Neteisingas mėnuo

Baigėsi rugpjūtis, išgėrus norisi užtraukti „man labai labai rugpjūčio grožio gaila“ ir taip pasitikti rugsėjį. Rugsėjis – neteisingas mėnuo. Devintasis metų mėnuo, nors lotyniškas pavadinimas „September“ – septintas. Tarsi dar vasara, tačiau į nugarą jau alsuoja ruduo. Jau reikia gobtis kokiu šiltesniu rūbu, bet dar norisi ir ledų.

Sakome: „Ruduo.“ Liūdna? Jeigu ne, pridėkite prie šio sakinio vieną žodį: „Lietuviškas ruduo.“ Taps dar liūdniau. Ruduo – tai jau toks laikas, kai gali užsidegti kambary kiek tik nori lempų, įsijungti radiją, TV ar internetą, skaityti arba rašyti, bet melancholiškos rudens nuotaikos nenuvysi. Vis dažniau lyja, stiprėja vėjai, daugiau depresijos, dangus pilkas pilkas, o didžiausia švente tampa retkartėmis išnyranti saulė. Neatrodo, kad artimiausiu metu šviesos sulauksime daugiau ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Nori imti tiek, bet tau gali duoti tik šitiek.

Galiu pasiūlyti ir anketą „Ar jau ruduo?“: 1. Taip, nes atšalo orai. 2. Taip, nes trumpesnės dienos. 3. Taip, nes studentai sugužėjo į miestus. 4. Taip, nes užpuolė depresija. 5. Ne, man dar vis vasara. Ar daug atsiras besirenkančiųjų penktąjį punktą? Kažkas palygino, jog svarbiausia išmokti rudenį mylėti tikrai, o ne apsimestinai virkaujant kaip samdyti raudotojai prie karsto. Graudumas nuo jų sklinda, bet viduje – jokio jausmo...

Ar galima pamilti rudenį? Galima. Reikia atrasti jo grožį. Ir pradėti tai daryti nuo rugsėjo. Koks gražus Kryžių kalnas rudenį – paslaptingas kraštovaizdis ir deimanto skaidrumo ramybės aura. Iš vienos rudens kelionės įsiminė Žemaitijos kalvelės, voratinkliais aplipęs senas švyturys Ventės rage, karstinės Biržų įgriuvos, Anykščių lajų takas... Tokiu metu mielos net ant kalvelių pro ryto rūką vos regimos kapinaitės, kurios po kelių mėnesių pasidengs žybčiojančia žvakių jūra. Iš spintos jau trauki pūkinę antklodę, ieškai megztinio, arčiau kabini ir lietpaltį, pajunti tikrą kavos ar arbatos šilumą bei skonį, mėgaujiesi šokoladu. Nepritariu pesimistams, kurie tegeba tvirtinti, girdi, trumpėja dienos, artinasi lietūs, ciklonai ir anticiklonai... Juo labiau kad šiauliečiams tai – šventinis mėnuo, kai miestas švęs gimtadienį, prisimins Saulės mūšį.

Rudeniškas mintis, sako, galima nuvyti, pavyzdžiui, įnikus į madų pasaulį. Nereikia net parduotuvių, užtenka pasirausti spintoje, rasti primirštus rūbus ir nuotaika iškart bus kita. Madų žinovai siūlo: derinkit pačius netikėčiausiais raštus bei stilius, pavyzdžiui, kamufliažo spalvas, elegantiškus šalius, odinius švarkeliais, klasikines rankines...

Tokiu metu ieškau mielų susitikimų. Vienas toks įvyko baigiantis rugpjūčiui į „Laiptų“ galeriją atvykus poetui Rimvydui Stankevičiui. Puiki jo poezija, pats Rimvydas įdomus pasakotojas. Yra užsibrėžęs su žmona aplankyti visas Lietuvos bažnyčias. Kiekviena jų turi savo istoriją. Štai vienoje fotografuojant juos užpuolė pagyvenusi moteriškė: bedieviai fotografuoja, gal blogam tas nuotraukas panaudos. Vėliau jie pasikalbėjo. Pasirodo, ji tos bažnyčios prižiūrėtoja. Moteris net yra išgelbėjusi tą bažnyčią. Naktį, susapnavusi bažnyčią degant, blogos nuojautos vedina atsirakino maldos namus ir tikrai – jau liepsnojo altoriaus stalas. Zakristijonas buvo blogai užgesinęs žvakes ir nuo vienos jų kilo gaisras. Toji bažnyčia medinė, tad delsti nebuvo galima. Ir čia moteriškei gimė puikus planas. Jei būtų bėgusi į miestelį šauktis pagalbos, ugnis galėjo pradėti plisti. O per bažnyčios vidurį buvo patiestas kilimas. Ji nuo altoriaus sušlavė visus degančius daiktus ant to kilimo, nulėkė prie didžiųjų bažnyčios durų, čiupo kilimą už kraštų ir ištempė jį lauk, o su juo ir visi liepsnoti pradėję daiktai „išvažiavo“.

