„Neturiu namų, neturiu kur grįžti“ – mergina iš Mariupolio pasakojo, kaip gyveno apgultame mieste

Su Katia Kartašova prieš Velykas susipažinome Birštono „Caritas“ namuose. Renginyje ji dalyvavo su broliu Dima, kuris dabar mokosi čia, vietos gimnazijoje. Iš pirmo žvilgsnio liekna ir linksma mergina neatrodė panaši į žmogų, kuris 23 dienas praleido rūsyje Mariupolyje, slėpdamasis nuo sprogdinimų. Bet jos nevaikiška mąstysena ir rimtumas liudijo apie didelius išgyvenimus. Kaip ir per karą numesti 15 kg, žinoma, ir dėl netinkamos mitybos.
 

Mintimis apie tai, ką patyrė gimtajame mieste ir kaip atsidūrė Lietuvoje, Katia dalinasi ir su „Gyvenimo“ skaitytojais.

Maniau, kad viskas greitai baigsis

Sekmadienį, gegužės 1 d., iš Mariupolyje esančios gamyklos Azovstal teritorijos, kurioje vykstančius įvykius seka visas pasaulis, humanitariniu koridoriumi 100 civilių buvo išvežti į Ukrainos Zaporožės miestą. Įmonės patalpos, kurių rūsiuose yra vietos gyventojai ir miesto gynėjai – Azovo kovotojai, atskiras Ukrainos nacionalinės gvardijos specialiųjų pajėgų būrys – Rusijos kariuomenės būriai bombarduoja visą parą, skirtingu intensyvumu, jau nuo vasario 24 dienos.

Tačiau, anot ekspertų, iš beveik 450 tūkst. gyventojų mieste vis dar likę apie 90 tūkst. Katia su karu susipažino gimtajame Mariupolyje.

„Buvau grįžusi į Mariupolį porai dienų iš Dnipro, kuriame ketinau dirbti. Turėjau pasikeisti pasą, nes man sukako 18 metų“, – pasakoja Katia.

Esmė tame, kad Ukrainoje kiekvienas vaikas, sulaukęs 14 metų, privalo gauti biometrinį Ukrainos piliečio pasą asmens tapatybės kortelės pavidalu, o sulaukęs 18 metų – pakeisti asmens tapatybės kortelę nauja.
Tačiau Katios planams nebuvo lemta išsipildyti. Vasario 24 dieną prasidėjo Ukrainos miestų, tarp jų ir Mariupolio, bombardavimas, Mariupolyje jau pirmąją dieną buvo apgadinti 6 namai.

„Tą vakarą man paskambino draugai. Jie klausė, ar tau viskas gerai? Pažadinta iš miego aš tiesiog nesupratau jų klausimo ir vėl užmigau. Tik neilgam, nes po pusvalandžio išgirdau šūvių garsus. Iš pradžių nenorėjome išvykti. Manėme, kad viskas greitai baigsis, kaip 2015 metais“, – pasakoja Jekaterina.

2015 metų sausio 24 dieną Mariupolis buvo apšaudytas. Tuomet žuvo 31 gyventojas, buvo sužeista 118 suaugusiųjų ir septyni vaikai. Tarp jų – ir trimetės Milanka Abdurashitova ir Anna Ovcharenko. Jų motinos mirė mergaičių akivaizdoje. Milanka neteko kojos – vienintelės kūno dalies, kurios mama nepridengė, Anę išgelbėjo mamos dovanotas žaislas. Šios istorijos apskriejo visą pasaulį, bet tuomet apšaudymai tęsėsi tik vieną dieną.

2022 m. vasarį prasidėjęs Mariupolio apšaudymas ir smarkus bombardavimas tebesitęsia. Suaugusieji ir toliau tikėjosi, kad greitai nustos bombardavimas. Bet Katia, anot jos, nutarė išvykti ir buvo net nusipirkusi bilietus. Tik traukinio nebuvo…

Sugriautos parduotuvės ir jokio maisto

Vėliau įvykiai pradėjo vystytis žodžiais „paskutinį kartą“. Paskutinį kartą mačiau savo močiutę, paskutinį kartą ėjau į parduotuvę ir t. t.

