Neįprastų pomėgių turintis uteniškis sako gyvenantis taip, kaip nori

Utenos rajono tautodailininkų būrį neseniai papildė jaunas (29 m.) aplinkosaugininkas Domantas Žilėnas. Baltų kultūra ir religija besidomintis uteniškis bene vienintelis Utenos krašte kaladėlėmis veja vytines juostas, kurios Lietuvoje žinomos nuo IV amžiaus. Šio amato savarankiškai išmokęs vyras geba valdyti ir adatą – siuva archeologinius kostiumus, kuriais puošiasi per įvairias šventes. Tačiau šis pokalbis – ne tik apie tai.

Siuva kostiumus

Paklaustas, kada susidomėjo juostų vijimu, D. Žilėnas teigė, jog viskas prasidėjo dar studijų metais. „Žūtbūt norėjau sudalyvauti tradicinėje pirmosios pavasario žalumos šventėje „Jorė“, kuri kasmet vyksta Molėtų rajone, todėl nusprendžiau specialiai jai pasisiūti archeologinį kostiumą. Kaipgi važiuosi apsirengęs kasdieniškai... – sakė „Utenos dienos“ pašnekovas, pokalbio metu vilkėjęs paties siūtų archeologinių drabužių eilutę. – Peržiūrėjęs ankstesnių renginių nuotraukas mintyse susidėliojau šiokį tokį vaizdą, prisipirkau medžiagų ir ėmiausi darbo. Galėjau įsigyti gatavą kostiumą, tačiau tuo metu mano finansai buvo riboti.“
Aprodydamas dailius archeologinius kostiumus, kuriuos pasiuvo sau ir gyvenimo draugei Monikai, D. Žilėnas sakė, kad jų siuvimo procesas nėra sudėtingas. Iš akies (be jokių brėžinių) siuvantis pašnekovas, iki tol mokėjęs tik įsiūti ištrūkusią sagą, iš pradžių naudodavosi sena siuvimo mašina, kurią rado kaime. Kai ši sugedo – įsigijo naują. Pirmo savo sukurto kostiumo nebeturintis pašnekovas šypsodamasis sakė, kad šis nebuvo labai vykęs, todėl jis užsibrėžė tikslą ateinančiai „Jorei“ pasisiūti kur kas gražesnį.

Veja juostas

„Kostiumui dekoruoti prireikė juostos. Siauros juostelės, kuri naudojama kraštams apsiūti, kaina tuo metu siekė 24 litus, todėl nusprendžiau nusivyti ją pats, – prisiminė uteniškis. – Panaršius internete atrodė, kad viskas bus labai paprasta, tačiau pirmas blynas prisvilo. Kaziuko mugėje juostomis prekiavusi ir čia pat jas vijusi meistrė iš Kauno, iš kurios įsigijau vieną gaminį, negailėjo man naudingų patarimų ir ragino nenuleisti rankų – bandyti tol, kol pavyks. Ir pavyko...“

Siūlams suverti D. Žilėnas iš pradžių naudodavo vijimo kaladėles, pasidarytas iš kartono ar nereikalingų banko bei nuolaidų kortelių. Pirmą savarankiškai nuvytą juostą išsaugojęs kūrėjas šiandien juokais vadina ją visiška nesąmone. Neseniai tautodailininku tapęs uteniškis prisiminė, kad jam teko išmėginti ir neatsiejamos tradicinio Aukštaičių tautinio kostiumo dalies – pintinių juostų – pynimo amatą, tačiau šio prisijaukinti nepavyko.

Kuriantis aplinkosaugininkas

Prie archeologinio kostiumo tiek D. Žilėnas, tiek jo išrinktoji derina rankų darbo metalinius papuošalus, kurių įsigyja mugėse. Vyrišką kostiumą sudaro sermėga, kelnės ir marškiniai, moterišką – apatinė bei viršutinė suknelės. Drabužiams siūti naudojamos vilnos ir lino medžiagos. Vyrai galvas dengia kepurėmis, moterys – apgalviais. Pašnekovas pasidžiaugė, kad esant vėsiam orui iš Pasvalio kilusi mylimoji pečius apgaubia skara, priklausiusia jo prosenelei.
Siekdamas autentiškumo D. Žilėnas juostoms vyti naudoja grynos vilnos siūlus. Vieną juostą, kurios ilgis įprastai siekia tris metrus (kad būtų galima apsijuosti du kartus), neskubėdamas nuveja per savaitę. LR aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Kontrolės organizavimo skyriaus vyr. specialisto pareigas einantis tautodailininkas veja vakarais, įsitaisęs svetainėje prie televizoriaus. Pagrindinės darbui reikalingos priemonės – šaudyklė, vijimo kaladėlės ir siūlai.
Nors oficialiai tautodailininku tapo tik šiemet, pašnekovas visuomenei prisistatė kur kas anksčiau – jam yra tekę dalyvauti kasmetinėje rajono tautodailininkų darbų parodoje, kuri rengiama Utenos kraštotyros muziejuje, demonstruoti juostų vijimo amatą miesto švenčių metu. „Daugeliui buvau didis atradimas, nes bene vienintelis Utenos rajone užsiimu vytinių juostų vijimu“, – sakė D. Žilėnas, neatmetantis galimybės ateityje surengti autorinę gražiausių savo darbų parodą. 

