„Nepamirški, Lietuva, linų“ (Stasys Žlibinas)

Nepamirški, Lietuva, linų

Šiais poeto Stasio Žlibino posmais, skirtais Bronislovui Liubomirui ir Janinai Vošteriams, J. Sarpauskienės vadovaujamas Širvintų choras „Dermė“ paskelbė Lino šventės, vykusios Vošterių ūkyje Bagaslaviškyje, pradžią. Šventę papuošusios „Trys panteros“ – puikių balsų savininkės Raimonda Tallat-Kelpšaitė, Rasa Juzukonytė ir Nomeda Vilkanauskaitė – palinkėjo, kad daina pagal S. Žlibino žodžius taptų metų daina.

Bronislovas Liubomiras ir Janina Vošteriai surengė šventę apgalvoję visus gamtos netikėtumus. Laikinos pastogės nuo lietaus buvo sukonstruotos tiek amatininkams, tiek prekeiviams, tiek visiems susirinkusiems į šventę dalyviams. Linų pėdais ir vainikais, aprištais tautinėmis juostelėmis, papuoštoje erdvioje scenoje tilpo ir atlikėjai, ir garbingi svečiai. Iš scenos ūkininkus Vošterius sveikino ir atminimo dovanas teikė Seimo Pirmininkas, profesorius Viktoras Pranckietis, Seimo narys Petras Čimbaras, Širvintų rajono savivaldybės merė Ž. Pinskuvienė, Administracijos direktorė I. Baltušytė-Četrauskienė, doc. Dainora Gruzdienė, profesorius Libertas Klimka, profesorius Liutauras Labanauskas, Gelvonų seniūnijos Bagaslaviškio seniūnaitijos seniūnaitė Jurgita Bagdonavičienė, astrologė ir būrėja Vaiva Budraitytė, poetas Stasys Žlibinas, ūkininkas iš Kupiškio Zigmantas Aleksandravičius, kiti kolegos, draugai ir kaimynai. Į sceną vis kilo ir kilo sveikintojų būrys. Vedėjai Ona Valančienė ir Kazys Visackas tik spėjo raginti sveikintojus neužsibūti scenoje ir užleisti vietą kitiems, norintiems padėkos ir sveikinimo žodį tarti šventės šeimininkams. Šventę filmavo ir tiesiogiai transliavo Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija.

Po sveikinimų žiūrovai sulaukė žadėtų paskaitų. Doc. dr. Dainora Gruzdienė, viena labiausiai Lietuvoje vertinamų riebalų mokslo ir technologijos srities specialistų, turinti daugiau nei 30 metų akademinio ir mokslinio darbo patirties, Riebalų mokslo ir technologijos specializacijos KTU įkūrėja, daugiau nei 130 mokslinių straipsnių autorė, ilgametė žurnalo „Maisto technologija ir chemija“ redkolegijos, 44 standartizacijos komiteto ir Viešosios įstaigos „Ekoagra“ tarybos narė, televizijos laidų dalyvė ir ekspertė, aktyvi visuomenininkė šventėje kalbėjo apie aliejaus ir riebalų įvairovę, riebalų cheminę sudėtį, kokybę, maistinę vertę bei šiuolaikines riebalų technologijas. Pasak jos, žmogaus organizmui svarbūs trys aliejai: omega-3, omega-6 ir omega-9. Tačiau ne mažiau svarbus ir šių rūgščių santykis. Ji teigė, kad linų sėmenų aliejus – Lietuvos skystasis auksas, kurį privalome vertinti ir vartoti kiekvienas. Ji padedant V. Pranckiečiui taip pat atsakė į žiūrovų klausimą, kas gi yra aliejų oksidacija ir nuo ko priklauso, kaip greitai ji vyksta.

