„Niekieno vaikai“ – ne niekieno vaikai

Ne vienas tėvelis ar mamytė, atvežę į ligoninę savo atžalą, yra pastebėję vienišų vaikučių – „niekieno vaikų“, patekusių ten iš globos įstaigų ar krizinių situacijų šeimose. Prie iniciatyvos „Niekieno vaikai“ šiauliečiai Vitalijus Skeirys ir Jolita Alsienė prisijungė skirtingu metu ir dėl skirtingų priežasčių, tačiau dabar abu sutinka: savanorystė yra mainai.

„Kosminis“ ryšys

Prieš beveik metus, kovo mėnesį, šiaulietis Vitalijus nusprendė imtis rūpintis „niekieno vaikais“ – tapo vieninteliu šiame projekte savanoriaujančiu vyru Šiauliuose. „Aš turėjau pavyzdį, savo brangiausiąją, kuri „Niekieno vaikuose“ savanoriavo jau ketverius metus, nuo pirmosios laidos Šiauliuose. Bet namie jokių agitacinių kalbų nebuvo – paliko pačiam apsispręsti“, – tikina savanoris ir priduria, kad vyrų savanorių itin trūksta, todėl labai kviečia išdrįsti prisijungti.

Tai yra didelė atsakomybė: kartais gali patikti, kartais – nepatikti, laiko gali būti, gali nebūti, bet jeigu nusprendei, esi įsipareigojęs. „Reikia subręsti, visų pirma. Subręsti, pajausti, suprasti, perprasti, įvertinti. Kai subrendau, atėjo dvejopas supratimas. Pirma, visą suaugusiojo gyvenimą man labai sekasi būti su vaikais, užmegzti su jais kontaktą: ir pažįstami, ir nepažįstami vaikai man visą laiką yra draugai“, – sako dviejų dukrų tėvas ir priduria, kad ir su jo paties atžalomis ryšys yra „kosminis“.

Vyras pasakoja, kad savanoriaujant tenka bendrauti ir su visai mažyčiais – dviejų, keturių mėnesių – vaikais, ir su paaugliais, tačiau jam užmegzti ryšį nėra sudėtinga. „Kai energetiškai žmogus susitvarko ir žino, kur eina, yra pasiruošęs bet kokiems atvejams, bet kokioms situacijoms. Svarbiausia yra ramybė ir koncentracija, – dalijasi Vitalijus. – Žinoma, kad yra visokių vaikų, bet kai nuo pirmų minučių su jais surandi kontaktą, jie tavęs laukia, klauso.“

Padeda muzika

Prieš pradedant savanoriauti, vyksta mokymai, būsimieji savanoriai sužino apie vaiko augimo raidą: kūdikio formavimąsi, prisirišimą ir visus jo etapus, susipažįsta su įvairiomis psichologinėmis situacijomis ir taisyklėmis, kaip pasiruošti, kaip elgtis, negaliomis ir kitais sutrikimais. Būna ir praktinių užduočių – kaip tam tikroje situacijoje reaguoti, kaip elgtis.

Visgi situacijų, kai savanoris nežino, ką daryti, kaip elgtis, gali pasitaikyti. „Organizacija yra stipri, turi vadovus, psichologus, kurie gyvena ir dirba budėjimo režimu. Mes turime savo kuratorius, į kuriuos galime kreiptis, taip pat galime skambinti psichologams tą pačią minutę arba grįžę, jeigu suvaldėme situaciją ir norėtume išsiaiškinti, kaip elgtis kito vizito metu“, – pasakoja Vitalijus.

Sunkių emocijų išgyvena ir patys savanoriai – su jomis tvarkytis taip pat gali padėti organizacijos psichologai.

