Nelegalioji girtuoklystė ir jos paslaptys (I d.)

Alkoholikas – žmogus, kurį žlugdo alkoholis arba jo nebuvimas. Šis rašinys – labai moksliškas darbas apie specifinę alkoholinės kultūros aklavietę, likusią vien miglotuose atsiminimuose. Juk aprašytieji gėrikai seniai nusprogo ir, velnių makaluojami, vartosi pragaro katiluose, palikę tuščias vietas rojuje mums – doriesiems. Taigi apie specifinę XX a. gėrimų antikultūrą, kurią sovietmečiu matydavome kiekvienoje tarpuvartėje, šlykštėdavomės, bet kažkodėl nei ragaudavome, nei tyrinėdavome.

Liumpenproletariato gėralai arba „šamarlakai“

Neveltui, oi neveltui Aukščiausiasis sukūrė nedorybes. Įsivaizduokime, kad visas pasaulis doras, elgiasi taip, kaip mokė pradinių klasių mokytoja ar mylima mamytė. Juk tikra tragedija būtų gyventi normalumų, t. y. vien vienų dorybių apsuptą, gyvenimą. Niekas to gėrio nepastebėtų. O dabar – bepigu mums, doriesiems. Kiekvienas mato, kiekvienas gali palyginti. Taigi šis skyrelis apie gėrimus-iškrypėlius, jų negarbingą praeitį, šalia kurių blanksta dabarties snarglėti alkoholikai. Skaitykime ir šypsokimės su ironija, kad mes geresni, ne tokie, kad mes kitokie – pavyzdingesni.

„Džindžė“

Kas ji – toji „džindžė“ („džindžas“)? Šiuo paniekinamu vardu vadinosi pigi, nekokybiška savo darbo degtinė – taip bent aiškina L. Jakavičiaus „Didysis lietuviškasis sapnininkas“, išleistas 1922 m. Šiauliuose: „Džindžą“ (labai prasta ir šlykšti degtinė) gerti sapne, reiškia užsinuodysi kokiais nors marmalais arba gausi bjaurią, neišgydomą ligą“. Jos vartotojas – „džindžininkas“. Šis daiktavardis buvo gyvas tarpukariu, Šiaurės Lietuvoje gyvas ir dabar, tiesa, su nedidelėmis išimtimis.

Šiauliuose N. Chruščiovo valdymo metais „džindžė“ vadinosi „čiombė“, nors „džindžė“ liko Kalniuke, gi „čiombė“ – Šimšėje. Tai vyko apie 1962 m., kai iš kolonizatorių jungo vadavosi Afrikos žemynas. Juodasis kontinentas budo, o viso pasaulio pažangioji žmonija palaikė Lumumbą ir nedraugiškai žiūrėjo į Čiombę ir Mobutu, neskaitant kanibalo Bokasos.

Kai kurie žmonės yra džinai. Ypač atidarius butelį. Bene šimtmečio senumo „džindžės“ pavadinimas ilgam prilipo. Visus mėlynanosius girtuoklius, pijokus, „bomžus“ ir kitokius vien juridiškai mums lygius piliečius vadindavome „džindžininkais“, nesvarbu, jie savo gamybos ar valstybinę degtinę pliūrindavo, „rašalą“ ar pilstuką kaukolinį gerdavo, politūrą ar „dustą“. Tarp jų pasitaikydavo sutikti ir labai protingą žmogų, kuris būdavo blaivus, kol ne girtas. Štai pavyzdys.

Pokariu trys kaimynai, trys privatininkų kiemai, darė naminį alų. Kažkoks žmogelis atnešė tris lentas ir vienam iš aludininkų pasiūlė tas lentas perleisiąs už „uzboniuką“. „Gerai, – tas sako, – pastatyk tas lentas prie sienos...“

Kitą dieną žmogelis ateina pas kitą aludininką ir su tuo sulygsta „uzboniuką“ už tas pačias lentas. Išpunta. Kitą dieną – pas trečią. Kai po kurio laiko pastarasis savininkas ėmėsi lentų, išlėkė kiti du kaimynai: ko mano lentas imi? Suprato aludariai, kad tas žmogelis visus tris apgavo. Kartoju, labai protingų žmonių būdavo net „džindžininkų“ tarpe.

Pasakojo Petras Kaminskas, šiaulietis.

„Degtinę sapnuoti, reiškia paleistuvingus žaislus. Degtinę sapne gerti – nuostoliai. Degtinę sapne dirbti – bergždžias darbas. Degtine vaišinti pažįstamus – tamsi ateitis. Pačiam būti degtine vaišinamu – tavo draugai apgaus tave. Degtinės bose sapne nuskęsti – baisi nelaimė artinasi. Kaip šiaučiui degtinės pasigerti – bloga ateitis.“

„Šamarliakas“

Pokario Lietuvos kaimuose „šamarliaku“ vadindavo įvairaus pobūdžio, neaiškios kilmės ir bjauraus skonio skystį, dažniausiai paslapčiomis išvarvintą tvarte ar pakrūmėje. Atrodo, kad šis gėralo atsiradimas buvo tiesiogiai susijęs su nacių okupacija, su karo nepritekliais. Vidurio Lietuvoje, aukštaičiuose jam priskirdavo ir savadarbį alų, skubos tvarka gaminamą iš visokio marmalo.

