Neregys Povilas pastebi daugiau nei galintys matyti

Studentas, lengvaatletis, gidas, masažuotojas, golbolo ir šoudauno žaidėjas, krepšinio fanas – 23-ejų metų Povilas turi nemažai veiklų. Vaikino veiklumo nestabdo ir regėjimo negalia. „Man gerai, kaip yra, aš pratęs taip gyventi“, – sako Povilas. Jis laužo visus gajausius stereotipus apie akluosius ir įrodė, kad net ir nematant galima nuveikti daug.

Specializuota mokykla išmokė savarankiškumo

„Vaikystėje šiek tiek mačiau – rašiau ir skaičiau su padidinimo stiklais. Toks mokslas nebuvo pilnavertis, tėvai ėmė domėtis, kokios galimybės mokytis nematančiajam. 10-ies metų pradėjau lankyti specializuotą aklųjų ir silpnaregių mokyklą Kaune“, – pasakoja Povilas. Namuose negalią turinčia atžala tėvai nori rūpintis, nevalingai jį globoti ir viską už jį daryti. Pasak Povilo, atsiskyrimas nuo šeimos padeda formuotis asmenybei.

Kaip pasakoja vaikinas, mokyklos bendrabutyje teko būti atsakingu už save. Mokinius prižiūrėjo mokytojai ir auklėtojai, bet didžiąją laiko dalį teko leisti savarankiškai. Auklėtojai parodžius, kaip vilktis patalynę, vėliau tai būdavo įprasta mokinių užduotis. Ką nors išpylus už šluostės pirmiausia tekdavo griebtis pačiam. Visa tai išmokė savarankiškumo, kuris neretai nustebina neturinčius regėjimo negalios.

Opi problema – profesionalus neįgaliųjų sportas nurašomas kaip nieko vertas

Daugkartinis Lietuvos čempionas, šalies 3000 metrų uždarose patalpose, 800 metrų atvirose patalpose aklųjų rekordo savininkas užsiimti lengvąja atletika ir bėgioti kurį laiką nesiryžo. Sulaukė komentarų iš kūno kultūros mokytojo, kad neva yra nesportiškas.

Bėgiką sporto link pastūmėjo kambariokai. Povilą sužavėjo galimybė išvykti svetur, medalių laimėjimas. „Užvaldė adrenalinas ir noras sau, kitiems įrodyti, kad sakydami, jog galbūt nesu tinkamas sportuoti, klydo. Trenerė pakvietė dalyvauti pirmose varžybose. Jos nebuvo aukšto lygio, laimėjau aukso medalį. Nors ir paprastutis, bet taip sužavėjo, kad įgavau motyvacijos sportuoti toliau“, – apie sportinių aukštumų kelio pradžią pasakoja lengvaatletis.

Lietuvoje sportuoja maža dalis neįgaliųjų, o ir požiūris į juos ne visada teigiamas. Povilas dalinasi savo pavyzdžiu: nelabai kas tiki, jog pasieks pasaulinės arenos vertų rezultatų. Neregiui sportininkui reikia asistento, vadinamojo vedlio, kuris kartu dirbtų kiekvieną treniruotę. Aklas sportininkas turi išmokti jausti vedlio judesius, tai ne vienos treniruotės darbas. Asistentui reikia mokėti atlygį, o negaunančiam stipendijos ar finansavimo tai sunku.

„Į sportininką reikėtų investuoti ir leisti bandyti siekti aukšto rezultato. Davus tam tikrą bandomąjį laikotarpį galima stebėti sportininko progresą. Reikalauti medalio Parolimpinėse žaidynėse ir nepadėti sportininkui yra kvaila“, – svarsto lengvaatletis.

Neįgaliesiems siūloma varžytis su sveikaisiais. Pastariesiems bėgikas siūlo pabandyti įveikti trasą tokiomis pačiomis sąlygomis kaip neregys ir pademonstruoti įprastinį rezultatą. „Neįmanoma“, – tarstelėja Povilas. Visgi jis tiki, kad su laiku požiūris į profesionalų neįgaliųjų sportą pasikeis, tereikia luktelėti.

Golbolo komandos Kaune iniciatorius

Rudenį Kaune Povilo iniciatyva suburta golbolo komanda. Norinčiųjų pabandyti buvo daug, galiausiai liko golbolo komandai reikalingas šešetas. Jis nesiekė žaisti profesionaliai, norėjosi turėti pomėgį ir būdą atitrūkti nuo kitų veiklų ir rūpesčių. Profesionali šalies golbolo rinktinė įvertino jaunuosius žaidėjus ir du iš jų pakvietė dalyvauti Suomijoje vykusiame Europos golbolo čempionate. Povilo debiutą sustabdė teigiamas COVID-19 testo atsakymas. Jis privertė savaitei likti svečioje šalyje.