Dar vienas susitikimas įvyko su šiauliečiu senjoru ponu Romualdu, kuris mane aplankė toje pat „Laiptų“ galerijoje. Romualdas pasidalijo savo mintimis apie miestą, apie tai kokią jis įsivaizduoja Prisikėlimo aikštę. Susitikimas gal ir būtų neįvykęs, jei ne pono Romualdo užsispyrimas. Kai paskambino telefonu, sakiau jam, jog tik grįžau iš Krokuvos, galerijoje laukia renginys, kur turiu sutikinėti svečius, rytoj vėl išvykstu Krokuvon. Ponas Romualdas sugėdino, jog kokia ten Krokuva, kokie ten renginiai, jei nerandu minutės pasikalbėti su juo apie gimtąjį miestą. Nesu aš architektas, nesu ir koks valdininkas, tad ne man spręsti apie garbaus senjoro siūlymus, tačiau sužavėjo jo užsidegimas ir ryžtas, noras regėti gražų miestą.

Šiandienos pasaulyje primiršta Fiodoro Dostojevskio mintis, kad kova už grožį išgelbės pasaulį. O kas yra tas tikras grožis? Paklausite. Yra laukinis, apnuoginantis grožis, nusėtas pievomis, kalnais, jūra, upėmis, gėlių kilimais ir bangų mūša. Yra ir kitas grožis – kuriamas žmonių. Jau nebepamenu, kuris filosofas pasišaipė iš vieno žmogaus, kai šis skundėsi, kad jam neišeina parašyti nė vieno eilėraščio, o galvoje knibžda begalės idėjų. Tuomet jam buvo pasakyta, kad eilės rašomos ne iš idėjų, o iš žodžių. Muzikoje grožiesi garsais, dailėje – atspalviais.

Žmoguje yra du grožiai – išorinis ir vidinis. Koks žmogus gražus? Kuris grožis – išorinis ar vidinis – geriau? Amžių problema. Sovietiniais laikais sakyta, kad vidinis grožis vertingesnis. Dabar tikrovė tokia, kad išorinis grožis turi kur kas daugiau pranašumų. Kadangi anksčiau išorinis grožis nebuvo toks svarbus, tai ir jo tobulinimo įstaigų daug nebuvo, tiksliau – jų visai nebuvo. Turiu galvoje soliariumus, masažo ar tiesiog grožio salonus, aerobikos sales...

Ką apie išorinį bei vidinį grožį sako išminčiai, Bažnyčios mokytojai ir kiti didieji? Ogi perskaitęs jų raštus supranti, jog didiesiems abu grožiai vienodai svarbūs. Anot jų, išorinis ir vidinis grožis turi būti šalia. Tik retai šie abu grožiai pasiekiami, nes vieni labiau rūpinasi savo išore, kiti – vidumi. „Išmintingas žmogus yra gražus“, – daugelis apibendrindami pasakys.

Šarlis Bodleras rašė: „Radau Grožio – savojo Grožio – apibrėžimą. Tai kažkas aistringa ir liūdna, kažkas neapibrėžta, kas teikia erdvės vaizduotei. Jei norite, savo mintis pritaikysiu regimam objektui, pavyzdžiui, pačiam įdomiausiam visuomenės objektui, moters veidui. Žavingas ir dailus moters veidas yra toks, kuris vienu metu dvelkia godumu ir liūdesiu, skleidžia melancholiją, nuovargį ir netgi sotį arba priešingai – aistrą, gyvenimo geismą, susiliejusį su atslūgstančiu kartėliu, tarsi atsiradusiu iš nevilties ir dėl išsižadėjimų“.

Man vis atrodo, o ir esu apie tai jau rašęs, kad žmonėms labiausiai turėtų patikti gyventi pirmajame XX a. deš., kurį anglai vadina Edvardo epocha. Išties meto daugiau nei prieš šimtmetį būta romantiško. Dar buvo važinėjama karietomis ir retas buvo regėjęs automobilį, dar ir apie kiną mažai kas žinojo, o spektakliai būdavo didžiulės šventės, kalėsi pirmieji modernizmo daigai. Vyrams tai buvo aukso amžius. Šiek tiek sunkiau buvo moterims. Be skalbyklės (jei neklystu, pirmoji sugalvota 1913 m.), be indaplovės (jai atsirasti reikėjo dar ne vieno dešimtmečio), be įvairios kitos buitinės technikos, be sauskelnių...

Dažnai išgirsti skeptišką nuomonę, kad mes, lietuviai, nesigrožim savo šalimi ir jos nemylim. Mes mylim kiekvienas save. Bet tik ne Lietuvą. Argi? Nors Lietuvos istorijos anglų, rusų ar kuria kita kalba taip ir neišleidžiame. Suprantama, jog keistas dalykas, jei mūsų piliečiai blogiau galvoja apie savo šalį nei kiti.

