Neuroedukatorė kviečia į pokalbius su savimi

„Jei imi justi, kad kažkas tavo gyvenime vyksta ne taip, neaišku, ko ilgiesi, – tai jau labai daug. Vadinasi, žengsi žingsnį pokyčių link“, – šypsosi Ona Astrauskienė, neuroedukatorė, visuomenės sveikatos specialistė, dabar jau ir rašytoja. Neseniai išleidusi pirmąją knygą, rengianti ir pasakų suaugusiesiems knygą, jauna moteris atvira – tik pradėjus gilintis, kodėl nesijaučia laiminga, nors gyvenime visko yra apsčiai, ir pradėjus veikti, atrado save, gyvenimo prasmę ir rašytojos talentą.

Iš Akmenės r. kilusi, Šiauliuose gyvenanti ir visuomenės sveikatos specialiste Respublikiniame priklausomybės ligų centre dirbanti Ona prieš kelis mėnesius nustebino draugus ir artimuosius, pristatydama pirmąją savo knygą „Saugumo uostas“. Kaip sako autorė, tai knyga žmogui, kuris trokšta skirti laiko sau, pabuvimui su savo mintimis, norinčiam išmokti mylėti save, suprasti save, išmokti džiaugtis mažais dalykais.

Dviejų vaikų mama pasakoja seniai jutusi, kad yra kitokia, kad ją traukia kūryba, rašymas, savotiškas minčių dėstymas, galimybė įkvėpti kitus: „Po vieno iš praktinių neuroedukacinių metodų tarsi kažkas viduje pasikeitė. Sukūrusi tekstą, kurio žodžiai liete liejosi iš širdies, pajutau, kad noriu rašyti. Baigusi neuroedukacijos kursus, pajutau, kad atgijo rašymo poreikis, tekstus rašyti sekėsi lengvai. Tad po paskatinimų socialinėje erdvėje ir minčių susidėliojimo nusprendžiau išleisti savo kūrybos knygą.“

– Kas turėjo nutikti jūsų gyvenime, kad vieną gražią dieną nusprendėte ieškoti nepaaiškinamo liūdesio šaknies?

– Nebuvo mano vaikystėje kažkokių mergaitiškų šėlionių. Pagrindinis tikslas buvo gerai mokytis, kad vėliau įstočiau į aukštąją mokyklą. Nenorėjau nuvilti tėvų, tad stengiausi kuo geriau mokytis. Visa paauglystė buvo skirta mokslams, o ir šiaip buvau labiau intravertė. Kai kiti džiaugiasi, kad tai gražiausias metų tarpsnis, aš kenčiau nuo patyčių mokykloje, išgyvenau dėl visko, buvau jautresnis žmogus.

Ir maždaug prieš porą metų ėmiau galvoti, kas man negerai. Jau buvau ištekėjusi, auginau du vaikus ir supratau, kad pamečiau save. Jaučiausi blogai, ėmiau galvoti: „Apie ką aš čia?“ Nežinojau, ką dirbsiu, kuo užsiimsiu. Štai tada atradau neuroedukatorių kursus. Pamačiau skelbimą feisbuke. Taip sukirbėjo kažkas širdy, kad tai būtent tai, ko man reikia. Baugino kursų mokestis. Tuo metu lankiausi pas psichologą, papasakojau apie šią galimybę ir abejones dėl pinigų, bet ji tik pasakė tai, kas buvo man žinoma: juk jei ne kursams pinigus išleisiu, tai kažkam kitam... Ryžausi ir nė akimirkai nesigailėjau tokio sprendimo, nes tada mano gyvenime įvyko lūžis. Gyvenimas pasikeitė, supratau save, kas man yra, kur žengti toliau.

– Sakėte, kad vaikystėje labiausiai bijojote nuvilti tėvus. Gal dėl noro įtikti ir pamynėte savo norus, praradote save?

– Tikrai ilgai man rūpėjo, kaip mane kiti įvertins. Svarbiausia buvo nieko nenuvilti, o kad nuviliu save, bandydama įtikti, ilgai nesupratau. Nebuvau pati sau pirmoje vietoje.

– Kai žengėte pirmą žingsnį pokyčių link, ir atradote savyje rašytojos talentą?

– Leisčiau sau teigti, kad kaip gyvenau iki kursų ir kokia esu dabar, perversmas viduje įvyko. Išlenda dar visokių jausmų, juk esu žmogus. Galiu ir supykti, susinervinti, pašūkauti. Tai juk normalu. Nesu susikūrusi fasado, kad esu laiminga, man viskas gerai, nors būna liūdna. Tačiau mano gyvenime atsirado labai svarbus dalykas – atsakomybė. Žinau, kad niekas man nieko ant lėkštutės neatneš, jei nedirbsiu pati. Seniau galvodavau, kodėl kiti nedaro, o aš privalau. Laukiau aplinkinių judesio. O juk tikrai giliai širdyje žinojau, kad nepadarys niekas už mane nieko. Keli užpakalį – ir pirmyn... Prisiėmiau atsakomybę už savo gyvenimą.

– Bet kai matote mūsų besikeičiančią ir labai keista kryptimi judančią visuomenę, nenorite užsiverti?

