Neilgi žygiai su bendraminčiais – galimybė atrasti gražiausias mūsų rajono vietas

„Lipame, kylame, leidžiamės, net ir ant užpakalio, nes labai statu ir slidu, bet žmonėms tai patinka. Jie pamato, ko nematę, patiria įspūdžių ir apkrovos organizmui, prisimena jaunystę…“ – taip apie ilgametį pomėgį rengti pėsčiųjų žygius po Mažeikių rajoną pasakojo juos organizuojantis Romas Eibutis.

Palengvino išmaniosios technologijos 

Paskutinis mažeikiškio surengtas žygio, į kurį, spiginant šaltukui, išsiruošė šešiolikos žmonių grupė, maršrutas – Juodeikiai–Griežė–Latvijos gyvenvietė Kalni–Pikeliai. 18 numatytų kilometrų žygeiviai nuėjo per keturias valandas.

„Mintis žygiuoti po Mažeikių rajoną kilo daugiau kaip prieš trisdešimt metų. Tuo metu dar nebuvo galimybių rasti bendraminčių socialiniuose tinkluose, tad susitardavome trys ar keturi bendraminčiai ir išžygiuodavome. Tuo laiku dar kursavo naktiniai autobusai iš Skuodo, suskaičiuodavome laiką, kad eidami Bugenių ir Ukrinų apylinkėmis spėtume į paskutinį iš jų, ir grįždavome į Mažeikius. Po to buvo pertrauka. O dabar apie dešimt metų organizuojame nuolatinius pėsčiųjų žygius“, – pasakojo R. Eibutis, užsiimantis renginių įgarsinimo darbais.

Dabar yra feisbukas, išmanieji telefonai, tad lengviau suburti bendraminčius. Mažeikiškis sukūrė grupę, kur parašo, kada vyks žygis. Nereikia siųsti kvietimo asmeniškai, žmonės praneša, kad tą dieną nori vykti kartu, dar ir draugų pakviečia pakeliauti kartu.

Kuo sunkiau – tuo įdomiau

Mažeikiškis pasakojo: pėsčiųjų žygiai neorganizuojami vasarą, nes tada kiekvienas gali pats sugalvoti, kaip aktyviai praleisti laiką gamtoje. Be to, miškuose siaučia erkės. O rudenį, žiemą ir pavasarį šie pėsčiųjų entuziastų žygiai organizuojami praktiškai po kartą ar net du per mėnesį. Žygių maršrutą organizatorius surašo iš vakaro. Atsižvelgdamas į susirinkusiųjų amžių ir galimybes, R. Eibutis maršrutus planuoja tik po Mažeikių rajoną, neretai užsukama ir į Latviją. Einama ne lygiu keliu – žygeivių trasa numatoma kalvomis, pakalnėmis, miškais, palei upes. Oras – nesvarbu.

„Būna, vykstame iš to paties taško A į tą patį tašką B, tačiau parenku tokių zigzagų, kad žinomą vietovę apeitume vis kitu maršrutu, nors atstumas skiriasi gal keliais šimtais metrų. Tokiu būdu pamatome vis kažką naujo ir vis gražesnių vietų – žmonės, prieš mėnesį ėję beveik ta pačia vietove, nustemba – sako manę, jog žygiavo visiškai skirtingu maršrutu“, – pasakojo R. Eibutis.

Žygių organizatorius tvirtina: Mažeikių rajonas labai gražus. Žygeiviai neretai pasako, kad keliu važiuoji šimtus kartų, bet neįsivaizduoji, kad šalia yra tokios gražios vietos. Kaip vieną gražiausių R. Eibutis įvardijo vietą, kur Varduva įteka į Ventą, pavadakstį, Lūšės, Dautarų apylinkes, kur iš miško į pelkes išteka upelis…

Žygis turi teikti malonumą

Būna, kad į žygį susirenka keturi žmonės, būna – dvidešimt, yra susibūrę ir 27 dalyviai. Žygio sunkumas parenkamas vietoje, atsižvelgiant į susirinkusiųjų amžių ir galimybes. Į žygį buvo išsiruošusių ir 70-mečių, ir septynerių metų vaikų. R. Eibutis įsitikinęs, kad žygis jo dalyviams turi teikti malonumą, o ne nuvarginti.

„Į paskutinį mūsų žygį buvo atvykę keli žmonės iš Šiaulių, norintys susipažinti su mūsų rajonu. Kalniukais, miško keliukais, palei Ventą, sustodami kavos pertraukėlei, nužygiavome palei sieną, užsukome į Latviją, kur maloniai pabendravome su lietuviškai kalbančia pardavėja“, – pasakojo mažeikiškis.

Vyresniems žygeiviams yra graži trasa palei Pikelių užtvanką, o artimiausias ilgesnis žygis planuojamas ten, kur liko nebaigtas paskutinis – Griežės apylinkėmis į Lūšės pusę, palei geležinkelį Vainodės link. R. Eibutis sakė: ten pamatai tokias grožybes, jog atrodo, kad esi visiškai kitoje šalyje, o ne Lietuvoje ar Latvijoje.

Dar viena graži trasa – ratas nuo buvusios režisieriaus Juozo Vaičkaus sodybos, palei dar likusius senojo Bugenių tilto akmenis, pokario mokyklą, vadinamojo Geležinio tilto link. 

Įspūdžių nestinga

Žygių dalyviams įspūdžių niekada nestinga: įėjus į Latvijos miškus, žygeivių buvo ne kartą pastebėti ir surūdiję sprogmenys. Minties apie tai pranešti kariškiams buvo atsisakyta pamačius, kad karo laikų palikimą, kurio čia apstu, latviai paprasčiausiai sudeda į krūvas kaip metalo laužą.

„Paskutinio žygio metu juokavome: sutikome kitą žygeivių „būrį“, kuris mus lenkė skaičiumi – už kelių šimtų metrų pražygiavo apie dvidešimties stirnų banda, vėliau „susipažinome“ su dviem briedžiais. Vieno žygio metu, tarp Židikų ir Lūšės Skliaustės link, kur yra tokia pelkėta vieta, kad atrodo, jog žengi linguojančiu kilimu, mus pasitiko du elniai, dar nenumetę gražiausių ragų“, – apie žygių metu sutiktus žvėris pasakojo R. Eibutis.

Labiausiai jam įsiminė pavasarinis žygis prieš penkerius metus, kai dviese su draugu palatvijyje užėjo trobelę. Su jos šeimininkais mažeikiškis pradėjo kalbėtis apie čia vykusius Antrojo pasaulinio karo laikų mūšius. R. Eibutis gailisi, kad viso to pokalbio neįrašė į diktofoną, nes trobelės šeimininkė pakvietė savo senelę. Tuo metu jai buvo penkiolika, mergaitė ir kasė tuos apkasus, ir juose buvo. Puikios atminties senolė nepaprastai įdomiai papasakojo apie čia buvusį frontą.