Nelegalioji girtuoklystė ir jos paslaptys (IV d.)

Išradingas padaras buvo sovietinis žmogus. Jis gerdavo tik dviem būdais: su užkanda arba be jos. Jis gėrė ir batų tepalą, ir torpedų skystį, ir klijus, ir fliusą, neskaitant braižybinio tušo ir denatūrato. Štai kodėl reikia skubėti aprašyti sukauptą patirtį, nes į nebūtį iškeliavo beveik visi tų šlykštalų vartotojai. Kaip be jų dvasinio skurdo mums jaustis dvasios turtuoliais?

Losjonas

Šiandien sunku pasakyti, kuriame XX a. dešimtmetyje vienu metu paplito šis buitinės chemijos preparatas, tikęs indams plauti, nes dauguma jo vartotojų ir mėgėjų jau seniai yra atsisveikinę su šiuo pasauliu dėl vienų ar kitų priežasčių.

Neabejoju, kad rimti moksliniai tyrinėjimai nustatys, kada ir kodėl
XX a. 8–9 deš. šis patiekalas, nors neišstūmė, bet gražiai paįvairino skystąjį „džindžininkų“ ir „rašalistų“ meniu. Visų pirma (ir antra, ir trečia), jis buvo žymiai pigesnis už pilstuką, pasižymėjo geru aromatu, nors tąsydavo vemti.

Iš ano laikmečio ekspertų pastabų žinoma, kad ne kiekvienas losjonas buvo geriamas. Kai kurie buvo pavojingi sveikatai arba neskanūs. Pasak specialistų, geriamų losjonų karalius buvo „Agurkinis“, pasižymėjęs agurkų kvapu ir gera kaina.

Apsivėmęs losjonu

Laiptinė „primaižiota“, pritrypta purvelio ir cigarečių, tačiau kvepia švara. Mat trečiojo aukšto laiptų aikštelėje guli girtas „chronis“ ir miega apsivėmęs. Iš burnos nutįsusios kažkokios žalsvos gleivės. Tai – losjonas, tai jis kvepia švara. Šalia jo stovi mano dukrytė, maža Ugnytė, nes negali patekti namo, bijo lipti per jį. Esu tėvelis, stiprus autoritetas. Saugiai perkeliu savo dukrytę, peržengiu negyvėlį ir atrakinu buto duris.

„Rašalas“

Pokario vaikai mena, kaip Stalino laikais rašė plunksnomis pasidažydami į rašalą, kuris skaniai kvepėdavo spiritu. Esu matęs kvailą bendraamžį bamblį, rašaluota burna, tačiau man žinių trūksta tvirtinti, kad jį gerdavo ano laikmečio pašlemėkai. Tai – ne tušas, kurį esu minėjęs.

„Rašalas“, apie kurį kalbame, buvo sovietinis gėrimas, tiksliau – visasąjunginis reiškinys kaip ir visuotinis raštingumas. Tai – pigus spirituotas vynas, padorioje literatūroje sutinkamas ir „vaisiuko“ pavadinimu. Jis buvo pilstomas į neišvaizdžius, tamsius butelius ir dažniausiai vadinosi „Vaisių vynu“.

Prie kiek kilmingesnių buvo priskiriami „Vermutas“ ir „Kagoras“ tokiuose pat buteliuose. 0,5 l butelis kainavo rublį ar rublį dvidešimt. Ištuštintų butelių būdavo gausu pakrūmėse, juos surinkus ir pridavus stiklinės taros supirktuvėse, nesunkiai buvo galima nusipirkti naują, pilną. Kasdienybės žargonas „rašalu“ buvo pakrikštijęs ir pigų spirituotą vyną buteliuose ir pilstomą „pilstuką“, pardavinėjamą gastronomuose.

Šis pigus ir demokratiškas gėrimas telkė sovietinį žmogų į naują socialinę grupę. Sakyčiau, internacionalinę, nes bet kurioje sovietinės Tėvynės tarpuvartėje ar prie gastronomo buvo galima išvysti neaiškaus silueto, apšepusio snukio figūrą Napoleono povyzoje: pakelta apykakle, panarinta nosimi ir ranka, panirusia atlape. Nepanirdavę tik du pirštai, kurie reiškė: du yra, reikalingas trečias.

Pilstukas

Šiandien tai visiškai užmirštas socialinis procesas, anuomet buvęs legalus ir suprantamas. Stambesnėse maisto produktų parduotuvėse, gastronomuose ar specializuotose gėrimų parduotuvėse ant prekystalių stovėdavo kai kada vienas, kai kada keli konusiniai, žemyn siaurėjantys stiklo indai, ~3 litrų talpos, užsibaigiantys kraniukais.

Priklausomai nuo prekybininkų malonės, į tuos konusinius indus iš trilitrinių stiklainių buvo pripilama įvairių skystų gėrybių: pomidorų ar obuolių sulčių, kai kada aliejaus. Dažniausiai – pilstuko, to paties „rašalo“, t. y. pigiausio vyno, kurio pardavėja prileisdavo į stiklinaitę. Buvo įprasta vietoje jį skaniai išgerti, pauostyti rankovę ir išėjus iš patalpos laukan tarpuvartėje nusišlapinti.

Pilstukų buvo įvairių rūšių ir atmainų. Pirmaisiais pokario metais taip buvo pilstoma degtinė, kiek vėliau, kaip minėjau, pigus vynas. Liaudies žargonas tokio pobūdžio gėrikus pašaipiai vadino „rašalistais“, visuomenė į juos žiūrėjo nepritariamai, bet Komunistų partija toleravo. Kodėl?

