Nėra tokio darbo, kurio negalėtų padaryti moteris

Reta mergaitė, paklausta, kuo nori būti, kai užaugs, atsakys, kad pilote. Tačiau taip atsakydavo Aurelija Quezada. Nors pilote netapo, ėjo savo svajonės link ir, būdama 47-erių, atsidūrė aviacijoje – tapo Šiaulių oro uosto vadove. Ji prisipažįsta sulaukusi įvairių komentarų, esą tai nėra moteriškas darbas, tačiau tiesiog su šypsena visiems linki mažiau seksizmo ir daugiau laisvės.

Gera tendencija

– Skirtinguose šaltiniuose informacija skiriasi, bet sako, kad pasaulio aviacijoje moterų – 3–5 proc. Kokia situacija Lietuvoje?

– Aviacijoje yra nemažai veiklų, kiekviena įmonė veda savo statistiką pati, tačiau tendencija tokia, kad moterų skaičius auga. Pavyzdžiui, VĮ „Oro navigacija“ pernai moterų buvo 27 ar 30 proc.

Apie pasaulio statistiką kalbėti bijočiau, bet kai buvo didelis Tarptautinės oro transporto asociacijos (IATA) susibėgimas Turkijoje lapkričio mėnesį, aviacijos sektoriaus atstovai pasirašė deklaraciją, kad iki 2025 m. pakels moterų skaičių iki 25 proc. Matyt, šią dieną skaičius yra gerokai mažesnis, bet ambicijų yra ir tendencija gera. Šiandien jau visi šneka apie lygybę ir įvairovę.

– Turbūt reiktų moteris skatinti – iš viršaus negali priimti tokio sprendimo, kad padaugėtų moterų.

– Lazda visą laiką turi du galus: planuoti gali viena, kaip skatinti moteris eiti į aviaciją – visiškai kitas dalykas. Galima sakyti, kad tai yra švietimo ar kultūros problema. Yra toks nusistatytas požiūris, kad tai yra vyriška profesija. Nė velnio ji ne vyriška! Moterys gali daug visokių dalykų.

Įsivaizduokite, jūs atvykstate į oro uostą ir einate per patikrą. Pažiūrėkite, kiek moterų ten dirba. O kodėl? Kažkada pasikeitė Europos Sąjungos reglamentavimas ir dabar vyrai tiesiog negali tikrinti moterų, negali liestis. Buvo priimtas sprendimas, kad būtų po lygiai. Pradedant nuo to, ir piločių, ir kapitonių atsirado daugiau, o aptarnaujantis personalas, orlaivių palydovai visada buvo labai moteriškas darbas, dabar pradėjo vyriškėti. Diversifikacija lyčių prasme vyksta.

– Ar jums Šiaulių oro uoste dar daug trūksta iki minėtų 25 proc.?

– Pas mus dirba 14 žmonių, iš jų... šešios moterys. Tai mes tą rodiklį didiname, procentus nunešėme (juokiasi).

Išmušami saugikliai

– O kodėl situacija dabar keičiasi? Kas skatina tuos pokyčius?

– Moteris labiausiai skatina pats noras, kurį jos kažkada turėjo, bet buvo baimė, visuomenės ar mokslo įstaigų požiūris, kad moterims ne vieta aviacijoje: tai yra sunku, reikia naktimis dirbti, skraidyti lėktuvais, laiką leisti viešbučiuose, o jeigu atsiras vaikų, o kaip derinti darbą su šeima... Tokie tautiniai, tradiciniai, kultūriniai dalykai buvo pridėję labai daug stigmų, bet tuos saugiklius po truputį išmušinėja. Visa sistema keičiasi: moterys yra daug laisvesnės, gali su vyrais dalytis atsakomybėmis. Moterys vaduojasi iš baimės, kad nesugebės, kad čia kažkas kosmiško. Viską gali.

– Jūs manote, kad aviacijoje nėra tokių pareigų, kurių negalėtų atlikti moteris?

– Pakalbėkime apie mūsų oro uostą: mes nesame avialinijos, orlaivių gamykla – mes antžeminio aptarnavimo įmonė. Turime terminalą, pro kurį keliauja keleiviai, aviacijos saugumo funkciją, net ir kariškius praleidinėjame, nes jie savo terminalo neturi. Turime tris aviacinio saugumo specialistes moteris ir tiek pat vyrukų. Yra kuro tarnyba: prisipili „fūrą“ kuro ir važiuoji užpilti lėktuvo. Ten du vyrukai dirba, bet kaip jums atrodo, ar moteris sugebėtų, ar nesugebėtų užpilti kuro į lėktuvą?

