Nesugaunamas Jonas Mekas: spektaklio „Found found found“ kūrėjai apie laiką su jo kūryba

Sausio mėnesį Valstybiniame Šiaulių dramos teatre įvyko pirmoji šių metų premjera – Jono Meko asmenybės ir kūrybos įkvėptas spektaklis „Found found found“. Netradicinio formato spektaklį, žiūrovų stebimą pačioje scenoje, kūrė didelė kūrybinė komanda, kurią subūrė iš Šiaulių kilęs režisierius Naubertas Jasinskas.

Nuo sausio 13 d. teatro antro aukšto fojė veikia ir J. Meko šimtmečiui skirta fotografijų paroda „Semeniškių idilės“. Parodoje eksponuojamos fotografų Antano Sutkaus, Algimanto Kunčiaus, Viktoro Kapočiaus bei J. Meko žmonos Hollis Melton užfiksuotos akimirkos iš pirmųjų J. Meko sugrįžimų į Lietuvą 1971 ir 1977 m.

Spektaklis „Found found found“ gimė tyrinėjant J. Meko fenomeną, apmąstant, skaitant, žiūrint jo kūrinius, patiriant jį per draugus, geografiją ir kasdienybės filosofiją.

Jūsų dėmesiui siūlome spektaklio kūrybinės komandos pokalbį apie laiką ir idėjas, gimusias kūrybinio proceso metu. Pokalbyje dalyvavo režisierius N. Jasinskas, dramaturgė Dovilė Zavedskaitė, kompozitorius Gintaras Sodeika, scenografė Eglė Kliučinskaitė, videomenininkas Ričardas Žigis, kostiumų dailininkė Dovilė Gudačiauskaitė, šviesų dailininkas Dainius Urbonis, choreografė Ieva Navickaitė, aktoriai Martynas Baranauskas, Tautvydas Galkauskas, Alvydė Pikturnaitė, Monika Šaltytė ir Aistė Šeštokaitė.

Kompozitorius Gintaras Sodeika:

– Atradęs J. Meko kūrinius, jo fenomeną, jį kaip reiškinį, pajutau didelį padrąsinimą apskritai gyventi ir veikti toje srityje, kurioje veikiu. Iš jo asmenybės atėjo labai daug patvirtinimų. Man įdomu, galbūt kam nors iš jūsų irgi suveikė panašiai? Ar J. Mekas padrąsino jus veikti?

Dramaturgė Dovilė Zavedskaitė:

– Su J. Meko kūryba visada jaučiau konfliktą. Nebuvau jam abejinga – buvau labai neabejinga. Galvojau apie jo begalinį produktyvumą, apie jo, kaip man atrodė, „ką matau, tą rašau“ principą.

Bet kai mes pradėjome visas tas keliones, kai ėmėme daug jo skaityti, žiūrėti, viskas kardinaliai pasikeitė. Ta visuma mane sukrėtė. Staiga suvokiau, kad J. Mekas – taip man atrodo šiandien – visą gyvenimą ne tiek kūrė meną, kiek rodė visiems pasaulio grožį. Atsirasdavo prie to grožio, jį užfiksuodavo ir perduodavo žmonėms. Tame nėra jokio susireikšminimo. Iš J. Meko nusižiūrėjau galimybę būti neargumentuotai, neracionaliai, nelogiškai. Neturėti atsakymų į visus pasaulio klausimus – tik matyti grožį ir pakviesti kitus žiūrėti į jį drauge.

Mano klausimas – ar kas nors yra stovėjęs prieš baltą sniego lauką ir taip jį jautęs, kad net beveik galėtų suprasti, ką sniegui jautė J. Mekas?

Aktorė Monika Šaltytė:

– Repeticijų laikotarpiu teko keliauti. Buvo kaip tik tos dienos, kai labai snigo ir viskas buvo balta. Prisimenu vieną tokį akimirksnį, kai sustojau ir pastebėjau, kad nėra nei dangaus, nei žemės – vien tik balta. Visur, visame perimetre. Toks pradžios, švaros, nežinios jausmas tame baltume. Tikriausiai daug kam iš mūsų tarp sniego ir J. Meko jau susidarė neuroninė jungtis. Sniegas po šito laikotarpio jau yra kitoks.

Mano klausimas: spektaklį pradedame svarstymu apie tai, kaip jaučiamės viduje – kaip kirstukai ar kaip banginiai? Kaip galvojate, jeigu J. Mekas būtų gyvūnas, koks gyvūnas būtų?

