Netikėtos rugpjūčio kelionės

Kuo man išskirtinis rugpjūtis? Pasakysiu – savo ramuma ir šventumu. Siautėme birželį ir liepą. Rugpjūtis tylus savo grožiu. Pačiame mėnesio viduryje pakylėtu iškilmingumu pakviečia Žolinės šventė su nuostabiais žolynų kvapais, kurių kitu metų laiku nespėji pajusti. Pjūties pabaiga ir žmonės kur kas dažniau ir rimčiau ima žvalgytis į dangų.

Po Žolinės seka XIII–XIV sandūroje gyvenusio šv. Roko šventė. Šv. Rokas išdalijo savo turtus vargšams ir visą gyvenimą slaugė ligonius. Šis šventasis vaizduojamas kaip keliautojas – su lazda ir kelionmaišiu. Šalia tupi jo ištikimiausias draugas Gotardo šuo, kuris sergančiam šeimininkui nešiojo maistą, išlaižydavo žaizdas.

Ir tokį mėnesį išsiruošėme į Kijevą, kur, be šio miesto, nutarėme aplankyti garsiąją Viktoro Janukovyčiaus vilą ir Černobylį. Simboliška, kad, prieš lipdami į lėktuvą, turimą laisvą laiką išnaudojome ekskursijai į parodą „Gyvūnas – žmogus – robotas“ MO muziejuje Vilniuje. Parodos pavadinimas ir pati paroda tarsi apšildymas, vykstant į minėtas vietas. Po MO sales lydėjo menotyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė, tai padėjo dar labiau įsigilinti į parodos koncepciją. O ji paprastutė – kaip žmogus sugyvena su kitomis gyvybės formomis, pradedant naminiais gyvūnais, mitinėmis būtybėmis ir dirbtiniu intelektu, bei kokios būtybės dominuos ateityje. Sako, apžiūrėjus parodą, kyla vienas klausimas: „Kas pagaliau yra tas žmogus?“ Užbėgdamas įvykiams už akių, pasakysiu, jog toks pat klausimas kilo ir pasisvečiavus Janukovyčiaus viloje bei Černobylyje.

Balandžiai virš zonos

Jau praėjusio penktadienio tekste rašiau, jog, lankantis Mežigorėje, 25 km už Kijevo stovinčioje Viktoro Janukovyčiaus viloje, stebino vienoje vietoje tiek daug kičo, pradedant baldais ir baigiant auksiniu batonu. Tiesa, tikrąjį batoną kažkas pavogė, tai šiandien turistus džiugina tik paauksuotas. Garsusis tualetas irgi tik paauksuotas, nors kvailiems turistams gidai sako, jog gryno aukso. Bet štai milžiniškas parkas aplink vilą sutvarkytas pagal visus geriausius tokių pasaulio parkų kanonus. Granitas, gyvatvorės, altanos, gėlynai, golfo laukai, skulptūros, tvenkiniai, jachtų prieplaukos, zoologijos sodas... Pasirodo, visas vilos dekoras vykdytas pagal Janukovyčiaus norus, o štai į parko tvarkymą jis nesikišo, tad pakviesti geriausi pasaulio tokių parkų kūrėjai turėjo laisvas rankas.

Nustebau dėl viename interneto portale perskaityto straipsnio apie šią vilą, kur rašoma, kad pačiame vilos parke nieko ypatingo, o visas grožis – įžengus į pastato vidų. Ką darysi – kam ko reikia. Nors, aišku, jei geras pianistas pagrotų vienu iš geriausių pasaulyje fortepijonų, gal ir būtų miela. Viloje stovintis „Steinway“ fortepijonas – tai tiksli Johno Lennono fortepijono kopija.

Po parką vežioja elektromobiliai. Bilietas į parko teritoriją kainuoja 100 grivinų (apie 3,5 Eur). Bet ryte nuo 8 iki 9 val. yra akcija ir bilieto kaina yra 50 grivinų. Žodžiu, tarsi kokiam nors prekybos centre. O štai bilieto į vilą kaina – 500 grivinų.

Vienas statinys parke šiek tiek savotiškas. Tai balandinė. Pasirodo, Janukovyčiui yra tekę paragauti zonos duonos ir jo mėgstamiausia daina buvo: „Skrenda balandžiai virš zonos, balandžiams keliai atviri.“ Pats grodavo gitara ir dainuodavo.

Ne per toliausiai vilos už vešlių medžių lapijos užtinki kukloką pastatą, kuris niekaip nesiderina su aplink tviskančia prabanga. Pasirodo, į šį namelį Viktoras Janukovyčius ateidavo, kai interviu atvykdavo žurnalistai, kurie turėdavo susidaryti įspūdį, kad jų prezidentas gyvena kaip ir daugelis tėvynainių, na, gal šiek tiek geriau, o pro vešlius medžius ano prabangaus pastato nesimatė.

Gidai vardija vilos įrengimo ir čia stovinčių daiktų kainas. Už vieną vienetą – dešimtys ar šimtai tūkstančių eurų. Pačios pigiausios libanietiško kedro durys – 56 tūkst. Eur už vienas. O kiek tų durų per šešis vilos aukštus – net nesuskaičiuosi.

