Nė­ri­niuo­tas Elo­nos gy­ve­ni­mas

Elo­na – ke­tu­rias­de­šimt­me­tė tri­jų vai­kų ma­ma, il­gus me­tus dir­bu­si ban­ke, bet po tre­čio­jo vai­ko au­gi­ni­mo ato­sto­gų ryž­tin­gai nu­spren­du­si ne­be­tęs­ti fi­nan­si­nin­kės kar­je­ros. Mo­te­ris ne­ti­kė­tai at­ra­do kū­ry­biš­ką po­mė­gį – nė­ri­mą vir­vu­tė­mis, ku­ris taip įtrau­kė, kad pra­dė­jo gau­ti už­sa­ky­mų, su­kū­rė pre­ki­nį ženk­lą.

Jei galvojate, kad viskas dėl to, jog Elona atsižadėjo ambicijų ir taip plūduriuodama susiruošė nuosekliai ir patogiai senti, – klystate. Ji panoro naujos savęs. Panoro išmokti to, ko niekada nedarė – realizuoti matematikės sieloje gyvenančią kūrybišką asmenybę. Kadangi diena griežtai skirta atsakingam notaro padėjėjos darbui, o nerti dažniausiai tenka šeimai sumigus, interviu su Elona Moniute-Utakiene sutarėme pačiu brangiausiu – šeimos vakaro – metu.

– Kap galėtumėte save pristatyti visiškai jūsų nepažįstančiam skaitytojui?

– Atsakyčiau, kad esu trijų berniukų mama: dvylikos, dešimties ir beveik trejų metų. Paskui sakyčiau – ilgametė bankininkė. Banke praėjau karjeros takelį nuo klientų aptarnavimo specialistės iki asmeninės vadybininkės ir vyriausiosios klientų aptarnavimo vadovės. Po trečiojo vaiko auginimo atostogų supratau, kad trijų vaikų mamai sudėtinga dirbti slenkančiu darbo grafiku, todėl tapau notarės padėjėja. Juk kontoroje įprastos darbo valandos, galiu skirti laiko šeimai ir nėrimui.

– Darbai banke ir notaro kontoroje sausi ir reikalaujantys laikytis įstatymo raidės. Ar nėrimas virvutėmis – kūrybinė atsvara pragmatiškai profesinei veiklai?

– Daug kas stebisi, kodėl dirbdama dar pradėjau ir kurti. Mylėjau ir ankstesnį, ir dabartinį savo darbą, o bendra yra tai, kad ir neriant reikia atidumo, kruopštumo, užsispyrimo. Tačiau tai ir skirtingi dalykai – po įtampos labai norisi atsiriboti, nugrimzti gilyn, susikaupti tik ties neriamu darbeliu. Kai galiu nieko aplink negirdėti, apima atsipalaidavimas.

Aš tai vadinu savo poilsiu. Kiti net stebisi, kaip galima tiek valandų nerti, o aš net nepavargstu. Nežinau, kas turėtų nutikti, kad nebenerčiau. Tiesiog įaugo. Pagavau save kartą sėdint su draugais ir galvojant, kad gal ir nėrinį atsinešti į kompaniją galėčiau (vyras žvilgsniu sulaikė). Nors ir esu namisėda, viduje nenustygstu, man reikia visada kažką veikti. Negaliu net televizoriaus žiūrėti, kai rankos yra tuščios.

– Mezgimu, nėrimu, siuvinėjimu ir kita panašia veikla užsiimančos moterys tai prilygina meditacijai, maldai, terapijai.

– Tikrai taip. Kai prieš dešimt metų, augindama vyresnįjį, buvau taip įnikusi į siuvinėjimą kryželiu, mano vyras sakydavo: „Yra žmogus namuose, bet kartu jo ir nėra.“ Taip pasinerdavau į kryžiukų skaičiavimą, kad nieko aplink negirdėdavau. Šiuo metu siuvinėjimui nebeužtenka laiko, nors vis kyla minčių, kad vėl norėčiau. Save pagaunu, kad naujuose namuose norėčiau paveikslo, pačios rankomis siuvinėto. Nertiems daiktams namuose irgi mintyse ieškau vietos, spalvų, kuri labiau tiktų. Neskubu, bet ir nenoriu likti kaip batsiuvys be batų.

– Ar nepavyduliauja šeimos vyrai, kad tiek daug laiko nėriniams skiriate?

– Aišku, kad pavyduliauja. Kol dar nedirbau, dieną skirdavau daugiau laiko šeimai, o nerti pradėdavau visiems sumigus. Esu pelėda, tad man naktinis darbas, kai ramu ir tylu, leidžia pasinerti į savo pasaulį. Dabar būna, kad, dieną pradėjus nerti, vaikams pribėgus, tenka padėti nėrinį į šalį.