Aktorius Martynas Baranauskas:

– Man J. Mekas yra barsukas. Aš nebuvau tikras, kai Monika paklausė šito klausimo, nežinojau, ar tikrai barsukas. Bet kol Gintaras kalbėjo, pasigūglinau ir supratau, kad tikrai taip. Visų pirma, ir vizualiai jis man yra barsukas. Ir šiaip toks gyvenantis Lietuvoje, bet labai egzotiškas. Neaukštas ir gražus. Ir dar, man atrodo, barsukas yra smalsus. Nesu tikras, nepažįstu, bet taip atrodo. J. Mekas lygiai taip pat. Nežinau, ar čia dar reikia ką nors komentuoti.

Dovilė:

– Gūglas rašo, kad barsukas yra mažas lietuviškas lokys.

Martynas:

– O mano klausimas yra tai, apie ką galvojote viso proceso metu: J. Mekas ir spektaklis, J. Mekas ir teatras – ką daryti, kad neišeitų tragedija? Jo kūryba spontaniška, impresionistiška; bet kaip ir ką sudėti į spektaklį, į tekstą? Gal kažkas atrado atsakymą, kaip daryti šitą spektaklį, kad išnyktų pasipriešinimas?

Aktorė Alvydė Pikturnaitė:

– Mes niekada neperprasime vienas kito psichologijos. Bet kai žiūrėdavome tuos filmus ir kalbėdavomės su J. Meko draugais, susidarė įspūdis, kad jie turėjo savą lunatikų grupuotę su savomis taisyklėmis, pavyzdžiui, daryk gerai, nedaryk blogai, neįsinešk į savo galvą intrigų. J. Mekas ne kartą kaip savotišką šūkį kartojo: „Kuo toliau, tuo labiau nesugaunamas.“ Tai, manau, jį sugauti, suvokti tą jo psichologiją yra neįmanoma. Bet visi jaučiame bendrą pašaukimą, jaučiamės suprantantys jo norą atkurti sielos valstybę, nujaučiantys, apie ką jis kalbėjo. Šitais žingsniais lyg ir galime eiti kartu.

Jeigu sutiktumėte J. Meką, ką jam pasakytumėte?

Šviesų dailininkas Dainius Urbonis:

– Man atrodo, šiek tiek sunkiau atsakyti, kai tarp mūsų yra žmogus, kuris tikrai jį sutiko. Bet vien iš medžiagos, kurią mačiau, iš suvokimo, ką jis daro, atrodo, kad tai kaip tik yra toks žmogus, kur atsakymo šiam klausimui galima būtų negalvoti. Ką jam pasakyčiau, sugalvočiau tik atsidūręs prie jo ir priklausomai nuo to, kur būtume. Ar kokioje pievoje, ar šitoje scenoje. Bet šiaip, manau, aš labiau ne sakyčiau, o kažko jo paklausčiau. Man atrodo, atsakymas būtų įdomesnis nei mano klausimai.

Mano klausimas toks: būdamas kino režisieriumi, kokį sukurtum spektaklį? Man atrodo, šitame atsakyme būtų ir mūsų sprendimas. Šitoje scenoje paprastą spektakliuką, su nedideliu biudžetu – kaip jis atrodytų, kokie objektai būtų? Aišku, be videoįrašo. Kalbu apie teatrą-teatrą. Ką J. Mekas kurtų visai kitoje medijoje, būdamas tuo pačiu žmogumi su savo stiliumi?

Gintaras:

– Žinau atsakymą, bet negaliu sakyti. Galiu pasidalyti atsiminimu: kad kiek kartų man teko su J. Meku susitikti ir bendrauti, tiek kartų norėjau kažką labai rimtai kalbėti ir planavau mintyse, kaip galėtų vykti pokalbis, kur galėtų pasisukti. Ir niekada neatspėjau. Niekada. J. Mekas pokalbį visada pasukdavo visiškai nejuntamai, tu net nepajusdavai, kad jau su juo kažkur keliauji.

Režisierius Naubertas Jasinskas:

– O atsakant į klausimą apie spektaklio kūrimą, Gintaras kažkada vasarą išdavė paslaptį, kaip reikėtų žiūrėti. Mes kalbėjomės apie parodos ekspozicijos architektūrą, tiksliai nepamenu kurios, ir jis sako: „Kai aš nežinau, kaip daryti, galvoju apie perspektyvą žmogaus, kuriam tai skirta, kaip tas žmogus darytų. Jeigu darytų J. Mekas, kaip darytų?“

Peržiūrėjus tiek vaizdo medžiagos, perskaičius tiek tekstų, susidarė fokusas. Uždavus šitą klausimą, yra aiškus atsakymas: taip darytų ir taip nedarytų. Nors to paaiškinti neįmanoma, aišku, kad negalima daryti kažkokių žingsnių, negalima psichologizuoti, negalima eiti į konkretybes, šiuolaikybės perkelti į sceną. Galima apie tai kalbėti per poeziją, per abstrakciją, bet jokiu būdu ne tiesiogiai – labiau per pokalbį su atmintimi, su nuojauta, su kitais.