Kristina Sabaliauskaitė viename iš savo esė pateikia per septyniasdešimt Lietuvos simbolių, kurie jai primena gimtinę. Tai ir Gedimino kalnas, Kuršių nerija, Trakų pilis, maži nuostabūs miesteliai, bažnyčios, dvarai, ežerai, pilkapiai. Tai ir baltas varškės sūris su kmynais, ant smilgos suvertos miško žemuogės ir jų valgymas čirpiant žiogams, gulint pievoje ir žvelgiant į dangumi plaukiančius debesis, ar tiesiog šviežiai nuskintos žemuogės ir mėlynės, paskandintos piene, agurkinis keptų stintų kvapas tuščiame apsnigtame Palangos pajūryje vasario mėnesį. Tai ir Vilniaus operos ir baleto teatre verdamas karštas šokoladas – skanumynas, vertas pasaulinio patento, kuriam neprilygsta net Paryžiaus „Angelinos“ analogas, tipiškai lietuviškas gebėjimas „iš kirvio išvirti sriubą“ – iš nieko, be jokių investicijų ir minimaliomis sąnaudomis sukurti pusėtinai gerus dalykus, kad net galva svaigsta pagalvojus, ko galima būtų pasiekti, jei būtų kaip reikiant investuojama į švietimą, tobulėjimą, būtinas medžiagas, techninę bazę, personalo ugdymą, infrastruktūrą. Tai ir lietuviškos verbos, velykiniai vašku marginti kiaušiniai, su niekuo nesupainiojamos žvarbios ir gražios lietuviškos Velykos. Tai ir visuotinės pramonės ir beprotiško vartojimo laikais stebuklingai, perduodant iš kartos į kartą, išsaugoti lietuvių moterų gebėjimai nuostabiai siūti, megzti, siuvinėti, marinuoti grybukus ir agurkus, virti dieviškas uogienes ir daryti daugybę kitų dalykų, kurių žmonės šiais laikais vis dažniau eina mokytis į brangius ir madingus kursus...

Lenkai sumąstė, kad ant zlotų vertėtų atspausti Aušros vartų atvaizdą. Mūsų pusėje kilo nedidelis triukšmelis. O man atrodo, jog net pasveikinti juos reikėjo su tokia mintimi ir nusiųsti kokybiškas tų Vartų nuotraukas. Kažkas iš mūsų eseistų taip ir pasiūlė. Ar turkai pyksta ant armėnų dėl Ararato? Galėtume ir mes ant kokio vertybinio popieriaus spausti Krokuvos Vavelio katedrą ir rūmus, nes juk ten palaidotas Jogaila bei tiek daug lietuviškų pėdsakų.

Po Vavelį atvykusius lietuvių turistus lydi Lenkijos gidai. Pasakoja jie daugiausiai apie savo karalius ir kunigaikščius, o apie lietuvius nė žodžio. Net apie Barborą Radvilaitę neužsimena. Tik Žygimantas Augustas. Neseniai vienas lietuvių turistas, visos grupės vardu, aiškindamas gidei, kad jie turi labai mažai laiko, paprašė, nors buvo pilnai sumokėję už ekskursiją, ją trumpinti ir pasakoti tik apie lietuvius, nes apie lenkus jie viską žino.

Jei užsieniečiui tenka įteikti saldainių dėžutę, visad teikiu su Kanuto Rusecko paveikslu „Pjovėja“. Romantiškasis paveikslas, mano galva, gražus ir puikiausiai atspindintis Lietuvą.

Milanas Kundera rašo apie tokį čekų kalbos žodį „Litost“. Rašytojas teigia ieškojęs tikslaus atitikmens šiam žodžiui kitose kalbose, bet neradęs. Artimiausias apibrėžimas tikrajai žodžio reikšmei būtų sielos kančia, sukelta paties žmogaus vidinio kalėjimo ir skausmo. Vladimiras Nabokovas teigia, kad rusų kalboje tai atstotų žodis „Toska“, kaip giliausias ir skausmingiausias pojūtis. Anglų kalboje neegzistuoja joks atitikmuo, kuris atskleistų šio termino gylį. Lietuviškai tai gal būtų ilgesys, kai nieko konkrečiai nesiilgima. Aišku, galima rasti tarptautinių žodžių – nostalgija, melancholija, bet tai bus ne tas.

Ir baigti norisi dar vienu susitikimu, taip pat neseniai įvykusiu toje pat „Laiptų“ galerijoje, kur aktorius Giedrius Arbačiauskas skaitė Tomą Venclovą. Poeto eilutės tarsi tostas, tarsi palinkėjimas:

„Už mūsų sienų kvadratus / Ir durų kvadratus, / Už aukštą langą – du kartus / Ir lempą – du kartus ,/ Už atkirstų šalių vardus, / Žemėlapių vartus, / Už tai, kad oras neklaidus / Ir kad klaidus vidus, / Už baltus garvežių ratus, / Patikrintus raktus, / Už mus visus – tuos du kartus...“