Neprisijaukinęs miestiečio gyvenimo būdo kaime įveisė smidrų ūkį

Prasidėjus ankstyvųjų daržovių sezonui augintojai jau braukia devintą prakaitą nuo kaktų norėdami patenkinti klientų poreikius ir, žinoma, uždirbti. Pačkėnuose (Utenos sen.) prieš kelerius metus veiklą pradėjo šeimos ūkis „Savas smidras“. 10 arų vis labiau populiarėjančiomis daržovėmis užsodinusi jauna pora Justina ir Artūras Barisai sakė, kad ūkininkavimas jiems – papildoma veikla gyvenime, o vyrui žemės darbai tiesiog įaugę į kraują.

Kaimo trauka nugalėjo

A. Barisas Pačkėnuose gimė ir užaugo. Vėliau su antrąja puse bandė prisijaukinti miestą, tačiau nepavykus vėl grįžo į savo gimtus namus. „Bandžiau gyventi mieste, apie metus laiko pragyvenome Utenoje, bet ne... Aš taip užaugęs. Man rūpi traktoriai, žemės ūkio darbai, aš kitaip negaliu. Kai gyvenome Utenoje, sukęs apsukęs aš nuolat būdavau čia“, – apie į kraują įaugusią meilę kaimui atviravo pašnekovas.

Jaunas vyras neslėpė, kad turėjo minčių ir apie emigraciją, bet niekada šiam žingsniui taip ir nesiryžo. „Nemačiau didelio poreikio. Netiesa, kad Lietuvoje negalima užsidirbti. Jeigu dirbsi – užsidirbsi ir čia. Visada galima susirasti papildomos veiklos“, – tikino A. Barisas.

Neįdėjęs darbo eurų neskinsi

Gyvulininkystės ir šieno ruošimo „malonumų“ atsikandęs vaikystėje, savo ūkyje vyras tuo užsiimti nepanoro. Internete pamatęs idėją apie smidrų auginimą ja susižavėjo.

„Mes su žmona dirbame samdomus darbus, tik dabar žmona motinystės atostogose. Norėjome papildomos veiklos, pajamų šaltinio, be to, judinti žemę man norisi nuo pat vaikystės. Žinoma, pagrindinis tikslas – parduoti“, – apie sumanymą pradėti ūkio veiklą pasakojo vyras.

Šeima, žaliaisiais smidrais užsodinusi 10 arų lauką, teigė, kad ūkininkavimas nėra lengva veikla, taip gali pasirodyti tik iš pradžių.

„Kol domiesi, skaitai ir planuoji pradėti, atrodo paprasta. Galvoji, pasodinsi daržoves ir skinsi eurus, bet taip nėra. Iš tiesų reikia įdėti nemažai darbo, šiaip sau nieko nebūna“, – kalbėjo pašnekovas.

Realizacijos problemos

Didinti auginamų daržovių ploto šeima kol kas neplanuoja, mat realizuoti produkciją jaunai ūkininkų porai sekasi ne itin gerai.

„Didmenine prekyba negalime užsiimti, nes tiek neužauginame. Reklamuojame savo produkciją tik internete. Smidrai gana populiari, vertinga bei vitaminų turtinga daržovė, tačiau negalėčiau pasakyti, kad sulaukiame itin didelio pirkėjų susidomėjimo. Savaitgalį būna daugiau užsakymų, o darbo dienomis smidrus mažai kas perka“, – apie realizacijos sunkumus atviravo žemdirbys.

A. Barisas bandė smidrais prekiauti turguje, kioskeliuose prie parduotuvių, bet ir ten nesulaukė didelio pirkėjų susidomėjimo. Todėl smidrus parduoda dažniausiai nuolatiniams klientams, pristato užsakymus į aplinkines vietoves ir džiaugiasi po truputį atsirandančiais naujais klientais.

Sezonas – iki Joninių

Smidrai nėra reikli daržovė, šiuos augalus mūsų močiutės nuo seno augindavo prie savo namų gėlynuose. Tik tuomet ši augalų veislė nebuvo sukultūrinta. Dabar dažniausiai sodinami olandiški smidrų daigai, skirti vartoti maistui.