Klausimas, kamavęs mane šito kūrybinio proceso metu, galbūt nuskambės naiviai: kaip vis dėlto būti čia ir dabar? Atsakymo, kad „čia ir dabar“ nėra, nepriimsiu. Aš klausiu ne fiziškai, aš kalbu apie „state of mind“. Juk galiu praleisti su jumis 16 valandų, bet nebūti su jumis.

Aktorius Tautvydas Galkauskas:

– Mane gal labiausiai „čia ir dabar“ apima tuomet, kai visi kartu kontempliuojame vieną ir tą patį klausimą, kai visi turime bendrą uždavinį, galvojame bendras mintis, kai dainuojame dainą, kai turime įsiklausyti vieni į kitus. Tada jauti, kad esi čia ir dabar, kad girdi, kas vyksta aplinkui, bandai būti kartu su visais. Kai per repeticiją buvo ansamblio vieta ir staiga į sceną atbėgo šuo Gulbė, mane irgi ištiko kažkoks didelis „čia ir dabar“ momentas.

Alvydė:

– Aš norėčiau dar pridėti mažą dalyką, kuris man labai padėjo po vasaros workshopų. J. Meko draugai, pas kuriuos lankėmės, neatsimenu, gal Audrius Stonys, pasakojo, kad J. Mekas visąlaik kartodavo, kad akimirka yra gražus dalykas. Ir kai pajusdavo, kad jis nebėra čia ir dabar, kad skausmingai praslysta akimirka, tiesiog atsistodavo ir išeidavo.

Ir aš paskui kurį laiką, tą paskutinį vasaros mėnesį, stengiausi tą frazę kartoti sau. Tikrai buvo momentų, kai paklausdavau savęs, ar aš dabar čia esu, ar man graži ši akimirka? Ar aš esu čia ir dabar su šita kompanija, šitame ore? Jeigu ne, aš atsistodavau ir pasakydavau: „Man laikas eiti.“ Kai išeidavau, visokiausų dalykų atsitikdavo. Man ši mintis liko kaip koks slaptažodis, kodas.

Tautvydas:

– Galbūt kas nors pamenate, kaip pirmą kartą susidūrėte su J. Meko kūryba? Kokį įspūdį paliko?

Videomenininkas Ričardas Žigis:

– Pirmas kartas buvo, kai dar studijavau. Mano dėstytoja Ramunė Rakauskaitė parodė „Reminiscencijas“. Pažiūrėjau ir galvoju: „Ojėzusmarija.“ Tada žiūrėjome kitą filmą, galvojau tą patį. Buvo sunku, aišku, veikė dar visai kitas mano gyvenimo kontekstas, žiūrėdamas tuos filmus norėdavau eiti namo, būdavau pavargęs nuo paskaitų. Tokie filmai vargino. Bet dabar kartu su jumis buvo įdomu atrasti visai kitokią jo kūrybą, kontekstą, suvokti, ką jis kalbėjo, kaip kalbėjo. Visai kitaip pradėjau žiūrėti ir jo filmus.

Mano klausimas – o jeigu būtų galimybė su J. Meku pažiūrėti jo filmą, kokį išsirinktumėte?

Aktorė Aistė Šeštokaitė:

– Aš gal pasirinkčiau tą, kurį pamačiau patį pirmą. „Reminiscencijos“. Bet net nežinau, ar norėčiau kažką apie tą filmą su juo kalbėti.

Ričardas:

– O žiūrėtum labiau filmą ar į J. Meką?

Aistė:

– Taip ir įsivaizdavau, kad būtų labai įdomu stebėti, kaip jis reaguoja, koks jausmas nuo jo eina. Galvojant apie J. Meką, man visada kildavo klausimas, kas tai. Ir tie jo filmai – kas tai? Labai norėjau įvardyti. Bet paskui man įdomiausia pasidarė tai, kad aš negaliu to įvardyti.

Tas filmas man pačiai kelia labai daug jausmų, prisiminimų, asociacijų. Viso proceso metu, kol buvome kartu, aš pati save stebėjau. Man buvo įdomu atrasti tą mūsų ištisai naudotą asociacijos fenomeną, tą galingą jausmą, kurį jauti kažkur labai giliai, kuris taip saldžiai klibina, bet negali jo suformuluoti.