Juostos – nuo gimimo iki mirties

Kalbinto uteniškio teigimu, juostos – vienas seniausių lietuvių liaudies audinių, lydėdavęs žmogų nuo gimimo iki kapo duobės. Jomis apsijuosdavo tiek moterys, tiek vyrai. Dailiausiomis silpnosios lyties atstovės puošdavo galvas. Pasaulį išvydusį naujagimį seneliai suvyniodavo į palą ir aprišdavo juosta. Jaunoji per vestuves savo kurtas juostas dovanodavo piršliui, pajauniams, kraičio vežėjams. Atvykusi į naujus namus, juostą užmesdavo ant krosnies, pirmą kartą apsilankiusi tvarte, primėtydavo juostų į ėdžias. Iki šių dienų kai kuriuose kraštuose ant juostų į kapo duobę nuleidžiamas karstas.

Buvo kitoks vaikas

Vilniaus universitete ekologijos bakalauro bei magistro studijas baigęs D. Žilėnas sakė, kad gamta ir istorija domisi nuo pat mažų dienų. Vaikystės vasaras jis leisdavo pas senelius Kirdeikių kaime. „Mano vaikystė buvo kitokia nei šiuolaikinių vaikų. Galima sakyti, užaugau gamtoje – išvaikščiojau visas pamiškes, pagriovius, išbraidžiojau ežerus. Labai gerai sutardavau su viena šviesaus atminimo kaimyne, mes drauge eidavome pasivaikščioti. Vėliau ji man pasakė, kad buvau kitoks vaikas, pastebėdavęs kiekvieną gėlytę ar vabalėlį, – kalbėjo tautodailininkas. – Jau besimokydamas aštuntoje klasėje tvirtai žinojau, kad būsiu aplinkosaugininku. Apie kitas profesijas nė nesvarsčiau.“
2012 metais Vilnių, kuriame bėgo jo studentiškos dienos, palikęs D. Žilėnas sakė, kad tol, kol į Uteną neatsiviliojo savo draugės, gyvenimas mieste jo netraukė. Devynių aukštų daugiabučiame name esantis butas, pro kurio langus atsiveria miesto panorama, dažnai būdavo tuščias, mat jo šeimininkas po darbo traukdavo į Kirdeikius. „Vos pusvalandis ir aš jau galiu maudytis ežere, – šypsojosi pašnekovas. Vilniuje gyvenantys mano draugai į darbą važiuoja pusantros valandos.“

Vadina save pagonimi

Paklaustas, ar neturi minčių kraustytis į kaimą, D. Žilėnas teigė, jog svajoja kada nors įsigyti ar pasistatyti autentišką XX amžių menančią dviejų galų pirkią, kurioje būtų senovinė virtuvė su duonkepiu „pečiumi“. „O ant stalo garuotų iškepta duona...“ – įsisvajojo pašnekovas. „Utenos dienos“ kalbintas tautodailininkas sakė, kad jo draugė, su kuria susipažino studijų metais, taip pat nėra abejinga senajai kultūrai. „Monika užaugo su folkloru – nuo pat mažų dienų šoko ir dainavo. Nors pats nedainuoju, man labai patinka klausytis sutartinių. Praėjusių metų vasarą lankiausi Ignalinoje vykusiame Aukštaitijos regiono sutartinių festivalio „Sutarjėla“ finaliniame koncerte. Buvo nepakartojama... – kalbėjo D. Žilėnas. – Birželio mėnesio vakarą, leidžiantis saulei, festivalio dalyviai giedojo sutartines ant Ladakalnio. Muzikos garsai, besileidžianti saulė ir liepsnojantis aukuras sukūrė nuostabią visumą.“
Save pagonimi vadinantis tautodailininkas prisipažino, kad Utenoje bendraminčių neturi, tačiau Vilniuje jų rastų nesunkiai. Uteniškio lentynoje guli krūva knygų apie baltų religijas ir mitologinius šaltinius, senąsias Lietuvos šventvietes ar Utenos krašto kulinarinį paveldą. Skaitydamas D. Žilėnas išsiaiškino, kad šventviečių, mitologinių vietovių bei akmenų gausu ir Utenos rajone.