– Man atrodo, kad viską, ką gali vyrai, gali ir moterys.

– Tai va, yra lygiai taip pat. Tikrai daug moterų yra techniškai stiprios, baimių neturi, atsargumo jos turi daugiau – gal čia veikia motinystės instinktai. Vyrai labiau koncentruoti, o moterų platesnė periferija, laksto smegeninė aplinkui. Žiūrint iš Šiaulių oro uosto perspektyvos, čia tikrai nėra tokio darbo, kurio negalėtų padaryti moteris.

Ilgas kelias

– Reikia tik noro?

– Absoliučiai. Aš pati aviacijoje atsiradau būdama 47-erių, nors svajojau nuo vaikystės. Buvo labai didelis noras pilotuoti lėktuvą, bet turėjau labai daug baimės. Bijojau atsakomybės: turi pilną lėktuvą keleivių ir jį reikia pakelti ir nutupdyti. Lėktuvo valdymo prasme tai yra du sudėtingiausi dalykai. Nelaimės ore atsitinka labai retai, bet didžiausia rizika – kylant ir tupdant. Tavo rankose yra 200 žmonių gyvybių. Neduok Dieve, kas nors atsitiks: išgyvensi – liksi kaltas tu ir avialinija, kuriai atstovavai. Vaikščioti visą gyvenimą su ta kalte atrodė labai baisu. Buvo daug rizikų, kurių, kaip man tada atrodė, niekada nesugebėčiau suvaldyti.

Aišku, žmonės daug mokosi, treniruojasi, labai daug laiko ir energijos atiduoda tam, kad taptų profesionalais. Kad gautum licenciją, daug valandų turi skraidyti treniruoklyje, po to – ore. O kiekvienas orlaivio tipas reikalauja atskiros licencijos: jei yra mažiukas lėktuvas, jam ir gausi licenciją, nori skraidinti „Boeing 737“ – eik mokytis su „Boeing 737“, nori „Airbus A340“ – eik mokytis su „Airbus A340“. Kiekvienas orlaivis turi specifinių techninių niuansų.

– Nuo vaikystės norėjote būti aviacijoje, tačiau ten atsidūrėte 47-erių. Kodėl tas kelias svajonės link taip prailgo?

– Kai skraidai, matai, kiek oro uoste visokių reikalų. Man atrodydavo, kad pats oro uostas viską ir daro. Nesupratimas oro uosto struktūros, veiklos pobūdžio gąsdino. Galvojau: „Dieve tu mano, ką aš ten?“ Ėjau, daug mokiausi: ekonomikos, finansų, teisės. Man viskas atrodė įdomu, bet kur lėktuvai – ten įdomiausia. Galų gale pasitaikė galimybė, dalyvavau konkurse – net iš Meksikos grįžau dėl to. Jaučiuosi išpildžiusi svajonę.

Šiuo metu man labai patinka mano darbas, aš jį myliu. Savo kolegoms sakau, kad net pirmadienius mėgti pradėjau. Sekmadienius mėgstu dėl to, kad po jų ateina pirmadieniai ir einu į darbą.

Moteriški pečiai

– O prieš pretenduojant neturėjote abejonių? Negalvojote, kad aviacijoje ne moterų vieta?

– Oi, ne. Niekada taip negalvojau. Deja, aviacijoje daugiau vyrų ir tokių komentarų kartais sulaukdavau. Būdavo kokia nors sudėtinga situacija ir sakydavo: „Taip, mes tave suprantame, vis tiek ant moteriškų pečių griūva tokie dalykai.“ Palaukite, ką? Koks skirtumas, ar moteriški, ar vyriški pečiai? Aišku, būdavo skaudu girdėti tokius komentarus.

– Ar jautėte pareigą įrodyti, kad jūsų pečiai pakankami?

– Visokių situacijų būdavo. Niekada netylėdavau. Tiesiog pasakydavau, kad seksistinėmis temomis geriau nešnekėti. Tai yra darbas, kurį reikia padaryti, ir visiškai nesvarbu, ar tu su sijonu, ar su kelnėmis. Šiaip aš visada su kelnėmis vaikštau.

– Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidūrėte?