Šiaip namuose esu labai pagerbta tarp vyrų. Mano berniukai labai dėmesingi: visada pastebi, kai grįžtu iš grožio salono, negaili komplimentų šukuosenai, manikiūrui, sako, kad mamytei reikia pasiruošti, reikia pailsėti, pamiegoti, nežadina savaitgaliais, jau greičiau pakels tėtį. Aišku, išskyrus patį mažąjį, kuris visad mamos sijono įsitvėręs.

– Rankdarbiai – šeimos perduotos tradicijos?

– Net nežinau. Ir mamytė, ir tėvelis stebisi, nes visi šeimoje matematikai, tiksliukai tokie. Tik man vis atrodydavo, kad gal ne visai ten randuosi, gal galiu dar daugiau kažko nuveikti. Bandžiau megzti, bet nelabai lipo. Paskui išbandžiau rankdarbius adata „frivolite“ technika – ir vėl ne tas. Kai antrąjį sūnų auginau, buvau užsidegusi tortus su cukraus masės dekoracijomis kepti. Grįžus į darbą, laiko nebeužteko. Visi šie mano ieškojimai – noras išmokti kažko nauja. O polinkis į rankdarbius turbūt iš vaikystės: pamenu, kaip abi su mamyte buvome susėdusios ant žemės ir ji mane mokė kojines megzti.

– O kaip atradote nėrimą virvutėmis?

– Kai susilaukiau trečiojo sūnelio. Buvimas namuose namų šeimininke ir mamyte pažadino norą skirti laiko sau. O kad nereikėtų išeiti iš namų ir ilgam palikti mažylio, nuėjau į kelių valandų kursus, kurie vyko menų studijoje Šiauliuose. Ten išbandžiau nėrimą vąšeliu virvutėmis. Man labai patiko, nors tas pirmas krepšelis buvo toks kreivas šleivas. Taip ir pradėjau nerti vis daugiau. Ieškojau informacijos internete, ėmiau sekti kelių nėrėjų socialines paskyras. Bandžiau, ardžiau ir vėl bandžiau. Ir sulig kiekviena diena man vis labiau patiko. Pradėjau dovanoti savo darbelius. Juos palankiai įvertino namiškiai ir draugai. Tada gimė mintis, kad reikėtų kurti savo prekinį vardą, ženklą, socialinę paskyrą, įregistruoti veiklą.

– Kaip jūsų pomėgį pakoregavo karantinas? Ar hobis tapo papildomu finansiniu šaltiniu?

– Dar negalėčiau tiksliai atsakyti, nes pirmieji veiklos metai. Kol kas kiek įdedu, tiek ir gaunu. O per karantiną susidomėjimas mano darbais tikrai labai išaugo. Gal ir sėdėjimas saviizoliacijoje žmones paskatino labiau domėtis. Ir mano žinomumas per tuos metus kažkiek padidėjo. Reklama sklinda iš lūpų į lūpas, kai pamato mano gaminius pas ką nors namuose. Darbo turėjau visada, nuolat būdavo laukiančiųjų eilutė, net ir atsakyti yra tekę.

– Kaip gimsta idėjos? Koks yra jūsų kūrybinis braižas?

– Tik pradėjusi iš pradžių stebėjau kitus, bandžiau kopijuoti, bet nebuvau patenkinta. Pradėjau ieškoti, kur įsigyti schemų, dabar jas tobulinu, kuriu savas. Išbandžiau įvairių dalykų, bet mano pagrindiniai nėriniai yra du. Tai stalo padėkliukai, nes moterys nori puošti savo stalą, gražiai patiekti valgį. Antra – dideli gražūs reljefiniai kilimai. Tiesa, pastarieji nėra labai populiarūs Lietuvoje. Jie dažniau keliauja į užsienį, kur daugiau užmiesčio, bohemijos stiliaus interjero, dažnesnis rankų darbas. Turiu paskyrą ir feisbuke, ir „Etsy“ platformoje.

– Elona, bijau ir klausti, ar dar ketinate turėti vaikų?

– Manau, kad nebe.

– O gaila. Nes sulig kiekvienu vaiku atrandate naują veiklą, lyg būtumėte ne tik kūdikį, bet ir idėją išnešiojusi.

– Tikrai taip. Ir man draugės sakė, kad sulig kiekvienu sūneliu many prabunda jausmas, kad man dar kažko reikia.

– Kalbamės jūsų jubiliejaus išvakarėse. Sakoma, kad ir moteris ištinka vidutinio amžiaus krizė, tik jos ieško ne naujų partnerių, o naujų veiklų. Šie nėriniai – mokymosi ir ieškojimų visą gyvenimą pasekmė ar 40-mečio krizė?

– Oi, jei taip, tai jaučiu jau net kelerius metus prieš, kad reikia kažką gyvenime keisti, ieškoti naujų vėjų, idėjų, veiklų. Net nemoku nusakyti to jausmo, bet vis atrodo, kad galiu dar daugiau. Tik reikia atrasti kur.