„Žmogus turi būti pasiruošęs, tačiau, žinoma, negali įvertinti visų situacijų. Būna ir labai sudėtingų. Vieniems padeda kvėpavimo pratimai, kitiems norisi pabūti vieniems ar pasikalbėti, tretiems – užsidėti ausinuką ir pasiklausyti kelių mėgstamų dainų. Man padeda muzika, – šypsosi savanoris. – Kartais reikia kelioms minutėms išeiti į kitą patalpą, pabūti vienam, pakvėpuoti, nusiraminti. Kiekvienam individualiai. Pati pradžia buvo labai sudėtinga. Visi turime jausmus, susivaldyti, susitvarkyti reikia pastangų. Paskui ateina patirtis, praktika ir pats savanoris atranda greitesnių būdų su savimi susitvarkyti.“

„Barteris“

Vitalijus pasakoja, kad per savo savanoriavimo laiką nėra susidūręs su vaikais, kurie ligoninėje praleistų daugiau nei dvi savaites, tačiau, ir kelis kartus juos aplankęs, pabendravęs, užmezgęs ryšį, jaučia žmogišką prisirišimą. Apie vaikų likimą, jiems išėjus iš ligoninės, savanoriai nežino. „Reikia, kiek įmanoma, nepaleisti savo jausmų, kaip tas vaikas bepatiktų ar kaip jo bebūtų gaila. Tai yra psichologiniai dalykai – reikia susivaldyti“, – aiškina Vitalijus.

Jis prisimena savo pirmąjį budėjimą – tai buvo viena jautriausių situacijų. „Pirmam kartui gal kiek per jautri, – dalijasi pašnekovas. – Tai buvo paauglys su cerebriniu paralyžiumi. Sudėtingas budėjimas. Ir emociškai buvo sunkiausia. Po to jau buvo lengviau, nors visi budėjimai unikalūs: skiriasi ir vaikai, jų amžius, likimai, ligos, negalios.“

Prieš vykstant pas vaiką, savanoriai gauna pagrindinę informaciją: jo vardą, amžių, būklę. Tam, kuris lanko pirmasis, būna sunkiausia – jis atlieka tyrimą ir išsiaiškina, kaip su tuo vaiku bendrauti. Kitas savanoris jau turi daugiau informacijos ir gali pasiruošti, atsinešti kokių nors priemonių – žaisliuką ar knygutę. „Matai, į ką vaikas reaguoja, kas sukelia šypseną ar juoką, – ta kryptimi ir bendrauji“, – sako Vitalijus.

Nors pasitaiko daug jautrių akimirkų, vyras teigia, kad, dirbdamas su savimi, įžvelgia vis daugiau optimizmo kibirkštėlių. „Savanorystę aš pavadinčiau tam tikra prasme „barteriu“: tu pasišventi būti su vaiku, jį nešioti, atiduoti save, bet vaikas, pajutęs kontaktą, lygiai taip pat atiduoda tau energiją. Tai yra energetiniai mainai: atiduodi, bet ir pasikrauni“, – tikina vyras.

„Gaila, bet negaila“

Jis sako iš ligoninės ar krizių centro po budėjimų išeinantis vis geresnės nuotaikos: „Žymiai gilesnis kvėpavimas, toks, sakykime, erdvesnis. Gali būti momentiniai įvykiai, kurie sudrumsčia nuotaiką. Bet bendrai tai yra smulkmena. Tu matai pokyčius, matai, kaip vaikas, tau įėjus pro duris, šypsosi ir iš karto kalbina arba rodo ką nors. Tik geros emocijos.“

Savanorystė – lyg žingsnis iš komforto zonos. „Ateina laikas, branda, supranti, kad vaikai užaugo, buitis sutvarkyta, eini į protmūšius, užsiimi dar kažkuo – gyveni tokioje oazėje, komforto zonoje. O siela sako: „Palauk, aš dar noriu tobulėti, eiti į priekį, o tu dabar taip sustojai, labai gerai įsitaisei ir niekur nebeini.“ Tada žmogus supranta, kad reikia žengti žingsnį iš komforto zonos“, – sako Vitalijus.

