Ne­si­bai­gian­čios šven­tės

Nors ir įė­jus į baž­ny­čias, da­ly­vau­jant pa­mal­do­se, ne­re­tai iš­gy­ve­na­ma liū­de­sio, kal­tės, gė­dos jaus­mų: kaž­kas apie mir­tį, teis­mą ir baus­mę, bet tai anaip­tol ne­pa­na­šu į tik­rą ži­nu­tę, ku­rią Jė­zus pa­ti­kė­jo Baž­ny­čiai, kad ši per­duo­tų vi­siems. Ir jei ge­rai pa­si­dai­ry­si­te, vis dėl­to ra­si­te vie­ną ki­tą ku­pi­ną ra­my­bės ir džiu­ge­sio vei­dą, ku­ris šven­ta­me vi­di­nia­me su­si­tel­ki­me ga­li jums at­spin­dė­ti tik­rą at­lie­ka­mų li­tur­gi­nių apei­gų nuo­tai­ką.
 

Jėzus irgi vadovavo savo šventėms

Autentiška žinutė vadinasi Gerąja Naujiena, na, o pati Bažnyčia nuolat švenčia. Štai ir ateinantis šeštadienis yra svarbi šventė – Šeštinės, primenanti Kristaus įžengimą į dangų, o dar kitas sekmadienis – Sekminės, tai Bažnyčios gimtadienis ir Šventosios Dvasios atsiuntimo diena. Ir tik tą savaitę baigsis septynias savaites trukęs Velykų laikas. Nėra tokios savaitės, kai nebūtų švenčiamas koks nors reikšmingas Bažnyčiai minėjimas. Bet šį kartą būtent apie šias dvi šventes.

Mūsų Šventojo Rašto nuotolinėje grupelėje dalyvaujanti moteris sako: „Pirmą kartą girdžiu, kad Velykos dar nesibaigė. O Sekminės man – tai uošvienės kepama Sekminių kiaušinienė!“ Na, ir jei pakliūva užeiti į bažnyčią tuo laiku, jos puošiamos berželiais. Daugiau nieko.

Bet šventė yra visada santykio ir istorijos šventė. Nesijaučiama gerai, patekus į nepažįstamo žmogaus gimtadienį, arba nemylintis savo šalies pilietis negiedos su ašaromis akyse himno. Ir mums viskas aišku: santuoka, krikštynos, jubiliejus, įkurtuvės – nuoširdžiai džiaugiamės, išreiškiame paramą savo bičiuliams, giminaičiams, stengiamės išgirsti, kokios šventės, dovanų ar vaišių jie nori, kaip turime pasiruošti, kada atvykti ir kada išvykti.

Viena mano pažįstama moteris savo „dvarelyje“ gimtadienio proga nori išdainuoti visas dainas, kviečia draugus per feisbuką, išdėsto, kad galima atvežti medelių ir gėlių pasodinti, galima atvažiuoti su palapine nakvynei, atsivežti vaišių ir jokiu būdu nereikia alkoholio ir jokių kvaišalų.

Jėzus irgi vadovavo savo šventėms. Šeštinės – tai Kristaus įžengimo į dangų paminėjimas. Vadiname Šeštinėmis, nes šešios savaitės po Kristaus prisikėlimo. Jis sukvietė visus savo artimesnius draugus ir manoma, kad jų buvo apie 500! Kad pasakytų paskutinius žodžius, paskutinį kartą palaimintų ir, jiems bematant, išnyktų iš akių. Na, o mokiniai gavo užduotį laukti Šventosios Dvasios dovanos.

Ką švenčiame Šeštinėmis?

Tai kaip mokinių „pilnametystės“ paminėjimas. Jėzus užaugino savo mokinius ir jiems palieka užduotį eiti į visą pasaulį ir skelbti Evangeliją. Tekstai evangelijose yra truputį skirtingi, bet Jėzaus pasakyta žinia štai tokia: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 18–20).

Taigi, katalikas šią dieną švenčia du dalykus: kad jis yra tos Evangelijos skelbėjas pagal savo sugebėjimus ir kad Jėzus yra su juo visada kartu. Tarp šių Jėzaus pasakytų žodžių ir išsipildymo yra savaitės tarpelis. Nes kol nebuvo atsiųsta Šventoji Dvasia, mokiniai buvo sumišę, išsigandę, nieko niekam nesakė, bet, kartu susirinkę, labai stipriai meldėsi, laukdami Dievo galybės!

Kas gi ta galybė? Tai vidinė jėga atlikti naują misiją. Paprasčiausia suprasti būtų, galvojant, kaip jauni žmonės susituokia ir tampa tėvais: gauna naują misiją išmylėti ir užauginti vaikus. Girdėjau daug istorijų, kaip vyrai ir moterys patys net savęs neatpažįsta, kai jiems gimsta vaikas, kaip pasikeičia jų pomėgiai, charakterio savybės ir pasaulėjauta. Girdėjau ir labai jautrių istorijų, kur egoizmo kalėjime įkalinti nepajėgė šios misijos priimti ir paskui ilgai vargo, taip ir nesuvokę savęs, kaip mamos / tėčio.