– Mūsų visuomenė juda, švelniai tariant, keista kryptimi. Aš tikrai nesuprantu, kas vyksta su žmonėmis ir kokia jų veiksmų prasmė. Nesuprantu, kaip žmonės savyje sukelia tiek chaoso, tarsi pamažu save žudo. Kartu stebiu ir globalinį žiaurumą, karus dėl neaišku ko, dėl žemės gabalėlio, statuso. Todėl labai mažai žiūriu ir skaitau naujienų. Nes negaunu naudos savo asmenybei, jei skaitau, kas ką kur nužudė. Gali nuskambėti, kad gal esu bejausmė, bet aš žinau, kad jei panyri į blogą informaciją, pradedi jausti baimę ir nerimą, o tai neleidžia kokybiškai gyventi.

– O kai stebite žmonių elgseną socialiniuose tinkluose, kaip galvojate, jie daugiau suteikia mums laimės ar liūdesio?

– Socialiniai tinklai bukina žmones, įtraukia juos į greitų besikeičiančių vaizdų foną. Taip, aš pati ten esu, būna, kad laiką leidžiu skrolindama... Taip, supranti, kad tai kažkieno pajamų šaltinis ir viskas dėl to gerai. Bet, neturint atsakomybės ir laiko pojūčio, toks laiko leidimas, žiūrint vaizdelius, gali kainuoti daug. Laimingas nuo to nė vienas nepasijunta. Nebent matai vaizdo įrašų, kur mieli kačiukai žaidžia...

Bet, stebėdama aplinką, kai matau susėdusį jaunimą neva pabendrauti, bet vis tiek žiūrintį į telefonus, man atrodo, kad socialiniai tinklai prarado savo pirminę prasmę. Turėjo paskatinti žmones bendrauti, dalintis mintimis, bet juos įsiurbė.

Kitas dalykas – socialiniuose tinkluose žmonės rodo netikrus save. Ten viskas nubliūrinta, pripūsta, pridėta. Rodoma, koks aš fainas ir laimingas, gražus, nors iš tikro žmogui dažniausiai taip visai nėra. Kalbu be smerkimo ir teisimo, bet savižudybių, priklausomybių statistika parodo realią situaciją...

– Ką turi daryti žmogus, jei junta, kad kažkas su juo ne taip? Tarsi viską turi, aplink mato keliaujančius, laimingus, pasipuošusius žmones, bet nesijaučia gyvenantis pilnaverčio gyvenimo.

– Jei kažkas kirba – jau gerai. Tai vidinis balsas šnabžda, kad reikia kažką daryti. Tai reiškia, kad kurį laiką būsi paieškose ir pokyčiai greitai gali neateiti, prireiks laiko ir pastangų. Reikia užmegzti pokalbį su pačiu savimi. Kad ir kaip kitiems tai keistai atrodo, kad pokalbiai su savimi – nesąmonė, reikia suprasti, kad laimė ateina iš mūsų vidaus. Jei aš savęs negirdžiu, nesuprantu, ko noriu, tada turiu nesistebėti aplankiusiomis ligomis.

Mano knyga tam ir skirta – ji priverčia skaitytoją pabūti su savimi, pasikalbėti, kelti klausimus. Tegul tie klausimai bus nepatogūs, bet jų reikia...

– O nebūna taip, kad, perskaitę jūsų tekstus, žmonės pasako, kad šimtu procentų apie jų išgyvenimus parašyta?

– Kone kiekvienas atsiliepimas toks būna. Štai naktį parašė viena skaitytoja, kad ilgai dėliojo mintis, bet pagaliau nutarė man parašyti, kad skaito ir nuo kiekvienos eilutės šiurpas per kūną eina – atrodo, tiesiai į širdį pataikyta. Žmonės rašo, kad mano knyga jiems – kiekvieno ryto biblija. Atsiverti, perskaitai ir taip gera tampa. Rašo skaitytojai ir apsiverkiantys, susigraudinantys, patiriantys daug džiaugsmo... Aš pati net susigraudinu nuo atgalinio ryšio ir to, kad skaitytojas pajuto.

– Jūs pati esate mama. Ką galite patarti vaikus auginantiems tėvams, kad ir jie, ir jų vaikai šeimose jaustųsi laimingesni?

– Netikiu, kad galima užauginti idealius vaikus. Juk sakoma, kad gali stengtis nuostabiausiai auginti vaikus, bet jie vis tiek turės, apie ką pasikalbėti su savo psichoterapeutu. Atrodo, viską žinai, kaip ir ką sakyti, pasielgti, bet tikrai ne visada pavyksta. Man atrodo, svarbiausia – netrukdyti vaikams gyventi. Vaikas per dieną juk kiek gauna nurodymų: sėsk, stok, nuplauk, susitvarkyk, valgyk, gerk, apsirenk, padaryk tą ar aną, to nedaryk, nes blogai baigsis. Vaikai juk gimsta be baimės jausmo, tik augant dažniausia baimių atsiradimo priežastis – tėvai ir aplinka. Vaikystėje suformuojami dirbtiniai stabdžiai, todėl užaugama žemos savivertės, neva niekam nesi įdomi, esi iš kaimo, tai nešok aukščiau bambos ir panašiai. Vaikui reikia leisti viską pačiam patirti: nudegti, suklysti, sušlapti.