Nepaprasta paroda – tarsi viltis ar šviesos kibirkštis

Spalio 20 d. Ignalinos krašto muziejuje šiltai, jaukiai ir jaudinančiai pristatyta pirmoji ignaliniečio Simono Žigo paveikslų paroda „Architektūriniai peizažai“, kurioje 36 spalvotos grafikos darbai, vaizduojantys bažnyčias, dvarus, pilis, piliakalnius ir kitas išskirtines kultūrines vietas. 

Dauguma jų aplankytos, kelionėse pamatytos, savitai perteiktos. Ryškios spalvos ir išraiškingos linijos kuria ypatingą nuotaiką, kuri atveria autoriaus sielos gilumą, šviesą ir tarsi kontrastuoja su jo gyvenimo lemtimi...

Nuo 5-erių metų, kai su kitais vaikais stovintis šalikelėje buvo sunkiai sužalotas pralekiančios mašinos, Simonas gyvena savo negalioj įkalintas. Jis sunkiai vaikšto, nevaldo vienos rankos. Tačiau vis eina ir eina, kartais triračiu važiuoja. Dairosi po savo miestą, ieško pažįstamų veidų, kurie jį pasveikina ir pakalbina. Dažnai Simoną gali pamatyti renginiuose, projektinėse veiklose. Jis labai žingeidus, viskuo besidomintis. Ketvirtą dešimtą bebaigiantis vyras tarsi prisijaukino negalią. Ypač sunkus metas jo gyvenime buvęs pabaigus mokyklą, kai visi klasiokai savais keliais išsivaikščiojo, išsivažinėjo, o jis taip ir liko. Dienos pasidarė liūdnos ir sunkios, vienatvės persmelktos. Pagelbėjo mama. Vienos mokytojos patarta atvedė į Dailės studiją. 

Mokytoja Nijole Trinkūnienė iškart pastebėjo, kad vaikinas turi meninę gyslelę. Ji ne tik padėjo pažinti linijų ir spalvų pasaulį, bet nuolat drąsino, skatino, palaikė... Kai prieš kurį laiką Simonas užsuko į Dailės studiją su pluošteliu piešinių, juos pavarčiusi mokytoja pasiūlė surengti parodą, tačiau pasakė, kad reikės rimtai padirbėti. Ir jis nuoširdžiai dirbo, stengėsi, kartais vienu prisėdimu 5 valandas piešdavo. Parodos labai laukė ir savo pažįstamus sutikęs su šypsena šią žinią pranešdavo.

Mokytoja Simonui įteikė Ignalinos švietimo ir sporto centro padėką, dovanojo drobę jo naujam paveikslui, galbūt pradėsiančiam ir visiškai naują kūrybos etapą. „Simonui linkiu kurti, atrasti naujus motyvus kūryboje, prasmę – gyvenime. Dievas davė didžiulį išbandymą, bet tai duodama tik tiems, kas geba pakelti. Simonai, esi be galo stiprus. Kurk, išbandyk naujas technikas, priemones ir medžiagas. Daug daugiau laiko atiduok dailei,  atrask gyvenimo prasmę...“– linkėjo mokytoja N. Trinkūnienė. Ji taip pat dėkojo visiems atėjusiems, sveikinusiems, parodžiusiems dėmesį, Simono dovanėles perdavė muziejui, parodą gitaros muzika papuošusiai Rimantei Basytei, o Simoną šviesos keliu vedančiai mamai dovanojo gėlių...

Mama Ema nesulaikė ašarų. Ji dėkojo visiems Simonui sunkiame gyvenimo kely padėjusiems: gydytojams, mokytojams, Budrių bendruomenės žmonėms. Minėjo gerąsias mokytojas Vandą Parnarauskienę, Liudą Ražinskienę, Janiną Gimževskienę, Zitą Cijūnelienę, Vidutę Stundžaitę, kurios sūnui kiek galėdamos gelbėjo ir jis užbaigė pagrindinę mokyklą. O ypač šiltus žodžius iš mylinčios, susigraudinusios motinos širdies išsakė mokytojai Nijolei, meno pasaulį kantriai rodžiusiai, į šviesą ir viltį vedusiai.

Paroda džiaugėsi ir Simoną sveikino savivaldybės meras Justas Rasikas, mero pavaduotojas Juozas Rokas, savivaldybės administracijos direktorė Jūratė Balinskienė, Švietimo ir kultūros skyriaus vedėja Gražina Mackonienė, muziejaus direktorė Renata Veličkienė, bibliotekos direktorė Loreta Aleknienė, jo bičiuliai, kaimynai... Buvo išsakyti viltingi, padrąsinantys žodžiai, linkėta nesustoti, rengti naujas parodas, dėkota už nešamą viltį.  „Džiaugiuosi, kad galėjome pažinti kitą Simono gyvenimo pusę, susipažinti su jo kūryba, kitomis akimis pažvelgti į žinomas vietas. Dėkoju ir mokytojai Nijolei. Smagu, kad vienas kitą sutikote ir atradote...“,– kalbėjo meras. Simonui ir jo mokytojai meras dovanojo kelionę ir linkėjo plėsti vaizduotę, patirti gerų emocijų aplankant dar nematytas vietas, dvarus ar bažnyčias.  

Renginys baigtas rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos mintimi: „Kur bebūtum, į kokią visuomenės dykvietę nepatektum, turi susikurti kad ir mažą, bet žydinčią oazę...“. Ji taip tiko šiai valandai, šiai dienai ir susirinkusių žmonių širdims, kurias tikrai palietė Simono gyvenimas, jo nešamas skausmas ir džiaugsmas. Skambant švelniems gitaros garsams atėjo gražus suvokimas apie tikrai vertingai praleistą laiką.