Netekome Daunoravos latvės Emos Steponavičienės

Lapkričio 18 d., minint Latvijos Nepriklausomybės 104-ąsias metines, pas protėvius iškeliavo Ema Duncytė-Steponavičienė (Emma Dunce, 1943–2022). Liūdime praradę bičiulę, vietos latvių bendruomenės istorijos ir kultūrinės atminties puoselėtoją.

Ema Duncytė gimė 1943 m. kovo 3 d. latvio Edvardo Duncio ir lietuvės Valerijos Kundrotaitės šeimoje. Tėvui pražuvus Antrajame pasauliniame kare, Emą augino seneliai – Nartaučių kaimo ūkininkai Vilis Duncis ir Emilija Pukis, perdavę to krašto žmonių – latvių, dar kitaip vadinamų dundurniekų, pasaulėžiūrą, tradicijas, istoriją.

Dauguma dundurniekų bendruomenės pokariu savo noru ar aplinkybių verčiami išvyko. Tarp nedaugelio pasilikusių buvo ir Duncių šeima. Ema visą gyvenimą palaikė glaudžius ryšius su artimais ir tolimais giminaičiais, dundurniekų bendruomene, plačiai pasklidusia po Lietuvą ir Latviją. Jos dėmesys savo šaknims ir rūpestis vietos latvių bendruomenės palikimu padėjo jai surinkti unikalų, vertingą fotografijų rinkinį. Ema tapo tarsi dundurniekų bendruomenės metraštininke. 

Pažintis su Ema dar 2016 m. leido surinkti medžiagą apie Daunoravos dvarą ir to krašto latvių – dundurniekų – bendruomenę. Vėliau draugystė plėtėsi, stiprėjo, dažnai susitikdavome, kalbėdavome telefonu apie čia gyvenusią gausią diasporą, šeimų genealogiją, jų likimus. Kartu pasidžiaugdavome naujais atradimais.

Dažnai pas ją atvykdavome su jungtine Klaipėdos ir Latvijos universitetų  tyrėjų delegacija, gilinomės į Daunoravos krašto latvių bendruomenės narių istorijas ir jų likimus. Ema mus vis paragindavo, kad reikia dar tą ar kitą dundurnieką aplankyti, užrašyti prisiminimus, „kol dar nevėlu“. Nes viską užmarštin nusineša laikas... Kiek tiesos šiuose žodžiuose. Didelė dalis bendruomenės jau išėję amžinybėn... Bet Emos dėka – neužmiršti.  Jos  sukauptas įspūdingas, gerai dokumentuotas šeimos ir bendruomenės fotografijų archyvas, patikėtas tyrėjams, jau suskaitmenintas, dalis publikuota straipsniuose, rengiamoje knygoje „Lietuvos latviai. Daunorava“. 

Mums Ema lieka kaip šviesus jau išnykusios Joniškio krašto latvių bendruomenės – DUNDURNIEKŲ – atminties simbolis.

Dr. Ernestas Vasiliauskas, 
Klaipėdos universiteto vyresn. mokslo darbuotojas

***

Latvių kalboje epitetas „didis“ paprastai pridedamas minint kokį nors žymų rašytoją ar politiką. Nors Ema Steponavičienė (gim. Duncis) nebuvo nei rašytoja, nei politikė, tačiau ji iš tiesų buvo didi moteris, kuri savo gyvenimu parodė, kiek daug bendro sieja dvi broliškas tautas – lietuvius ir latvius. Susipažinau su ja 2016 m., kai su Latvijos ir Klaipėdos universitetų tyrėjų grupe atvykome į ekspediciją po Daunoravos latvių arba dundurniekų koloniją. Iš pačio Daunoravos dvaro ne kažin kas beliko, bet išliko šios dvaro valdos bendruomenės nariai – dundurniekai. Po Antrojo pasaulinio karo Daunoravos apylinkė ir joje gyvenusi latvių bendruomenė palaipsniui nyko, tam įtakos turėjo karas, deportacijos, sunkūs kolūkių laikai, persikėlimas į Latviją ar į kitą vietovę Lietuvoje, taip pat ir emigracija į Vakarus. Tarp likusių čia buvo Ema, kuri pasakojo apie praėjusius laikus ir latvius, anksčiau gyvenusius Daunoravoje. Ji kruopščiai surinko įspūdingą fotografijų rinkinį apie latvius Lietuvoje.

Turbūt dėl to, kad Emos Steponavičienės tėvas buvo latvis, o motina lietuvė, ji laisvai jautėsi tarp abiejų kalbų ir kultūrų, abi vienodai gerbė ir mylėjo. Tiek pirmosios, tiek vėlesnių ekspedicijų metu su Ema įrašėme ilgų ilgiausius ir tiek pat įtraukiančius pokalbius apie Daunoravą, apie tai, kaip čia gyveno ir sugyveno latviai bei lietuviai. Ema buvo liaudies filosofė, jos gyvenimo moto buvo glaudus ryšys su gamta. Jaunystėje jai teko dirbti tiek Klaipėdoje, tiek Rygoje, bet greit suprato, kad tikroji gyvenamoji vieta yra jos senelių žemė ir namai netoli Daunoravos dvaro. Vieno pokalbio metu ji pasakė: „Ankstyvais vasaros rytais, kai sėdžiu su savo kavos puodeliu tarp bičių avilių po senelio sodintais šimtamečiais medžiais, jaučiuosi laiminga“. Ema Steponavičienė buvo laimingas žmogus, gyvenusi pagal gamtos dėsnius. Lankantis pas ją, kalbantis apie senus ir mūsų laikus, ir mes jautėmės laimingi.

Emos Steponavičienės nebėra tarp mūsų, bet jos sukauptas dvasinis palikimas sudaro svarbią Lietuvos latvių kultūros paveldo dalį.

Janina Kursytė, Latvijos universiteto profesorė
(iš latvių kalbos vertė E. Vasiliauskas)