1:23:40

Tai tiksli valanda, minutė ir sekundė, kuomet sprogo ketvirtojo Černobylio elektrinės reaktoriaus branduolys. Štai kaip ekskursijų į Černobylį agentūros Kijeve pristato šį maršrutą: „Ekskursija Černobylio zonoje yra viena iš jūsų gyvenimo svajonių. Neišdildomi įspūdžiai, patirti apleistuose pastatuose, alaus gurkšnis ar vyno taurė ant apleisto namo stogo. Vaizdą nuo 150 m aukščio Duga antenos viršaus prisiminsite net 50 metų.“ Kodėl 50, nežinau.

Ekskursijos metu aplankomas Černobylis ir slaptasis miestas Černobylis-2, beveik visiškai palaidotas Kopači kaimas, „Rudasis miškas“, kuriame po avarijos nusėdo didžiausias kiekis radioaktyviųjų medžiagų. Apsilankoma ir pačios Černobylio atominės elektrinės viduje bei po naujuoju sarkofagu „Novarka“. Apžiūrimi nebaigti statyti 5 ir 6 reaktoriai ir jų aušinimo kaminai, fabrikas „Jupiter“, kuriame iki avarijos buvo gaminamos juodosios dėžės, o po avarijos – likvidacijos robotai bei Janovo geležinkelio stotis su apleistais traukiniais. Pripetės mieste apžiūrima prieplauka, skalbykla, knygynas, kitos parduotuvės, vaikų darželiai ir mokyklos, kino teatras „Prometėjus“, vykdomasis komitetas, kultūros rūmai „Energetikas“, atrakcionų parkas su apžvalgos ratu, baseinas, milicijos nuovada, kalėjimas, gaisrinė, autobusų stotis, viešbutis „Polesė“. Bet didžiausia atrakcija – šamų žvejyba. Jie riebūs, didelėmis galvomis ir knibžda vandenyje vienas šalia kito, tad prisigaudyti jų galima kiek tik pakeliate. Nors daug nepakelsite, jie sunkūs.

Kur kitur sužinosi Černobylio avarijos priežastis, jeigu ne čia? Vietiniai aiškina suprantamiausiai: buvo planas „iš viršaus“ sužinoti, kiek daugiau energijos galima išgauti, atjungus visas apsaugas ir paleidus reaktorių visu pajėgumu. Ir paleido.

Pietūs Černobylyje

„Kas gali ten vykti?“ – sako turistas, vykstantis į Černobylį. Kijeviečiai, organizuojantys ekskursijas, tikina, jog jokio pavojaus nėra. Viskas šimtus kartų pamatuota, o žmogui labiau kenkia kasdien vartojamas maistas su 3 000 (tiek jų yra) maisto priedų. Ką žinote, tarkime, apie natrio benzoną ar guaro dervą? Jei viską žinotumėte, joks Černobylis nebūtų jums baisus. Černobylio gidai irgi visus ramina, nors vadinasi jie „stalkeriais“.

Deja, į Kijevą nuvykusių mūsų vairuotojų niekaip neprikalbinsi tęsti kelionės į Černobylį. Tenka persėsti į vietinius autobusus. Kelionė į Černobylį iš Kijevo (135 km) asmeniui kainuoja 120 Eur. Už tą sumą esi ten pamaitinamas net pietumis. Yra bijančiųjų valgyti, bet kai pinigai sumokėti, tai lietuviui gaila ir nevalgyti.

Prisiminiau šviesios atminties kompozitoriaus Mindaugo Tamošiūno pasakojimą, kuris, praėjus metams po Černobylio avarijos, su savo estradiniu ansambliu „Oktava“ vyko į avarijos zonoje esančius miestelius koncertuoti. Visiems buvo paaiškinta, jog saugu, bet po koncertinio turo iš jų buvo paimta visa aparatūra, instrumentai, koncertinė apranga, dargi batai. Už viską buvo sumokėta, tai leido vėl viską susipirkti, tačiau minčių visokių kilo.

Tiesa, tai buvo tik metams praėjus po avarijos, o dabar jau trisdešimt treji metai prabėgę. Kelionių agentūra iš Šiaulių reikalą išsprendė paprastai – kas turistų norės, vyks į Černobylį, kas ne – dar vieną dieną žvalgysis po Kijevą.

Po apsilankymo Černobylyje, nori nenori, prisimeni ir ausyse skamba filmo „Černobylis“ garso takelis su begale industrinių garsų, gamyklos švilpukų, Geigerio skaitiklio tiksėjimu ir islandės Hildur Guonadotir violončelės melodija. O mintis – kaip mes nutolome kad ir nuo senosios knygų knygos – Šventojo Rašto: „Paklausk žvėrių, jie tave pamokys, ir padangių paukščių – jie tau pasakys. Kalbėk žemei, ji tau patars, jūros žuvys paaiškins tau...“ (Job 12, 7–8)