Panašiai galėtų pasakyti ir ne vienas viršininkas, kad, gavęs įgaliojimų, staiga suprato, kaip unikaliai jis nori vadovauti kolektyvui, kiek turi drąsos priimti ne visiems patinkančius, bet teisingus sprendimus.

Visoms tarnaujančioms visuomenei žemiškoms misijoms Jėzus savo Šventąją Dvasią ir galią atsiuntė, kad žmogus, atlikdamas naują misiją, galėtų kaip geriau pasitarnauti bendram labui teisingumu, pagalba silpnesniems. Tikintieji to prašo ir džiaugiasi bendryste su kartu keliaujančiu Kristumi, prašo tikinčiųjų lydėti juos malda, peržvelgia savo misiją Dievo akivaizdoje.

Netikintieji, jei iš visos širdies siekia teisingumo, irgi lygiai vienodai gauna dvasinę pagalbą, tik dažnai nesupranta, kad už ją reikia padėkoti ir atsiskaityti Dievui. Užtat valstybei tarnaujantys žmonės prisiekdami prideda: „Tepadeda man Dievas!“

Bet kuri suteikiama galia yra labai reikli. Ji reikalauja viso žmogaus atsidavimo, ištikimybės tiesai, nuolatinės disciplinos, lavinimosi. Jei, gavęs galių, žmogus naudoja jas vien savo interesams, asmeninei naudai, ne pagal teisingumo principą, tuomet jis bus prieš Dievą kaltas dėl neteisingo galios naudojimo. Bet čia aš visai nesirūpinu kitų teisimu, nes tuo pasirūpina Dievas. Tik balsavimo metu stengiuosi nuoširdžiai pasidomėti, kuriam žmogui ketinu suteikti įgaliojimus, ir paskui jau tik už jį melstis ar išreikšti nuomonę teisėtais nustatytais būdais.

Išskirtinis ženklas, kuris visus patraukdavo

Pirmoji Jėzaus bendruomenė neturėjo pastatų – bažnyčių, neturėjo struktūros, daugybės taisyklių. Viskas gimė istorijoje. Todėl, žiūrint į pradžią, tikėjimas vyksta namuose ir darbo aplinkoje. Pirmieji mokiniai rinkdavosi vieni pas kitus švęsti Mišių (duonos laužyti), vėliau, manydami, kad Jėzus tuoj pat ateis antrą kartą, pardavė visą savo nuosavybę ir gyveno bendruomenėje, pasidalydami viskuo, ką turi, bet svarbiausia – tikėjimu ir meile. Tris šimtmečius nesistatė bažnyčių, buvo nuožmiai persekiojami, žiauriai kankinami ir žudomi. O išskirtinis ženklas, kuris visus patraukdavo, buvo meilė ir geranoriškumas kiekvienam.

Tad Sekminių dieną (septynios savaitės po Kristaus prisikėlimo) mes pasitinkame intensyvia malda, devynias dienas prašydami Šventosios Dvasios. Krikščionims Šventoji Dvasia yra trečiasis Švenčiausiosios Trejybės asmuo. Klaidinga manyti, kad ji yra tik kokia nors energija. Šventoji Dvasia tikinčiuosius veda, moko, apdovanoja įvairiomis dovanomis, reikalingomis įvykdyti savo misiją, skatina, užtaria.

Šventąją Dvasią sunku suvokti kaip asmenį, nes Šventoji Dvasia niekaip asmeniškai nevaizduojama: tai ji ugnis, tai balandis. Bet Dievas Trejybėje taip pat yra dvasia. Nors, įžengęs į dangų, Kristus išlaiko žmogiškumą, kurį prisiėmė gimimu, tačiau jo kūnas yra perkeistas, nebe toks kaip mūsų. Tėvas tik mene vaizduojamas kaip senas vyras, tikėjimo dogmose jis yra tiek tėvas, tiek motina – taip pat dvasia. Todėl krikščionių maldose suvokiame, kad meldžiamės Tėvui, Šventojoje Dvasioje – per Jėzų Kristų. Nors galime kreiptis į bet kurį asmenį, nes jie trys yra vienas Dievas.

Tad, laukdami Sekminių, uoliai melskimės (internete galime rasti devindieniui skirtų maldų), nes ji yra džiaugsmo, meilės, ramybės, tiesos, išminties Dvasia, kuri noriai teikia šias dovanas ją priimantiems tikintiesiems. Ir būkime tikėjimo liudytojais pirmiausia šeimoje, draugams, darbe, o paskui, jei Dvasia padovanos misiją, – tikėjimo mokytojais parapijoje, žiniasklaidoje ar net kituose kraštuose.