Su tuo susijęs ir mano klausimas: pats J. Mekas ir apskritai jo kūryba, jo filmai – kuo tai kvepia?

Choreografė Ieva Navickaitė:

– Man šiandien mintyse sniegas. Toks baltas. Nors minčių ir jausmų daug, nelabai žinau, kaip juos sudėlioti į žodžius. Kai gavau pakvietimą prisijungti prie projekto, buvau susidūrusi su J. Meko kūryba, bet seniai, ne per daug giliai įnėrusi, ir bijojau, kad nerasiu kažko, kas mane įtrauks, užkabins. Bet kai paskui pradėjau žiūrėti vaizdus, filmus, skaityti, mane užkabino tai, kas dabar atrodo kaip esminis J. Meko kvapas – tai namų kvapas. Čia gal susiję su mano pačios asmeniniu būviu. Namų troškimas, ieškojimas, pusę savo gyvenimo buvimas bename. Tada viskas labai natūraliai pradėjo gulti į savo vietas. Galbūt neradau konkrečių atsakymų, bet tas kvapas sukūrė man namų būvį. Gerą ir ramų.

Mano klausimas – jeigu galėtumėte kur nors pakviesti J. Meką, kur jį nusivestumėte?

Scenografė Eglė Kliučinskaitė:

– Jaučiu, kad norėčiau nusivežti jį į kaimo aplinką. Į tuos pačius laukus ir laisvas gėles. Įsivaizduoju, kad tai galėtų būti labai spontaniška kelionė, kuriai leisčiau vystytis, kaip vystosi. Kažkodėl kaip tik dabar prisiminiau, kaip Arūnas Kulikauskas Ukmergėje pasakojo apie pirmą susitikimą su J. Meku Niujorke, kai jam pasakė: „Jonai, aš neturiu draugų. Padėk man.“ Ateina jausmas, kad su J. Meku viskas vyksta ekspromtu.

O klausimas... Atsimenu, kai žiūrėjome filmą „Lost lost lost“, ten buvo kadrai, kur kartojosi žodžiai „Niekas, niekas, niekas“. Ar turite kokią nors mantrą ar mintį, žodį besikartojantį, kuris lydi kasdieną?

Gintaras:

– Aš turiu tokį, kuris mane lydi paskutines dvi savaites. Mūsų kino klube prieš Kalėdas atvažiavęs A. Kulikauskas rodė vieną trumpą, gal trijų minučių, J. Meko nufilmuotą privatų videoįrašą, kuriame jis į kamerą sako – aš dabar laisvai atpasakosiu: „Daryti gerus darbus yra normalu. O daryti blogus darbus yra nenormalu.“ Tada atsisuka, pasiima armoniką ir dainuoja: „Daryti gerus darbus yra normaluuuu. O daryti blogus darbus yra nenormaluuuu.“ Aš dabar tiesiog su tuo gyvenu. J. Mekas manyje pasėjo tą tokią paprastą ir genialią mintį, formulę.

Kostiumų dailininkė Dovilė Gudačiauskaitė:

– Jeigu galvoju apie J. Meką kaip apie asmenybę, tai per šituos metus pajutau, kad turiu senelį, kurio niekada neturėjau. Kažkaip labai žmogiškai jį pamilau. Galiu išsižiojusi kaip vaikas į jį žiūrėti ir jo klausytis. Ir atpažinti kažką, ką sako. Rimtai. Begalinis artumo jausmas. Galvoju, kur aš buvau anksčiau. Man labai gražus jo gylis, kuris dera su nesureikšminimu, visų pirma, ir su nesusireikšminimu. Toks labai gilus žinojimas, kuris visą laiką eina kartu su nežinojimu. Žinau, kad nežinau.

Mano klausimas – ar manote, kad J. Mekas buvo gimęs antrą kartą?

Dovilė Zavedskaitė:

– Man įstrigo faktas, kad J. Mekas iš Antologijos filmų archyvo išvarydavo visus, kurie jautė savo reikšmingumą, kurie norėdavo ko nors pasiekti. Man atrodo, kad toks paprastas žvilgsnis į save ir gali būt pasiekiamas tik antrąkart, tūkstantįkart gimus. Nuolatos gimstant ir negalvojant, kad esi labai svarbus. Vis kūdikis ir kūdikis.

Spektaklis „Found found found“ sausio 28d. 18 val. 30 min. ir 20 val., vasario 15 d. 18 val. 30 min. ir 20 val.

Parengė Nomeda Šatkauskienė, pokalbį užrašė Dovilė Zavedskaitė.