„Juokavome, kad visi turėsime teigiamą koronaviruso testo atsakymą. Telefone patikrinau atsakymą. Suomiškai, iš pradžių nelabai ir supratau. Grįžęs į kambarį skaitau atidžiai – teigiamas. Pirminė emocija – stresas. Galvojau, kaip vienas būsiu Suomijoje, kaip grįšiu“, – prisiminęs čempionatą juokiasi vaikinas.

Dar vienas Povilo pomėgis – neregių stalo tenisas, kitaip vadinamas šoudaunu. Vaikinas dalyvauja Lietuvos čempionatuose ir tarptautiniuose turnyruose. Tiek šoudaunas, tiek golbolas reikalauja fizinio ir psichologinio pasirengimo. Sportas tamsoje – visiškai kitokia patirtis.

Leidžia prisiliesti prie neregių kasdienybės

Kaune rengiamos neįprastos ekskursijos – miesto centrą ir Ąžuolyno parką galima pažinti užrištomis akimis, rankose laikant baltąją neregio lazdelę. Tokiam pasivaikščiojimui reikia drąsos. Taip pat nematantis gidas padeda įveikti laiptus, šaligatvio nelygumus ir pastebėti tai, ko įprastai nepatiriame.

„Vaikštome Ąžuolyno parke, kur į mus gali įvažiuoti dviratininkai, gal kas nors paspirs neregio lazdelę. Gal įvirsiu į duobę, kurios nebuvo vakar, ir kartu nusitempsiu ekskursijos dalyvį. Tai savotiškas adrenalinas. Susidomėjimo ekskursijomis yra, bet žmonės bijo pabandyti. Ne tiek, kiek nepasitikima gidu, kiek nepasitikima savimi. Prisibojoma, kad nesugebės vaikščioti nematant“, – pasakoja gidas Povilas.

Tokios ekskursijos leidžia pajusti neregio kasdienybę. Galima suprasti, koks yra gyvenimas tamsoje. Pusantros valandos pasivaikščiojimas su gidu baigiamas prie puodelio arbatos. Ją taip pat siūloma ragauti nematant.

Profesinio mokymo centre Povilas mokėsi masažuotojo specialybės paslapčių. Gaji nuomonė, kad neregiai masažuotojai yra savo srities specialistai, nes viską jaučia rankomis. Povilas sako, kad nematantis žmogus gali masažuoti lygiai taip pat, kaip ir matantis, o gal net ir geriau. Masaže svarbiausia pojūčiai, čia matymo beveik nereikia. Ateities planuose – masažo salonų patalpų atidarymas.

Povilo paklausus, kaip viską spėja ir ar netrūksta valandų paroje, jis ima juoktis. „Sakau, kad jei paroje būtų 48 valandos, man užtektų. Kiti sako, kad ne, nes dar kokios nors veiklos susigalvočiau. Kiek yra laiko, tiek jo ir turi užtekti. Reikia mokėti planuoti. Vienai veiklai daugiau laiko, kitai mažiau – viskas prioritetine tvarka. Spėju padirbėti ir paatostogauti“, – pataria Povilas.

Povilas įpratęs gyventi nematant

Ne vienam nuostabą sukelia savarankiškai gatvėmis vaikštantis, viešuoju transportu besinaudojantis, kavinėse ir baruose besilankantis, įvairiuose renginiuose dalyvaujantis neregys. Nenoromis imame lygintis su tokiais žmonėmis. „Kai turi – nevertini. Būna paklausia, ar norėčiau matyti. Pasikeistų tam tikri dalykai, bet kasdien apie tai negalvoju. Man gerai, kaip yra, aš pratęs taip gyventi“, – tikina vaikinas.

Jo kasdienybėje pasitaiko ir kuriozinių situacijų. Įlipus į viešąjį transportą ir vairuotojo paklausus, koks autobusas, atsako „Tai ką, nematai? Pats pasižiūrėk“. Tenka aiškinti, kad Povilas iš tiesų nemato ir baltąją lazdelę rankose laiko ne šiaip sau. Būna draugai klausia, kodėl nematantis žmogus kambaryje neįsijungia šviesos.

Ar nustebtumėte, jei krepšinio varžybose šalia jūsų sėdėtų neregys? Rodos, jam patogiau būtų klausytis komentatorių per televizorių. „Kai esu vienas nematantis žiūrovas, natūralu, kad į mane žiūri kaip į ateivį iš kitos planetos. Žmonėms įdomu, kaip atėjau, ko išvis atėjau ir ką veiksiu varžybose, kai jų nematau“, – sako Povilas. Kas vyksta krepšinio aikštelėje jis supranta iš žiūrovų komentarų, kamuolio bumbsėjimo, žaidėjų šūksnių.

Į silpnaregius ir akluosius neigiamo požiūrio visuomenėje yra, bet nuomonė apie neįgalų žmogų pasikeitusi. Povilas teigia dažniau susiduriantis su nuostaba, kadangi nežinoma, kaip elgtis su neregiu. Vaikinas tiki, kad kiekvienas neįgalusis gali prisidėti prie visuomenės požiūrio formavimo. Tereikia nebijoti leisti kitiems susipažinti su negalia.