Netobulai tobula mama

Kaip aš kartais džiaugiuosi, kad tobulas yra tik Dievas! Ir kaip aš vos neišprotėjau siekdama tobulumo gimus sūnui... Neabejoju, kad ne viena mama šiame laiške atpažins save, tikiu, kad kažką ši žinutė paguos, o labiausiai viliuosi, kad bent vieną būsimą ar esamą mamą apsaugosiu nuo tokios asmeninės sumaišties, kurioje grimzdau aš. Ir viskas dėl to, kad pačiu atsakingiausiu momentu savo gyvenime aš ėmiau ir pasiklydau tarp iliuzijos ir realybės, o į šias pinkles mane įvėlė socialiniai tinklai.

Gimęs mano sūnus miegojo lygiai septynias dienas, kurias mes praleidome ligoninėje. Vos pravėrus namų duris, prasidėjo kažkas labai panašaus į Klaipėdos pilies džiazo festivalį ir nesiliovė kone metus. Taip, mes žinojome, kad žodis „verksmas“ yra žodžio „kūdikis “sinonimas, mus, o tiksliau mane, trikdė nevisai tai. Trikdė paradoksai, su kuriais susidūriau naršydama feisbuke ir instagrame. Pirmieji du mano, kaip mamos, mėnesiai prabėgo sėdint ant sofos ir be paliovos žindant atpylinėjantį kūdikį. Vienintelis dalykas, apie kurį aš galėjau galvoti, buvo tikrai ne mano fiziniai duomenys. Tai buvo kava. Tačiau vos įsijungiu feisbuką ir gaunu smūgį tiesiai į paširdžius: prieš akis – nuoga bamba, lygus pilvukas, šypsena nuo ausies iki ausies ir prierašas: 6 weeks post partum. Aha, angliškai, kad visiems lietuviams būtų aišku. Pradedu naršyti giliau ir darosi dar baisiau, tokių nuotraukų šimtai, tūkstančiai! Pagnaibau savo baranką, šildančią juosmenį, patraukau pečiais ir nueinu varškės sūrelio... Ir visgi suku galvą dėl to, ar tikrai pats svarbiausias dalykas susilaukus vaikelio yra kuo greičiau susigrąžinti buvusias kūno linijas? Atrodė, kad mamos tiesiog lenktyniauja, kuri greičiau atsikratys per nėštumą priaugtų kilogramų.

Kitas ramybės nedavęs reiškinys buvo glamūrinės viešai demonstruojamos kūdikių nuotraukos, lydimos odėmis naujagimiams. Mano odė sūnui buvo labai žemiška ir skambėjo daugmaž taip: „Sūnau, maldauju, nustok atpylinėti viską Dubajaus fontanais ir būk gerutis, nerėk taip garsiai.“ Apie jokį glamūrą nei ant manęs, nei ant sūnaus negalėjo būti nė minčių. Mažiausia, ko man po tokių dienų ir naktų norėdavosi, tai nuo ankstaus ryto raityti ir dažyti blakstienas, apsivilkti išeiginius treningus ar išsišiepti ir kažin ką vaidinti socialiniuose tinkluose. Aš norėdavau vieno ir to paties – miego. Bet feisbuko mamos, panašu, nebūna pavargusios. Jų vaikai neverkia ir neatpylinėja, gal net nekakoja? Jos turi laiko ne tik išsipuošti pačios, bet ir tuziną kartų per dieną perrengti vaikelį, padaryti kelis šimtus jo nuotraukų ir visas jas aprašyti poemomis bei paskelbti feisbukuose ir instagramuose.

Galėčiau rašyti ir toliau. Apie tai, kaip sunku buvo susitaikyti su laisvės netektimi, kokia vieniša jaučiausi kiekvieną rytą išlydėjusi vyrą į darbą ir kaip man rodėsi, kad pasaulis ėmė ir sustojo. Bet aš buvau tikra, su visomis savo emocijomis, baimėmis ir nuovargiu. Kartu buvau ir neapsakomai laiminga, bet ta laimė man atrodė per daug intymi, kad visą ją atiduočiau socialiniams tinklams, kad dalinčiausi savo sūnumi su nepažįstamais žmonėmis. Poemas ir odes aš skyriau savo sūnui, o ne jo nuotraukoms feisbuke. Žinote, ką aš supratau? Tos mamos ir visas jų glamūras – tai tik akių dūmimas, įvertinimo ieškojimas ir tos pačios vienatvės šauksmas. Socialiniuose tinkluose jos rodo tai, ką nori, o ne tai, kas yra iš tiesų.

Nesilygiuokite į tas mamas iš įkvepiančių motinysčių portalų, lygiuokitės į save, nes patikėkite, nesate nei kiek prastesnė, jeigu neturite 18 000 tūkstančių savo kūdikio nuotraukų. Neėskite savęs už tai, kad kartais ilgitės buvusio gyvenimo ir laisvės. Motinystė yra Dievo dovana, bet tapusi mama jūs netampate dieviška būtybę, jūs vis dar esate tik žmogus. Su visomis savo stiprybėmis ir silpnybėmis. Būkite atlaidžios sau, nes, patikėkite, savo vaikams esate tobulos. O būti tobuloms prieš kitas mamas – tai tik brangaus laiko švaistymas.

Viktorija JUČINSKYTĖ, Klaipėdos universiteto Lietuvių filologijos absolventė