Netoli Černobylio gyvenantys du lapinai netgi turi vardus ir asmenines „Facebook“ paskyras

Prieš keletą savaičių keliautojas, šaulys, šiaip įvairių atrakcijų mėgėjas širvintiškis Laurynas Lebenko griebėsi avantiūros. Jaunas vaikinas antrąkart vyko į Černobylį, kirto pavojingą zoną ir joje saugiai išbuvo penkias dienas. Vaikinas įsitikinęs, kad apsilankyti vaiduokliu tapusioje zonoje greta Pripetės miesto, kur 1986 m. įvyko Černobylio atominės elektrinės avarija, verta pabandyti nors kartą gyvenime. Pasak pašnekovo, įspūdžius, patirtus radiacijos zonoje, sunku su kuo nors palyginti. Širvintiškis Laurynas Lebenko sutiko pasidalyti kelionės įspūdžiais.

- Kokių turėjote tikslų rinkdamiesi kelionę į Černobylį? Keliese ten vykote?

- Tai buvo mano antroji kelionė į Černobylio zoną. Pirmąjį kartą vykau legaliai su grupe lietuvių, kelionė truko 3 paras. Nors taisyklės neleidžia lankantis zonoje įeiti į pastatų vidų, mes tai darėme be jokių ribojimų, kadangi toje sistemoje yra daug spragų. Grįžęs supratau, kad tuo neapsiribosiu ir tikrai ten grįšiu, nes mane toji vieta labai sužavėjo. Žinau, kad daugelis, pabuvę ten kartą, sugrįžta. Černobylis yra didelis miestas ir pėsčiomis jį aplankyti reikia nemažai laiko. Internete pamačiau vaikiną, kuris veda į Černobylio zoną. Susisiekęs su juo ir aptaręs detales, išvykau į Kijevą, kur vedlys mane pasitiko. Sutemus nusipirkome maisto, higienos priemonių ir važiavome link Černobylio saugomos zonos. Vykome dviese.

- Kur apsigyvenote nuvykę į Černobylį? Kokį maistą valgėte? Juk ten dabar vaisių devynios galybės? Ar jie ragaujami?

- Teko miegoti namuose, kuriuose apsistoja visi nelegalūs „stalkeriai“ (Pagal kultinį Andrejaus Tarkovskio to paties pavadinimo filmą stalkeriais vadinami žmonės, keliaujantys į Černobylio zoną nelegaliai, bet pasitaiko ir metalo vagių, ir vandalų, kurie save irgi taip pat vadina). Pripetėje gyvenome viename iš butų, kuris yra gana gerai išsilaikęs. Gerai išsilaikiusių butų yra apie 300, kuriuose nėra pelėsio ir kitų defektų, trukdančių gyventi. Grįždami atgal miegojome fermoje, kurioje iki katastrofos buvo laikomos kiaulės, tai buvo neįprasčiausia vieta, bet nejaučiau diskomforto ten miegodamas. Maisto turėjome nedaug, jį teko normuoti. Buvome įsidėję greitai paruošiamų sriubų, tyrelių, batonėlių, aš buvau pasiėmęs lietuvišką karinį davinį, vandenį tekdavo taip pat normuoti, nes ne visur jo galėdavome pasipildyti. Turėjome vandens filtrą, o vandenį papildydavome upėje ar kitose „stalkerių“ žinomose vietose. Nepaisant to, kad buvo apie 32 laipsnius karščio ir nuolat norėjosi gerti, mums reikėdavo pasilikti vandens maisto gaminimui. Pakeliui eidami galėjome smaližiauti aviečių, o eidami atgal radome mėtos, kuria paskaninome arbatą.

- Ar tiesa, kad radioaktyvumas ten tiek sumažėjęs, kad nebekenkia sveikatai?