„Niekieno vaikų“ savanoriai įsipareigoja 25 valandas per mėnesį skirti vaikų lankymui, taigi, įprastą dienotvarkę tenka šiek tiek pakoreguoti. „Pradžioje reikia kažką aukoti ir į tą vietą pastatyti naują veiklą, – dalijasi savanoris. – Tada nusistovi kita tvarka, žiūri, kad ir vėl laiko atsiranda, kurį gali išnaudoti. Aš paaukojau protmūšius. Gaila, bet negaila.“

Nors ilgametis protmūšių dalyvis paaukojo kiekvieną savaitę vykstančius žaidimus, jis tikina, kad savanoriaudamas gauna ne mažiau emocijų – gerų, jautrių, nepatirtų, kurios jį „veža“. „Protmūšiuose dalyvavau jau daug metų, tai buvo tam tikra priklausomybė. Padaryti pertrauką sveika. Erdvė jau užpildyta, džiaugiuosi tuo, kas vyksta“, – šypsosi Vitalijus.

Raudų kiemas

Jolita savanoriauja nuo 2019 m. – pradėjo su pirmąja banga Šiauliuose. Daugumą prisijungti paskatina ligoninėse matyti vieniši, nelankomi vaikai, tačiau Jolitai buvo kitaip. „Ieškojau kokios nors veiklos, kuri mane džiugintų. Pamačiau socialiniuose tinkluose kvietimą, man patiko pati organizacijos struktūra, kad yra taisyklės, abiejų pusių įsipareigojimai. Antras dalykas – širdyje jaučiausi skolinga savo vaikams pasakų, užimtumo: buvo darbai, skyriau mažai dėmesio. Savaime atėjo mintis parodyti tą dėmesį kitiems vaikučiams“, – prisimena moteris.

Ji pasakoja, kad prieš savanoriavimą išklausyti mokymai buvo labai naudingi: „Aš neturiu išsilavinimo nei su vaikais dirbti, baziniuose mokymuose sužinai pagrindinius dalykus: kaip elgtis, kaip nesielgti, kaip reaguoti, o visa kita yra praktika.“ Nors praverčia ir patirtis, auginant tris dukras, tačiau, pasak jos, savanoriauti gali ir savo vaikų neturintys žmonės: „Reikia mažiau nusistatymo, kad vaikus auklėti gali tik tie, kurie turi savo vaikų. Juk gydytojai – ne tik tie, kurie turi daug ligų.“

Praėjus mėnesiui po mokymų, Jolita gavo pirmąjį iškvietimą į ligoninę pas keturių mėnesių kūdikį. „Buvau užauginusi tris vaikučius, bet atėjau ir pirma emocija buvo, kad aš nieko nežinau – kaip paimti, kaip pakalbinti? Susidūriau su tokiu barjeru, – prisimena pašnekovė. – Pirmųjų budėjimų emocijas paleisdavau per ašaras. Moters ir vaiko kliniką buvau praminusi raudų kiemu: pasistatai mašiną toliausiame kampe, išeini iš budėjimo, ašaros rieda – ne dėl vaikučio, ne dėl to, kad nesusitvarkei, bet tiesiog paleidi tą emociją.“

Ego – į šoną

Moteris pastebi, kad, laikui bėgant, įgyjant vis daugiau praktikos, savanorystė „Niekieno vaikuose“ darosi emociškai lengvesnė. Nors daug kas galvoja, kad negalėtų rūpintis vienišais vaikais ligoninėse, kad prisirištų, negalėtų palikti, Jolitos požiūris kitoks: „Galbūt pirmais kartais atrodo, kad aš į kuprinę įsidėsiu ir parsinešiu tą kūdikėlį, bet tada stengiesi taip galvoti: „Nesusireikšmink. Tu šiandien esi pas šitą vaiką atėjusi ir turi duoti maksimaliai tai, ką gali.“

Savanorė priduria, kad ir autobuse ar kitose vietose sutinkame žmonių, su jais pabendraujame. „Tai tu ir esi tas žmogus, kuris šiandien ateis pas jį, pasidalys emocija. Kai savo ego pasidedi į šoną, pasirodo kiti dalykai, – sako ji. – Emocine prasme tai nėra lengva savanorystė. Tu turi jausti atsakomybę ir laikytis taisyklių.“

Gavus iškvietimą į ligoninę pas vaiką, vyksta pasiruošimas, tiesa, labiau emocinis. „Jeigu budėjimas prie kūdikėlio, perkratysiu galvoje, kokie svarbiausi dalykai, ko tam vaikučiui reikia. Jeigu ikimokyklinio amžiaus vaikas – galbūt, jei turiu, savo vaikų žaidimą ar kamuoliuką įsidėsiu“, – sako Jolita. Atėjus į ligoninę ir pamačius vaiką, planas gali pasikeisti. „Tada sujungi tai, ką teoriškai klausai, kuo domiesi, sujungi žinias ir praktiką“, – aiškina savanorė.