– Aptarnaujame tik krovinių segmentą ir turime tikslą tapti orlaivių remonto tašku. Sekasi neblogai, vienas angaras jau pastatytas – investuotojas jau baigia savo projektą, tik vidus dar neįrengtas. Turi dar vieną sklypą, kuriame plės savo veiklą, tik dar nenusprendė, ar dažys, ar remontuos variklius. Atsirado dar vienas orlaivių remontininkas, bet jo specifika – interjeras.

Visus sklypus išnuomojome, bet didžiausias iššūkis – patys kroviniai. Ryga labai daug investavo, pastatė logistinį peroną sunkiasvoriams orlaiviams, kad pas juos atsirastų krovinių srautai. Jiems taip pat pavyko su kinais padirbėti, kol neatsitiko politinių niuansų. Su vilkikais pas mus viskas gerai: tranzitu važinėja, visos autostrados užkištos, bet su krovinių gabenimu oru yra bėda. Mes pasidarėme studiją, kas Šiaulių oro uostui trukdo pasiimti rinkos kąsnį. Tai yra modernių sandėliavimo patalpų nebuvimas. Šiuo klausimu intensyviai dirbame.

Spalvinkime tradicijas

– Visgi dirbate vadovaujamą darbą. Kokios asmeninės savybės jums praverčia labiausiai?

– Galvoju, kad rizikų valdymas, analitiškumas, strateginis matymas. Ir, aišku, paprastas žmogiškas bendravimas. Ko gero, tai turėtų būti pati pagrindinė žmonių savybė: kiekvienam būtų pranašumas ne nosies užrietimas ar garbės troškimas, finansų siekimas, o tiesiog elementarus žmogiškas bendravimas ir supratimas, kad jeigu atsirado problema, reikia sėstis ir ją spręsti, o ne loti vieniems ant kitų ir rodyti pirštais.

– Moterų daugėja ne tik aviacijoje, bet ir vadovaujamose pareigose apskritai. Kaip jūs manote, ar čia vyrai silpnėja, ar moterys drąsėja?

– Ir vėl seksizmas (juokiasi). Aš galvoju, kad žmonės tiesiog laisvėja savo galvose. Daugelį metų trūko ir daugybei žmonių vis dar tebetrūksta laisvės pačiame mąstyme. Yra suklijuotų stigmų. O kai pasako, kad „čia pas mus tokia tradicija“, man išvis išmuša saugiklius. O kas pasakė, kad tradicijų negalima keisti? Niekur nėra taip parašyta. Jei paspalvinai kita spalva ar pridėjai naujų, įdomesnių akcentų, ar ta tradicija labai nukentėjo?

Galima veikti daug

– O kaip paskatinti tą laisvėjimą? Jeigu mamos, močiutės mergaitėms įdiegia, kad viena ar kita profesija skirta ne joms, tai labai sunku kažką pakeisti.

– Užkabinote labai gerą kampą: viskas prasideda nuo šeimos, ten gauname savo pamatus. Kaip mūsų tėvai, seneliai bendrauja tarpusavyje ir su mumis, apie ką kalbasi, kokios vertybės skatinamos, vienareikšmiškai labai svarbu. Bet jaunas žmogus užauga, ateina paauglystės periodas, kai norisi maksimaliai ir drastiškai daryti dalykus. Tada žmogus išsidrasko, o kai nusistovi, jam pradeda kažkokie dalykai patikti arba nepatikti: norisi eiti dainuoti, groti pianinu, akordeonu ar kanklėmis, šokti liaudies šokius...

Jaunimas tikrai yra labai kūrybingas, mąstantis gera linkme, bet kas nors dar gali paskatinti: mokykla, draugai, net filmai, menas, kultūra, gatvės renginiai, koncertai. Aišku, šeima ir mokykla tokiame jauname amžiuje yra pagrindiniai dalykai. Aš norėjau pilotuoti lėktuvą, bet vis tiek nenuėjau to daryti. Matyt, kažko pritrūko, ne ten nukrypau. Manau, kad mokykliniuose etapuose galima paskatinti mergaites eiti į aviaciją per visokius projektus, edukacijas, pažintines ekskursijas.

Kita bėda – tai nėra populiari specialybė. Net ir mechanikų, inžinierių, aptarnaujančių orlaivius, nėra pakankamai, neįmanoma užtikrinti visų veikiančių įmonių poreikių. Galima mokytis ne lėktuvą pilotuoti, o remontuoti. Aviacijoje galima veikti labai labai daug.