„Mariupolyje mūsų buvo daug: teta, dėdė, močiutė, senelis, kiti giminės ir draugai. Būdami namuose kalbėdavomės, kai tik galėjome. Bet apšaudymas tapo toks, kad netrukus pasiekti močiutės jau tapo neįmanoma. Kovo 6 d. buvo paskutinis kartas. Paskutinį kartą į parduotuvę ėjau kovo 16 d. Tai buvo paskutinė parduotuvė mieste, kurioje dar galėjai nusipirkti duonos ir kitų maisto produktų. Žmogui buvo skiriama po 1 kg javainių, cukraus, miltų, konservų. Ėmėme viską, ką davė. Turėjome stovėti penkias valandas! Eilės prie parduotuvės – niekada gyvenime to nežinojau“, – sako Katia.

Pasak miesto pareigūnų, iki kovo vidurio Mariupolyje dar buvo likę maždaug 160 000 žmonių. Ir tik viena parduotuvė! Be eilių, iš karinių „naujovių“ akcentu tapo ir antklode uždengtas lavonas.

„Aplink parduotuvę matėsi sugriauti namai ir šalia pastato gulintis nužudytas žmogus. Jis buvo atėjęs nusipirkti maisto. Mane taip sukrėtė, kad negalėjau valgyti. Netrukus buvo susprogdinta ir ši parduotuvė. Žmonės liko be nieko. Jeigu kas dar ir turėjo maisto – konservuotų daržovių, tai kentėjo dėl vandens stygiaus. Žmonės tirpdė sniegą, rinko lietaus vandenį, gramdė sniegą iš šaldytuvo. Mums pasisekė – gyvenome privačiame name su šuliniu. Šulinys išliko. Dalinomės vandeniu su kaimynais. Bet namas buvo sugriautas. Nakvojome pas kaimynus rūsyje“, – pasakoja Katia.

„Azovas“ – tai mūsų vaikinai

Kovo 19 d., kai Ukrainos reintegracijos ministerija susitarė dėl humanitarinio koridoriaus, Katia ir jos draugai paliko Mariupolį.

„Mama ir brolis dar turėjo atsargų savaitei. Nors namas ir buvo sugriautas, jie nedrįso pajudėti. Mes su draugais išėjome pėsčiomis. Vėliau savanoriai mus paėmė ir nuvežė prie autobusų. Iki Zaporožės važiavome ne tris valandas, kaip įprasta, bet devyniolika valandų,“ – pasakoja Katia.

Mariupolį ji paliko kartu su žmonėmis, kuriems pavyko pabėgti iš dramos teatro. Prisiminkite, kad kovo 16 d., anot buvusio Donecko srities vadovo, verslininko Sergejaus Tarutos, Rusijos kariuomenė ant Mariupolio dramos teatro numetė itin galingą bombą. Tūkstančiai miestiečių, daugiausia mamų su vaikais, pabėgusių nuo apšaudymo, slėpėsi teatro patalpose. Pranešta ir apie žuvusiuosius – iš pradžių kalbėta apie nedidelį skaičių.

„Mūsų nauji pažįstami sakė, kad yra daug žuvusiųjų. Žmonės buvo labai nusiminę, barė rusus, sakė, kad meluoja apie nuostolius“, – sako Katia.
Tuomet Rusijos propaganda teigė, kad Ukrainos kariškiai jėga laikė žmones, prisidengia civiliais, kaip skydu, ir apskritai patys apšaudė miestą, nes jie – nacionalistai. Katią šie teiginiai labai piktina.

Sveika, Lietuva!