- Radiacija niekur nedingo, ji ten vis tebėra, tačiau reikia žinoti, kuriose vietose. Radiacija nėra pagrindinis pavojus Černobylio zonoje, didžiausias pavojus - žmonės. Pripetėje miegojome tolimiausiame rajone nuo atominės elektrinės, kur radiacinis fonas kaip ir daugelyje Lietuvos miestų.

- Kokie įspūdžiai apsilankius vietovėje, kur aplinkui alsavo ir tebealsuoja mirtis?

- Labai klaidinga manyti, kad Černobylis ir Pripetė yra miestai vaiduokliai. Ten pakankamai gyvybės ir veiksmo. Visada patruliuoja patruliai ir nacionalinė gvardija, vyksta turistinės ekskursijos, kurias galėjome su bendražygiu stebėti slapčiomis nuo daugiaaukščio stogo, pilna įvairių gyvūnų, benamių šunų, teko matyti stirną, šernų bandą. Kuomet bridome per upę, už kelių šimtų metrų girdėjome staugiančius vilkus, tačiau gyvūnų nėra ko bijoti, nes jie patys yra baikštūs ir nesiartina prie žmonių. Pripetėje yra 2 lapinai, kurie, vykstant ekskursijoms, visuomet ateina pas turistus prašyti maisto. Jie turi netgi vardus ir asmenines „Facebook“ paskyras. Kadangi tai buvo mano antroji kelionė ir pagrindinius objektus buvau matęs ir juose pabuvojęs, šįkart paprašiau savo vedlio, kad nuvestų prie kranų, kurie buvo už 5 kilometrų nuo mūsų gyvenamosios vietos. Galėjome užlipti ir apsižvalgyti - vaizdas tikrai buvo vertas pastangų. Ant sprogusio reaktoriaus yra užstumta vadinamoji arka, kuri yra pats didžiausias judantis objektas pasaulyje. Tokį vaizdą tikrai įdomu pamatyti. Taip pat aplankėme vaikų darželį, kuriame tikrai buvo jautru žiūrėti į paliktus vaikų rūbelius ir žaislus.

- Kas rūpinasi viešąja tvarka Černobylio zonoje?

- Dabar visą zoną 30 kilometrų spinduliu saugo policija, bet būna dienų, kuomet patruliuoja nacionalinė gvardija. Su jais geriau neturėti reikalų. Ukraina yra gana skurdi šalis, kurioje vyksta karas, o tai priveda prie korupcijos.

- Ar norėtumėte dar kartą sugrįžti į Černobylį? Kodėl?

- Galvoju, kad tai taps mano tradicine kelione, kadangi labai gera pabūti vietoje, kur daug civilizacijos pėdsakų, tačiau nėra triukšmo, žmonių ir visų pasaulio problemų. Ten vyrauja savi įstatymai ir savos taisyklės. Kitoje kelionėje planuoju vykti į cerkvę, kuri yra labai gerai išsilaikiusi, išlikę gražių paveikslų, ir traukinių stotį, kur yra daugybė keleivinių vagonų. Tai bus mano tikslas, kol atrasiu tai, ką norėčiau aplankyti dar nematytą ir vertą dėmesio.

- Ko palinkėtumėte žmonėms, susiruošusiems aplankyti Černobylį?

- Tie, kurie norėtų aplankyti Černobylio zoną, patarčiau pirmiau vykti į legalią kelionę, nes nelegalioje reikia būti pasiruošusiam fiziškai ir, svarbiausia, psichologiškai, kadangi reikia įveikti apie 100 kilometrų pėsčiomis, gyventi kelias dienas pusbadžiu ir miegoti toli nuo komforto zonos be dušo, elektros ir kitų patogumų, kuriuos įvertini tik grįžęs iš namo. Daugiau vaizdų iš mano kelionės galite pamatyti „Facebook“ puslapyje „Kelionė į Černobylį“.

- Ačiū už pokalbį.

Romas Zibalas

Nuotraukos iš Lauryno Lebenko asmeninio albumo