Netekome kompozitoriaus F. Latėno

Eidamas 65-uosius mirė kompozitorius Faustas Latėnas. Apie kompozitoriaus, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato mirtį feisbuke pranešė jo dukra Elžbieta.

F. Latėnas gimė 1956 m. gegužės16 d. Dusetose.

F. Latėnas yra baigęs Juozo Gruodžio muzikos mokyklą, Giedriaus Kuprevičiaus kompozicijos klasę. Mokėsi pas kompozitorių Eduardą Balsį tuometinėje konservatorijoje

Kompozitorius 1990-1991 metais vadovavo Vilniaus „Lėlės" teatrui, 1995-1996 m. ėjo Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro direktoriaus pareigas, 2000-2005 metais vadovavo Vilniaus Mažajam teatrui, ėjo kultūros viceministro pareigas, buvo kultūros atašė Rusijoje, patarinėjo Vyriausybės vadovams.

F. Latėnas sukūrė kūrinių orkestrui, instrumentams, vokalui, chorui, filmams, kūrė muziką teatro pastatymams.

2014 m. F. Latėnui skirta nacionalinė kultūros ir meno premija.

„Etaplius“ 2016 m. rašė apie Faustą Latėną. Interviu kompozitorius dalijosi mintimis apie gyvenimą, kultūrą, pasaulio supratimą. Kviečiame paskaityti:

Faustas Latėnas – palaimintasis, norintis būti kumščiu

Kai skamba Povilo Meškėlos atliekama daina „Dar ne vakaras“, klausytojai nuščiūva, tačiau retas žino, kad muziką šiai dainai, skambančiai filme „Vaikai iš Amerikos viešbučio“, sukūrė kompozitorius Faustas Latėnas. Antradienį Šiaulių apskrities P. Višinskio viešojoje bibliotekoje viešėjęs Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas sakė besidžiaugiantis, kad legendinė daina iki šiol yra reikalinga. Nes saviraiška yra vienadienė, o kūryba – ilgaamžė.

Apie gimtinę

Visa tai, kas mums yra brangu, lydi visą gyvenimą. Brangu tai, kas yra Lietuvoje. Valdžia ir Lietuva – du skirtingi dalykai. Valdžia yra kintamas dalykas, o Lietuva esame mes. Minėjome Lietuvos tūkstantmetį, tačiau lietuvių kalba įeina į dešimties seniausių pasaulio kalbų sąrašą. Tai reiškia, kad mes paminėti tik tūkstantį metų. Man Lietuva yra paslaptis. Kaip ji galėjo išsilaikyti tokioje slaviškoje aplinkoje? Kodėl mes čia atsiradome, jei mūsų kalba yra indoeuropiečių? Sakoma, kad Lietuva yra Marijos žemė. O kodėl? Vakarų Europoje Marija pirmą kartą apsireiškė Šiluvoje. Tai milžiniški ir brangūs dalykai, primenantys, kad gyvename išskirtinėje žemėje ir turime dėl jos daryti viską, kas įmanoma. Jei galiu ją garsinti savo kūryba, tą ir darysiu. Kasdieniu darbu ją taip pat galima garsinti, jai padėti.

Apie politiką

Niekaip nesuprantu, kodėl prieš kiekvienus rinkimus partijos ima elgtis taip, tarsi gyventų skirtingose šalyse. Jos pradeda kovoti, prieštarauja vienos kitoms, „varo“ visokius negražius žodžius. Atrodo, kad dirbtų skirtingoms šalims. Kultūringi žmonės. Tai susėskime ir susitarkime, ką daryti. O ne rodykime, kad tavo praplyšęs batas, o tu negražiai apsikirpęs. Reikia mylėti oponentą, o ne jį niekinti. Panieka teiššaukia panieką. Kartais net per jėgą reikia mylėti artimą.

Apie vardą

Galvojama, kad mano gimtajame kaime Dusetose, visi skaitė Gėtės „Faustą“. Nieko panašaus nebuvo. Mano mama dar buvo paauglė, kai iš laikinosios sostinės į gimtinę atvykdavo vasaroti poetas Faustas Kirša. Mamai jis atrodė ypatingas, ne toks kaip visi. Tai aš dėkingas Faustui Kiršai ir mamos jautrumui, o ne Gėtei. Išvertus iš lotynų kalbos, „Faustas“ reiškia – „teikiantis palaimą“. Kartais norėčiau, kad mano vardas būtų verčiamas iš vokiečių kalbos. „Faust“ – reiškia „kumštį“. Norisi kartais trenkti kumščiu į stalą, bet gyvenime manęs to neišmokė tėveliai. Išmokė būti kantriu.

Apie kūrybą ir saviraišką

Kūrėjai mėgsta apie save papasakoti nebūtų dalykų. Jiems norisi būti išskirtiniais, kitokiais nei visi, tarsi Dievo pateptais. Kas yra kūryba ir kas yra saviraiška? Tai labai skirtingi dalykai. Visur yra labai daug saviraiškos: man taip atrodo, aš padariau, taip sulankstytas popierius yra meno kūrinys. Tai nėra menas. Tai saviraiška, kuria visi gali užsiiminėti. Savo namą galima pavadinti „Rojaus debesis“ ir sakyti, kad tai meno kūrinys. Kūryba yra paprastesnė ir sudėtingesnė. Ji tau Dievo duota. Kūrėjai ginčijasi, ne kuris jų reikšmingesnis, o kaip padaryti, kad rezultatas būtų žmonėms reikalingas ir svarbus. Meno kūrinys – skulptūra, spektaklis, paveikslas – turi išliekamąją vertę. Saviraiška – vienadienis dalykas. Nėra taip, kad kuri „į stalčių“, ir tau nesinori, kad kas nors išgirstų. Visiems norisi, kad juos išgirstų, tik ne visų norisi klausytis. „Dar ne vakaras“ visi dainuoja ir sako, kad tai P. Meškėlos daina. Tai mano daina, tik P. Meškėla ją puikiai sudainavo. Džiaugiuosi, kad ji skamba, yra reikalinga po tiek metų.

Apie jaunystę

Kuo daromės vyresni, tuo labiau imame viskuo abejoti. Begalvojant, kaip pasielgti, bėga dienos, savaitės, mėnesiai. O jaunas negalvoja apie pasekmes. Sugalvojo – padarė. Jaunystė tuo brangi ir įdomi, kad ji negalvoja apie ateitį. Ji tiesiog daro. Norisi, kad šalia būtų jauni žmonės, kad viskas greičiau vyktų. Tačiau nesutinku, kad jaunų žmonių atsakinguose postuose būtų labai daug. Tai neteisinga, nes jie neturi patirties, nemoka vertinti artimo, aplinkinių. Kartais jaunas žmogus reikalingas pagyvenusiam politikui, kad greičiau nubėgtų ir nuneštų mintį. Bet kažką sumąstyti, apibendrinti gyvenimo aspektus, reikalinga patirtis, gražiai žila ar gražiai plika galva. Daugelis šalių turi vyresnių žmonių, pas kuriuos eina paklausti patarimo. Kokio aš galiu paklausti patarimo gražių jaunų smuikininkų? Kol kas aš jiems galiu patarti. Kiekvienas amžius reikalingas, bet turime mokėti būti gražūs tokie, kokie esame.

Oksana LAURUTYTĖ