Vakarų Lietuvoje, žemaičiuose garsėjo „šiūpelinė“, varoma iš bet ko, kas pasitaikė po ranką – burokų, grūdų, bulvių, cukrinių runkelių ar... išviečių...

„Šamarliakas“ – šis nekilnus gėrimas – taip pat dažnai buvo minimas pokaryje. Dabar sunku identifikuoti užsienietišką pavadinimo gnoseologiją, nors gerai girdisi žodis „lakas“. Dauguma jo atsiradimą sieja su vokiečių okupacija, kai kurie lingvistai dairosi į lenkų pusę, tačiau paskutinis žodis netartas. Beje, panevėžietiškoje transkripcijoje jis skambėjo kiečiau – „šamarlakas“. Pokaryje taip ir sakydavo – „laka visokį šamarlaką“. Šiai bjaurasčiai buvo priskiriama ir politūra. Apie ją – vėliau.

„Šiūpelinė“

„Šiūpelinė“ – kodėl toks pavadinimas? Pasirodo, pavadinime glūdėjo dalis cheminės ir technologinės išminties. Buvo patirta, kad karo metais mielės brangiai kainuoja, o be jų sunkiai raugalas rūgsta. Taigi pasemdavo š... su „šiūpeliu“ ir naudodavo kaip katalizatorių rūgimui paspartinti. Ar taip buvo iš tiesų – nebandžiau, nes tuomet pyplys buvau, bet kas bandė – ir po to gyveno.

„Samagonas“

„Samagonas“ („naminė“, „naminukė“, „krūminė“, „ruginukė“ ir pan.) – nelegali savos gamybos degtinė. O kokia daugybė jos atmainų! Skanių, skirtų dovanoms, kyšiams, dukters vestuvėms, ir kokčių, skirtų pijokams. Įtariu, kad ir minėti „džindžė“ ir „šamarliakas“ – tai samagono giminių vardai.

Vokiečiams samagonas nepatiko kaip kitiems. „Samagono“ varymas buvo griežtai uždraustas, įvestos maisto kortelės, gėrimų parduotuvės užsidarė... Net tuomet, kai viskas buvo skirta frontui, kai nebebuvo kuo kirminą užmarinti, žmonės nemiegojo. Ta proga
1942 m. lietuviška spauda rašė prasmingas mintis ir teisingus samprotavimus.

Nuo pirmojo karo rudens prasidėjo masinis degtinės varymas visuose Lietuvos užkampiuose ir tuo pasikartojo ta pati istorija, kuri buvo ano pasaulinio karo metu, kada naminės degtinės gamintojai ir spekuliantai, norėdami daugiau uždirbti, varė degtinę. Norėdami ją „pastiprinti“, dėjo muilo akmenį ir tuo būdu, daug žmonių sunkiose kančiose nusiuntė į aną pasaulį. Net karo metais jiems svarbu pralobti savo tautos sąskaiton bet kuria kaina, tad degtindariai yra tikri savo tautos nuodytojai. Šiuo metu visa eilė žmonių mirė ar apako nuo namuose pagamintos degtinės nuodų.

Civilinė vokiečių valdžia 1942 m. pabaigoje išleido drakonišką įstatymą – degtindarius šaudys, o jei degtindaris – ūkininkas, tai jo šeimai dar ir ūkį atims. Draudė, baudė, bet „samagoną“ varėme, nebijodami pavojų ir prie Hitlerio, ir prie Stalino.

Buvę tremtiniai mini tokio Sirvydo pasakojimus: „Ak, kaip man dabar gera Sibire! Juk jei nebūčiau išvežtas, būčiau prasigėręs iki mirties. Dieną skrebus girdau, naktį – miškinius. Taip ir neišsiblaivydavau. O juk būdavo, kad viename kambaryje stribai geria, o kitame kambaryje su paruoštais automatais prie stalo sėdi miškiniai. Tyli, bijo sukrebždėti. Labai baisu būdavo. Dabar barakuose gyventi vienas malonumas – nebereikia gerti...“

Ir sovietiniais metais ilgą laiką degtindaris buvo liaudies priešas. Menu Šiaulių „Aušros“ muziejaus buvusio direktoriaus Juliaus Naudužo didelį džiaugsmą, kaip XX a. šeštajame dešimtmetyje muziejui pavyko gauti pilną degtindario įrangą su visais vamzdeliai ir katiliukais. Kolūkiečiui tai buvo brangus daiktas, saugomas ir tėvų, ir vaikų.

Tęsinys kitame numeryje