Merginos evakuacija truko kelias dienas. Zaporožije, pirmame kelionės taške, mergina su kitais žmonėmis pasiliko parai, po to išvyko į Ukrainos vakarus, į Ternopilį. O iš ten ukrainiečiai pateko į Lvivą.
„Paskui kirtome ir mes Lenkijos sieną. Tik tada pradėjome laisviau kvėpuoti. Juk tai NATO šalis, kur nereikia bijoti bombų“, – sako Katia.
Iš Varšuvos Katia kartu su kitais pabėgėliais išvyko į Lietuvą.

„Svajojau kuo greičiau patekti į bet kurią šalį, kur nebūtų sprogdinimų, lavonų gatvėse, alkanų žmonių. Bet pasirinkau Lietuvą, nes čia turėjau draugę. Tada mažai žinojau apie šią šalį, nes niekada nebuvau buvusi. Dabar aš tiesiog įsimylėjau Lietuvą ir lietuvius“, – prisipažįsta Katia.

Katia į Alytų pirmą kartą atvyko su maža kuprine ir be dokumentų. Jos pasas liko Ukrainoje. Bet jis buvo įkeltas „Diya“ mobiliojoje programoje, kurioje yra visi ukrainiečių dokumentai pateikti elektronine forma, įskaitant vidaus ir užsienio pasus, vairuotojo pažymėjimus ir pan.

„Darbą radau tiesiog… gatvėje“

Katia pirmiausia ketino greitai susirasti darbą, kad nebūtų nuo nieko priklausoma, nesitikėtų jokių išmokų. Ir nieko neimtų, nes kažkam gali prireikti labiau.

„Kovo 25 d., 5 val., jau buvome Alytuje, Migracijos centre. Pailsėjome. Buvome pamaitinti. O vakare savanoriai jau buvo suradę mums nakvynę – mini viešbutyje Birštone. Už būstą nemokame, už tai esame labai dėkingi. Mama ir brolis atvyko po savaitės ir apsigyveno kartu su manimi. Gavome maisto korteles. Savanoriai kartą per savaitę ar dvi maisto atneša. Supratome, kad lietuviai tikrai nepaliks nė vieno alkano, bet aš nenoriu sėdėti kažkam ant sprando. Juk kažkas už viską „nemokamai“ moka, – sako Katia.

Nei ji, nei jos mama kol kas dar neėmė daiktų iš savanorių, verčiasi su savais.

„Kodėl turėčiau imti. Užsidirbau pinigų ir nusipirkau tai, ko reikėjo“, – pasakoja Katia. Ji pati susirado darbą maždaug per savaitę, mama Svetlana – per tris dienas.

„Kažko ieškojau ir paklausiau praeinančios moters, kaip man geriau praeiti. Ji kalbėjo rusiškai ir mes pasikalbėjome. Pasakiau, kad atvykau iš Ukrainos, kur dabar vyksta karas, ir ieškau darbo. Ji paprašė mano telefono numerio ir pasakė, kad dukra man perskambins. Taip ir atsitiko. Tos moters dukra paskambino ir pasiūlė darbą restorane – virti kavą. Ir mano mama susirado darbą SPA “, – džiaugiasi Jekaterina.

Dabar Katia mokosi lietuvių ir anglų kalbų. Jai reikia abiejų kalbų ir darbui, ir pačiai norint tobulėti. Be to, ji mokosi kalbų pagal savo sistemą.

„Dabar neturime kur grįžti. Mūsų namo nėra. Todėl mes pabūsime čia. Aš labai noriu su visais bendrauti, viliuosi susirasti darbą pagal specialybę, draugų“, – sako mergina.
Beje, Katia baigė sporto koledžą Bakhmute, gali dirbti kūno rengybos trenere.

„Savo ateitį sieju su Ukraina. Ir tikrai grįšiu gal ne į savo miestą, o, pavyzdžiui, prie Dnipro. Bet visada prisiminsiu visa tai, kiek lietuviai dėl manęs padarė. Jie – nuoširdūs, malonūs, šilti, atsakingi, sportiški. Lietuvos miestai švarūs, gatvėje niekas nerūko. Noriu, kad taip būtų ir pas mus“, – sako Katia.

Katios pasakojimą parengė Irina Kasjanova