Negalios sukaustytas vyras įkvepia nepasiduoti nevilčiai

Gyvenimas apvirsta per sekundę, o su tuo susitaikyti reikia daug laiko. Prabėgus pusketvirtų metų nuo lemtingo įvykio Rustamas Sajumov, sėdintis neįgaliojo vežimėlyje ir nevaldantis nei kojų, nei rankų, adekvačiau vertina situaciją. Visiškai priklausomas nuo žmonių jis nuolat mankštinasi, sportuoja, lavina rankas, stengdamasis tapti savarankiškesnis. Tvirtindamas, jog žmogaus galimybės beribės, vyras nepraranda vilties atsistoti ant kojų.

Siaubingas virsmas

Į jaukius Rustamo namus Kiškėnų kaime veda Aguonų takas. Prieš pusketvirtų metų čia jis gyveno su žmona ir dviem sūnumis. Vyras tvirtino, kad šeima jam buvusi labai svarbi. Sveikas ir stiprus Rustamas dirbo vadovu tarptautinėje naftos ir dujų pramonės kompanijoje, uždirbo pinigus, o jo moteris rūpinosi namais ir vaikais.

Dabar R. Sajumov sėdi neįgaliojo vežimėlyje, šeimos nebėra. Be žmonių pagalbos jis neišsiverčia, nes kūnas paralyžiuotas. Jam padeda socialiniai darbuotojai, draugai, tėvai, giminaičiai.

Gyvenimas apsivertė per sekundę prieš pusketvirtų metų patyrus kaklo slankstelio traumą. Liepos 24-ąją, per savo 40-ąjį gimtadienį, Rustamas Nidoje nuo molo nėrė į jūrą. „Neįvertinau, kad per seklu – atsimušiau į dugną. Skausmo nejaučiau, bet kūno nebevaldžiau, – kalbėjo jis. – Dažniausiai taip nutinka mėgėjams nardyti. Batutai taip pat pavojingi. Gydantis Palangos reabilitacijos ligoninėje atvesdavo darželinukus ir pradinukus parodyti, kaip atrodo dėdės po tokių lengvabūdiškų žaidimų. Puiki prevencija.“

R. Sajumov 40-asis gimtadienis buvo lemtingas: iškrito iš intensyvaus gyvenimo ritmo – laikas tarsi sustojo. „Buvau girdėjęs, jog pagal tikėjimą nereikia švęsti 40-ojo gimtadienio. Nerimavau tądien, tarsi laukdamas nelaimės... Bet tai tiesiog siaubingas sutapimas“, – „Bangos“ korespondentei ištarė pašnekovas. Ir prisipažino, kad neaplenkė retorinis klausimas, kodėl tai nutiko jam.

Išdavystė palaužė

Po lemtingo gimtadienio Rustamas, užuot išvažiavęs į kvalifikacijos kursus JAV, atsidūrė ligoninėje. Iš pradžių nesuprato, kas įvyko. Po operacijos jam sukėlė dirbtinę komą. „Buvau silpnas, bet nesisielojau dėl to, kas įvyko. Žinojau, kad yra šeima, vaikai – tuomet trejų ir 8-erių metų sūnūs“, – dėstė Rustamas. Palūžo, kai po trijų mėnesių bejėgiam vyrui žmona, su kuria buvo išgyvenęs 10 metų, padavė dokumentus skyryboms. Jos truko porą metų. „Žiauri išdavystė – nesitikėjau, – prisipažino vyras. – Daug pykčio susikaupė. Pažįstami stebisi, kodėl taip pasielgė, betgi nė vienas nežino, kaip pasielgtų panašioje situacijoje. Nebendrauju, tačiau buvusios žmonos nesmerkiu.“

Beveik kiekvieną savaitgalį ji atveža sūnus pas tėtį. „Jie mane myli. Kai buvau sveikas, laisvalaikiu važinėdavome po Lietuvą, pramogaudavome. Dabar negaliu jiems duoti to, ką norėčiau. Sunku... Noriu kažką su jais nuveikti, bet negaliu. Vaikai klausia, tėti, kada atsistosi ant kojų? Sakau, Dievas duos jėgų, ir atsistosiu“, – savo išgyvenimais dalijosi pašnekovas.

Mokosi gyventi iš naujo

„Esu priklausomas nuo žmonių, bet stiprėju ir fiziškai, ir dvasiškai. Adek­vačiau vertinu situaciją“, – prisipažino Rustamas.

