Nevaikštanti senjorė už kelionę pas gydytoją paklojo beveik 300 eurų: priežastis – gali sėdėti

Į redakciją kreipėsi šiaulietė, susidūrusi su nemalonia situacija – nesant galimybei padėti artimiesiems, už greitosios medicinos pagalbos tarnybos (GMPT) teikiamą pavėžėjimo paslaugą, jos mama sumokėjo 264,71 eurą, kai prieš tai ši paslauga jai buvo suteikta nemokamai. Nors buvo kreiptasi į įvairias institucijas, informaciją apie finansavimo galimybes gavo skirtingą.

Pacientės dukra niekur negavo tikslios informacijos

Senyvo amžiaus pacientė po kojos traumos yra nevaikštanti. Šių metų gegužės 6 dieną ji nemokamai buvo pavėžėta pas specialistą per GMPT 1808 liniją. Prieš kitą vizitą, kuris buvo numatytas liepos 28 dieną, moteris dėl pavėžėjimo: nurodyta, kad reikalingas šeimos gydytojo siuntimas. Gavus siuntimą, tą pačią dieną kita darbuotoja paaiškino, kad nuo gegužės 30 dienos nemokamai vežami tik gulintys pacientai ir transplantacijų atvejai.

„Paklausiau, kuo skiriasi gulintis pacientas nuo nevaikštančio. Ji neatsakė ir pavėžėjimo paslaugos nemokamai neregistravo“, – prisiminė pašnekovė.

Prieštaringa informacija šeimai sukėlė abejonių, todėl senjorės dukra nusprendė kreiptis į Sveikatos apsaugos ministeriją (SAM) bendru numeriu – darbuotoja patvirtino, kad paslauga turėtų priklausyti, nukreipė kitur tikslesniam atsakymui, tačiau nurodytu telefonu niekas neatsiliepė.

Ši paslauga buvo vienintelė išeitis pacientei nuvykti pas gydytoją konsultacijai dėl patirtos kojos traumos – gyvena penktame aukšte, lipti laiptais jai fiziškai neįmanoma. Galiausiai, už 1.30 val. trukmės pavėžėjimą to paties miesto ribose teko sumokėti 264,71 eurą (sąskaitoje kiekis nurodytas 2,78 – spėjama dėl to, kad atvažiavo du ekipažai, 5 GMPT darbuotojai, todėl tarifas dvigubas).

Ligonių kasos paaiškino, kad tokių pavežėjimų nekompensuoja.

Jei gali sėdėti – nesi gulintis pacientas

Ar ši situacija yra pagrįsta ir senjorė neturėjo teisės į nemokamą pavėžėjimo paslaugą – redakcijos žurnalistai kreipėsi į SAM. Komunikacijos skyriaus patarėjo Julijano Gališanskio teigimu, šiais metais pacientų pavėžėjimui buvo skirta 8,73 mln. eurų, tačiau dėl paslaugos populiarumo lėšos išnaudotos daug greičiau nei planuota – jau pirmą pusmetį prireikė 6,3 mln. eurų. Dėl to registracija pavėžėjimui sustabdyta, išskyrus gulintiems ir sunkios būklės pacientams. SAM siūlo peržiūrėti kriterijus, kad prioritetas būtų teikiamas onkologiniams, gulintiems pacientams bei donorystės ir transplantacijos atvejams.

Paklausus, koks yra skirtumas tarp gulinčio ir nevaikštančio paciento, atstovas atsakė:

„Skirtumas yra: gulintis pacientas yra tas, kuris dėl savo sveikatos būklės negali sėdėti.“

Pavėžėjimo paslaugos galimybę pacientui vertina ne SAM, o pati paslaugą teikianti įstaiga. Ministerijos darbuotojai telefonu gali suteikti bendrą informaciją, bet galutinį sprendimą priima registraciją vykdantys specialistai. Jei pacientas nesutinka su sprendimu, jis turi teisę per 30 dienų pateikti skundą GMPT. Ši įstaiga privalo skundą išnagrinėti ir pateikti atsakymą. Jeigu paciento netenkina gautas atsakymas, jis gali kreiptis į aukštesnę priežiūros instituciją – Akreditavimo tarnybą. Tuo tarpu mokamų pavėžėjimo paslaugų kainas nustato pats GMPT, atsižvelgdama į patiriamas sąnaudas. Pacientas turi būti iš anksto supažindintas su paslaugos kaina ir teikimo sąlygomis.

„Jeigu pacientas pasirinko mokamą paslaugą ir ji buvo suteikta, galimybė grąžinti pinigus nėra numatyta“, – teigia J. Gališanskis.

Vis dėlto, ši istorija atskleidžia gilesnę problemą: pacientai, kurie ir taip susiduria su rimtais judėjimo iššūkiais, priversti patirti papildomą stresą ir milžiniškas išlaidas vien tam, kad galėtų pasiekti gydymo įstaigą. Kol ministerija ieško papildomo finansavimo ir sprendžia, kokioms pacientų grupėms paslaugos bus užtikrinamos ateityje, ne vienas žmogus gali atsidurti tokioje pačioje situacijoje, kaip ši senjorė – kai kelionė pas gydytoją tampa prabanga, viršijančia gaunamą pensiją.