Pralaužti ledus

Suplanuoti budėjimus sunku, nes visi vaikai skirtingi ir turi savo emocijas, tačiau savanorio užduotis – pralaužti ledus ir atrasti ryšį. „Kartais mažutis vaikutis su fizine negalia visą budėjimą nerodo jokios emocijos, jo judėjimas yra visiškai ribotas ir tu randi raktą – galbūt pakalbi, galbūt žaisliuką parodai – ir jis gale budėjimo tau nusišypso. Žinokite, tada supranti, kad raktas yra“, – dalijasi Jolita.

Pašnekovė priduria, kad kokį nors ryšį užmegzti pavyksta visada. „Vienas vaikas galbūt smalsesnis: va, atėjo naujas žmogus – kas jis toks, ar atsinešė vaistų dėžutę? Neatsinešė – vėl kažkaip kitaip reaguoja. Kartais reikia pažaisti su vaiku, o kartais tiesiog pasėdėti šalia, pabūti ir patylėti. Tada jau būna pasiekimas, kai jis, kelias valandas išbuvęs savo pasaulyje, į tave pakelia akis ir pažiūri. Yra taip buvę“, – prisipažįsta.

Ypač įstringa paauglių istorijos – galbūt todėl, kad pati augina paauglę. „Kartais pataikai tuo momentu, kai jis tiesiog pratrūksta, visas tas emocijas nuleidžia šalia tavęs, tau reikia tik pabūti ir išklausyti“, – dalijasi Jolita. Ją vis nustebina neįgalūs vaikučiai, kurie moka džiaugtis kiekviena diena: nors turi fizinę negalią, labai šviesiai bendrauja, džiaugiasi kamuoliuku, kurį savanorė mėto, o akys spindi, kai pasakoji apie krepšinį.

Geriausia versija

„Save palieki už durų, ateini ir bandai į tą emociją įeiti. Visi mes esame išsiilgę bendravimo: koks bebūtų vaikas, koks suaugusysis, visi norime bendrystės – vieni mažiau, kiti daugiau, – tikina Jolita. –
Sunkiausia ta emocija, kai ateini pas vaikutį ir labai ilgai ieškai bendros kalbos. Atrodo, kad nepasiekei tikslo, neatradai iki galo ryšio.“

Pasak savanorės, vaikai ne visada džiaugiasi, kad ji atėjo, kartais išbando ribas, pasako kokį nors keiksmažodį, bet ji visgi tikina daug gaunanti savanoriaudama: „Man kiekviena akimirka džiugi. Pamatai vaiką, asmenybę, vidinį pasaulį, gauni gerumo. Ateini, praveri tas duris pavargęs, susikūprinęs, o išeini išsitiesęs.“

Be to, Jolita tikina, kad savanorystė ją skatina būti kuo geresne kasdien: „Jeigu pasiryžti savanoriauti su vaikais, turi iš savęs išstumti geriausią savo versiją. Nenueisi nei su liūdesiu, nei su nerimu, nei su pykčiu – turi praverti duris su tuo, kas tavyje yra geriausia.“ Tai, pasak moters, mobilizuoja pačius savanorius taip eiti ne tik pas vaikus, bet ir kitur, stengtis savo problemas palikti namie, darbe.

„Jeigu turi galimybę kažką padaryti, turėtum jausti, kad tai yra toks pat žmogus iš tos pačios Žemės. Mes visi Žemės vaikai – visiems turi rūpėti. Kviečiu pabandyti ateiti pas mus ir tada pasidarys aišku, kodėl „niekieno vaikai“ yra mūsų visų vaikai“, – kviečia savanorė.