime valgyti: pusryčiai pietūs ir vakarienė. Tave išveda pasivaikščioti, į dušą tave nuveda. Kodėl kai kurie žmonės nuolat grįžta į kalėjimą? Tai yra visiškai suprantama. Tu viską gauni, gyveni kaip rojuje, tau niekuo nereikia pasirūpinti.

  • O kaip jaunimą nuvesti į dorovingą, teisingą kelią?

- O jums patiktų, jei jus kraipytų kažkas? Įsivaizduokite, jūs norite kažką padaryti ir tuomet ateina kažkas ir liepiamąja nuosaka jums sako: tu eik ir padaryk tą ir tą. Tai jūs nedarysite, nors jūs ką tik ruošėtės tai daryti. Žmogus nekenčia liepiamosios nuosakos, nekenčia privartos. Net 10 Dievo įsakymų yra išversti neteisingai. Iš originalios kalbos buvo siūlomas sandėris, o kas parašyta pas mus? Nežudyk, nevok – tai kai yra taip sakoma tuomet žmogus ką nori, tą daro. Ir kai kas nors pasako, kad kažko negalima daryti – žinokite, kad galima – viską. Žinoma, po to tu gausi pasėkmes. Tu renkiesi ar nori tokių pasėkmių, ar ne. Mes skirtingi ne tik ūgiu, bet ir suvokimo talpa. Taigi paveikti, kitaip nei savo pavyzdžiu – nėra jokios galimybės. Tu pats turi gyventi taip, kaip tu linki, kad gyventų kiti. Ir niekada gyvenime, nieko nesistengti nukreipti ar pakreipti nereikia, nes rezultatas priešingas. Visuomet reikia repetuoti ant saves – kaip tu reaguotum į paliepimą, netgi patį geriausią? Neigiamai. Niekas tau negali paliepti. Kariuomenėje liepiamoji nuosaka yra, tačiau gyvenime, tarp žmonių – nėra.

  • Pabaigai, pasakykite, kuo išsiskiria šiuolaikinis jaunimas, vadinamoji Z KARTA?

- Su jumis aš susišneku, bet kuomet man reikia susitikti su mano amžiaus žmonėmis, kurie kviečia į bibliotekas ar panašiai – būna vargo vakarienė. Jie yra įpuolę į savo socialinių vaidmenų atlikimą, jie savo gyvenimo tikslus yra įdėję į pašalinius dalykus, tai yra absurdas. Jūs esate kitokie, gimsta kitokia karta. Aš važinėjų po visa Lietuvą ir matau, kad jūs žiūrit kitaip į gyvenimą. Ar čia dėl to, kad sovietmetis praėjo? Jauna karta, nepaisant nieko, gimsta - laisvo matymo. Jūs kitokie ir ačiū Dievui. Ir tai nėra etikečių klijavimas. Skirtumas akivaizdus, bendrumo pajūtis, pasaulio sienų nebuvimo pojūtis, jis veikia labai. Jūs gimėte be sienų – supratimuose, polėkiuose, noruose.

  • Ko palinkėtumėt Z KARTAI?

- Neturėkit autoritetų, kad ir kaip būtų baisu tai išgirsti mano kartos žmonėms. Nes dabartinis laikas yra lūžio laikas. Mums tai atrodo normalu, tačiau kai tu to atsikratai – tu pasibaisi pats. Tu sakai, kad tai tavo nuomonė, o ištiesų tau tai įkišta, bet tu neatskiri to viduje nuo savęs. Neturėkit autoritetų, bet turėkit idealą – ne profesijos prasme, bet kokybės, kokio norite būti švarumo.

  • Ačiū už pokalbį. Savo patirtimis Jūs labai mus praturtinate.

- Nėra didesnės laimės, negu būti reikalingam. Tai yra tokia laimė, kurios negaliu apsakyti. Linkiu jums to paties.

Kviečiame klausytis viso interviu su Nijole Oželyte radijo laidoje ,,Z KARTA’’. Nepriklausomybės akto signatarę kalbino Lukas Paškevičius ir Saulė Aleksiejūtė.

Laidos įrašas:

https://www.facebook.com/radijolaida/videos/1611559322285037/

Daugiau įdomių svečių ieškokite radijo laidos ,,ZKARTA'' archyve .



REDAKCIJA REKOMENDUOJA