„Maumukas“

Apie 1983 m. mudu, aš, dizaineris, ir metalistas H. Orakauskas, miestui pasiūlėme puikų akcentą blaivybės tematika: ant akmeninio butelio kamščio sėdi maumukas-išsigimėlis.

„Maumuko“ idėją nunešėme į miesto KP komitetą suderinti, kad akcentas viešoje vietoje stovėtų ir žmones nuo girtuoklystės sulaikinėtų. Tegul visi mato, kokie dvasios ir kūno išsigimėliai iš butelių lenda.

Už ideologinį darbą atsakinga antroji sekretorė garsiai ištryško: „Tu ką, Viliau! Sau duobę kasat? Ar tu nežinai, kad iš tų pijokų pinigų mes jus, kultūrininkus, išlaikome, perkame iš jūsų visokius mikimauzus, statulėles ir panašius baibokus, parodas finansuojame. Suprask, kad...“

Supratau ir supratingai pakinkavau galva. Kiek tie „rašalistai“ nusmukdydavo krašto kultūrą, tiek mes, kultūrininkai, ją pakeldavome. Ir atvirkščiai. Štai kodėl šioje nelegalaus alkoholio istorijos apraše daug meilės ir pagarbos skiriu tiems iškrypėliams. Dėkoju jiems, anuomečiams kultūros mecenatams, kad jie mus išlaikė, kai sovietinė šalis iš paskutiniųjų ginklavosi, užkariavo kosmosą, kūrė magnitogorskus ir bamus. Šis skyrelis – kuklus paminklas anuomečiam sovietiniam „bomžui“.

Blaivybė – impotentė

XIX a. viduryje M. Valančiaus pradėtą kovą už blaivystę tęsė TSKP pirmasis sekretorius Michailas Gorbačiovas. Apie 1985 m. visoje sovietijoje buvo uždrausta gerti alkoholį priėmimų metu, buvo kertami vynuogynai, žiauriai sumažėjo spirituotų gėrimų parduotuvėse, „rašalistai“ verkdami ieškojo pakaitalų, kurie ir papuošė šį mano mokslinį rašinį. Žmonės ėmė gerti mažiau, bet dažniau.

Naudodamasis autoriaus teise, skelbiu istorinę tiesą – tas draudimas buvo paskutinysis spirito lašas, perpildęs sovietinės liaudies kantrybės taurę. Totalitarinė valstybė subyrėjo. Nors Borisas Jelcinas 1991 m. atšaukė valstybės monopoliją spirituotiems gėrimams, buvo vėlu. Plius, Amerikos imperialistai nepaliko Rusijos ramybėje.

Mes – ne čiukčiai

Tik girtas lietuvis tvirtina, kad rusai – girtuoklių nacija. Dabartinė statistika iškilmingai skelbia: mes, lietuviai, pirmaujame girtuoklystės sferoje Europoje, tuo pat metu – visame pasaulyje! Belieka kaltinti rusus, žydus arba čigonus (pardon – romus!), mus padariusius globalizmo aukomis. Ir Karbauskio netalentingumą, nieko neišmokusiam iš Gorbačiovo, nes Lietuva – ne Naisiai, kur pijokams nedraudžiama gerti savo sklype, neleidžiant girtiems šlaistytis visuomeninėse erdvėse.

Demokratija turi daug privalumų, dar daugiau – iškrypimų. Vienas iš jų – rūpestis žmogaus teisėmis, bet ne pareigomis. Žinoma, turiu galvoje ne begalvę rinkėjų masę, ne valdininkijos privilegijuotą klasę, ar moksleivius – būsimus piliečius, iki pilnametystės beržinės košės neragavusius. Turiu galvoje anuos sovietmečio prasigėrėlius, kurie jau iškeliavo Amžinybėn grioviuose, patvoriuose ar prieglaudose.

„Bambaliai“

Nesunku daryti išvadas, kad dabartinė „džindžininkų“ masė geria tai, kas perkama atvirai, nebeieško pakaitalų kaip sovietmečio „pijokai-rašalistai“. Prieš kelerius metus vyravo spalvoti plastikiniai vyno „bambaliai“, t. y. tie, kurie vadinosi „Artojų“, „Baltijos“, „Klaipėdos“, „Žvejų“, „Perkūno“, „Mėgėjų“, „Šaltupys“ ir kt.

XXI a. pačioje pradžioje (arba ano amžiaus pačioje pabaigoje) buvo populiarus nuo Rusijos pusės vežamas kažkoks skaidrus skystalas, kurio už prieinamą kainą būdavo galima nusipirkti garažuose ar pas „babusias“. Žinovai tvirtindavo, kad tai būdavo „padielka“, kažkokio spirito skiedalas. Buteliai turėdavo degtinės etiketes ir banderoles, kokybiškai atspausdintas Šiaulių „Titnago“ spaustuvėje. Žinovai vyriškai šypsodavosi, nes jo prisigėrus, ilgai raugėdavosi mazutu. Boboms to nesuprasti.

Rudi alaus „bambaliai“ patvoriuose taip pat iškalbingai teigė, kad mėgstamiausias tarpuvarčių gėrimas – spirituotas alus. Dažniausiai 9–9,5 laipsnių stiprumo, „Žaibo“, „Vilko“ ar panašiai. „Bambalio“ tūris – nuo 2 iki 5 l, kaina – nuo 5 iki 10 Lt. Sutikime – tikrai nebrangu už tokią kainą pavirsti paršu.

Kodėl rašau būtuoju laiku? Ėgi todėl, kad atsirado „bambalių“ supirkimo sistema, apšvarinusi pakrūmes ir šiukšlynus nuo naujai panaudotos plastikinės taros. Esame progreso amžininkai, kuo užmirštame didžiuotis.