Apie linų sėjos ir nuėmimo tradicijas žiūrovams pasakojo Lietuvos fizikas, gamtos mokslų daktaras, etnologas, mokslo istorikas, Lietuvos edukologijos universiteto Baltų proistorės katedros profesorius Libertas Klimka, kuris po įsimintinų istorijų apie protėvius ir linus buvo apdovanotas jo garbei sukurtomis Stasio Žlibino eilėmis bei knyga. Pasirodo, senoliai sakydavo, kad linų sėjai itin tinkanti toji savaitės diena, kurią rudenį pradėjo snigti arba kurią pats sėjėjas yra gimęs. Dar ji turinti būti „moteriška“ – „sereda“ ar „subata“. Bet palankiausios lino sėjos dienos tos, kurios turi šventąją globėją. Žemaičiai sakydavo: „Tylu, nors linus sėk!“ Sėmenis į dirvą berdavo ne iš sėtuvės, o ranka iš moteriškos prijuostės. Linų sėjai net rengdavosi atitinkamai: baltais trynyčiais, į kepurę plunksną įsismeigus, į drabužio atlapą adatą su ilgu siūlu įsistriegus. Sėti turi tas, kas šiemet pirmas gandrą pamatė; ir būtų gerai, kad nemažo ūgio. Prieš darbą privalo kruopščiai nusiplauti rankas, tik tada iš linų bus baltos drobelės. Kad amaras pasėlių neužpultų, sėmenis pakrapydavo švęstu Velykų vandeniu. Ir gink Die, neseikėdavo jų druskuotu gorčiumi, kad piktžolių pasėliuose nebūtų. Kol buvo sėjami linai, negalima buvo žlugto velėti. Netgi prie upelio ar ežero įtaisyto tiltelio lentą nuimdavo ir paslėpdavo, juokomis sakydami – „pavogė“. Grįžusį namo linų sėjėją nuplakdavo nemintų linų kuokštu. Būta papročio seną kultuvę sudeginti, o pelenus išbarstyti linų lauke. Štai kokie prietaringi buvo mūsų protėviai, kaip jie gerbė šį melsvažiedį augalą. Gal todėl ir sugebėjo linus iki mūsų dienų išsaugoti.

Norintys atsikvėpti nuo mokslininkų paskojimų, erdviame kieme galėjo pasivaišinti iš sveikų produktų pagaminta sriuba bei koše, kurias čia pat virė P. Mikalajūnas su pagalbininkėmis. Teko paragauti žirnių košės su karštai rūkyta šonine. Tikrai gardu ir sotu. O norinčius ne tik šventėje sveikai pavalgyti, bet ir namiškius sveikais maisto produktais pamaitinti, laukė žolininkų, kepėjų, pieno, mėsos, aliejų, medaus ir kitų ūkininkų iš Lietuvos bei Latvijos produktų turgelis. Pasotinus kūną, sielai galima buvo išsirinkti linų pėdą, iš vilnos veltus gaminius, medinius įrankius bei žaislus arba linines juostas. Beje, juostos kelias iki pirkėjo čia, šventėje, buvo ir demonstruojamas. Linai šukuojami, siūlai suverpiami rateliu ir jau dažyti natūraliais dažais keliavo juostų audėjai ant stalo. Kaip žinia, linų apdirbimo darbus lydėjo dainos, tai ir šventėje dainų apie linus buvo apstu. Jas atliko Širvintų kultūros centro Gelvonų filialo folkloro ansamblis „Savingė“, vadovaujamas L. Bikulčienės, ir Anciūnų kaimo kapela, vadovaujama G. Makausko.

Pats B. Vošteris ne kartą išėjo į sceną ne tik apie linų naudą kūnui ir sielai pakalbėti, bet ir susirinkusiems svečiams bei rėmėjams padėkoti. Vienas iš svečių – ūkininkas Z. Aleksandravičius – negailėjo kritikos anksčiau iš šventės išvykusiems valdžios atstovams ir linkėjo, kad lino gyvavimas Širvintų rajone neužsibaigtų ties Vošterių ūkiu, o plėstųsi ir klestėtų net be valdžios pagalbos. Ko ir mes linui bei Vošterių ūkiui linkime.

Nuotraukų autorės A. Bagočiūnienė ir Č. Jurkūnienė