Pasak pašnekovo, šis augalas mėgsta lengvesnę purenamą žemę. „Smidrus reikia sodinti į vagas ir neleisti, kad jie apaugtų žolėmis. Apie jų auginimą domėjomės internete, dalyvavome mokymuose, kuriuos vedė smidrų motina tituluojama agronomė Audronė Žebrauskienė. Esu prisijungęs ir prie augintojų entuziastų grupės, patirtimi, patarimais dalijasi ir kiti ūkininkai“, – sakė vyras ir pridūrė, kad pradėjus auginti smidrus labiausiai nustebino spartus šių daržovių augimo tempas.

Smidrų augintojo teigimu, jeigu žemė lengva, drėgna ir šilta, sprindžio dydžio smidras užaugti gali per dieną. Smidrai – daugiametė daržovė, todėl pirmaisiais metais gausaus derliaus tikėtis neverta.

„Jeigu sėjamos smidrų sėklos, derliaus galima sulaukti tik apie penktus metus. Jei sodinami daigai, pirmaisiais metais jiems reikia leisti sutvirtėti ir tik antrais imamas didesnis derlius. Šių daržovių sezonas prasideda anksti pavasarį, o skinti jas galima iki Joninių. Taip pat derliaus sezono metu svarbu ravėti, nuskinti išlūžusius daigus. Po Joninių smidrus reikia palikti augti, o rudenį, kai smidrų stagarai nudžiūva, būtina nušienauti juos ir išvežti iš lauko sudeginti“, – pasakojo A. Barisas ir teigė, kad smidrai gausų derlių veda 8–10 metų.

Valgo beveik kasdien

J. ir A. Barisai savo auginamų daržovių netręšia, nerūšiuoja ir ūgliukų pagal prekybinius standartus.

„Jei klientai pageidauja storesnių, pakuojame storesnius, kam reikia plonesnių – siūlome plonesnius. Bet įprastai skiname ir pakuojame po pusę kilogramo įvairaus dydžio smidrus. Svarbu, kad nuskinti smidrai neprarastų drėgmės ir nepradėtų vysti, todėl pakuojame juos į uždarus celofaninius maišelius“, – kalbėjo jaunasis smidrų augintojas.

Šiuos augalus neretai užpuola smidrinukai – kenkėjai, kurie graužia augalo lapus, daigų viršūnes, deda kiaušinėlius ir dauginasi. Pašnekovas džiaugėsi, kad šie kenkėjai jo šeimos smidrų lauko dar neaptiko.

Vyras pasakojo, kad jo šeima smidrus savo racione naudoja beveik kasdien. „Dar prieš kelerius metus internete nebuvo daug patiekalų iš smidrų receptų, o dabar jų yra gausybė. Mes dažniausiai smidrus griliname su šonine, kepame su kiaušiniene, naudojame juos salotoms vietoje agurkų ar ridikėlių. O šiaip galima virti ir smidrų arbatą arba kepti bandeles su šia daržove. Smidruose gausu vitaminų ir tie vitaminai praktiškai žemėje pabunda ankstyvą pavasarį patys pirmieji“, – teigė pačkėniškis.

Ateities planai

Pašnekovas dirba akcinėje bendrovėje HISK ir kaip tik šiuo metu ruošiasi svarbiam darbui – kloti asfaltą rekonstruojamame kelio Vilnius–Utena ruože. Dėl darbų gausos jis prie smidrų skuba tik po darbo arba savaitgaliais. Laisvalaikio šeima daugiau turi po Joninių, kai smidrai nebeskinami ir paliekami nuaugti.

„Jei per darbus prie smidrų ir nespėji, žolės nenuravi – nedidelė bėda, nes ši daržovė nėra lepi ir įnoringa“, – tikino jis.

Ateityje šeima svarsto įregistruoti ūkį, kad galėtų pasinaudoti Europos Sąjungos parama jauniems ūkininkams, o tuomet įveisti braškyną.