Kaip reikia kilti, stiprėti, mokėsi Palangos reabilitacijos ligoninėje. „Sunki mokykla, – neslėpė pašnekovas. – Užtekdavo pasodinti į ratelius – prarasdavau sąmonę. Su įtvaru šaukštą valdyti teko. Sunku buvo – mesdavau. Medikai sakė, kad pamėtysiu ir susigyvensiu. Tiesą sakė – valgau be įtvaro.“

Anksčiau negalėjo perjungti televizijos kanalo – išmoko. „Meti, darai pertrauką, vėl imi, mokaisi ir išmoksti“, – šyptelėjo vyras. Jis pridūrė, kad su likimo broliais dalijasi savo patirtimi: kas geriau supras nei patys neįgalieji?

Psichologas įvertino: Rustamas – stip­ri asmenybė. Iki nelaimės jis atkakliai siekė savo tikslų. Baigė jūreivystės mokslus, pasiekė karjerą, sukūrė šeimą ir ja rūpinosi. „Nebijojau keisti savo gyvenimą, – šyptelėjo vyras. – Buvau aktyvus – sportavau, bėgiojau, mankštinausi.“

Ir dabar jis įsitikinęs, kad daug kas nuo paties pastangų priklauso. Rustamas tiki, kad žmogaus galimybės beribės. „Mūsų niekas negali sustabdyti svajonių, tikslų link, tik mes patys“, – šypsodamasis pacitavo žodžius, kurie jį įkvepia.

Vyras stengiasi nepasiduoti nevilčiai – akys spindi tikėjimu. Universalų treniruoklį įsigijo dar būdamas sveikas, o dabar turi ir dviratį-treniruoklį, įsigijo vertikalizatorių. „Iš pradžių pritvirtintas pajėgiau stovėti vos keliolika minučių, o dabar – valandą“, – apie savo stiprėjimą pasakojo pašnekovas. Jis džiaugėsi, kad dirba kompiuteriu, greitai surenka SMS žinutes. Turi specialų rašiklį ir gali rašyti. Jis nuolat mankština rankas, stengdamasis tobulėti. „Jeigu visiškai valdyčiau rankas... Visgi tobulėju, – sakė Rustamas. – Kitiems yra blogiau.“

Išvažinėjęs Europą, Pietų Aziją, Rustamas turi draugų pasaulyje. „Gera palaikymo komanda, suprantanti iš pusės žodžio, – šypsojosi pašnekovas. – Jie man sako, kad Dievas duoda išbandymus stipriesiems. Ir nieko neduoda, ko neišt­vertų. Tai mane palaiko.“

Stiprina tikėjimas

Rustamas neslėpė, jog anksčiau nepastebėdavęs neįgaliųjų. Dabar jam akivaizdu, kad sveikieji abejingi neįgaliesiems, žvelgia kaip į nevisaverčius. „Gatvėje atsisukę žiūri. Bet nelabai jų ir matyti“, – apgailestavo jis. Pasak vyro, visaip susiklosto likimas: vieni įkalinti daugiabučiuose, kiti paskendę nevilty – depresija slegia. „Anglijos gatvėse mačiau daug neįgaliųjų – transporto priemonės jiems pritaikytos. O pas mus žmonės vargsta“, – palygino Rustamas.

Jis džiaugiasi, kad didelės pagalbos sulaukia iš savo draugų – ir finansinės. Prie jo namo įrengę nuovažą, išveža į kiemą. Padovanojo elektrinį vežimėlį, kuriuo vasarą išvažiuoja į gatvę.

Rustamas prisipažino, jog kartais apima liūdesys, būna sunku, tačiau stengiasi nusiraminti. „Tunelio gale visada yra šviesa, – įsitikinęs pašnekovas. – Reikia mylėti save ir branginti artimuosius, džiaugtis kiekviena akimirka net jei ji ir bloga. Reikia priimti situaciją tokią, kokia ji yra. Jeigu nesusidurtum su blogiu, nežinotum, kas yra gėris. Pasaulyje yra pusiausvyra, tik sveikieji neturi laiko apie tai galvoti.“

Gerai mokantis anglų ir rusų kalbas Rustamas galvoja apie darbą nuotoliniu būdu. „Mėginau, bet neįgaliųjų niekas nenori“, – nusivylęs ištarė. Tvirtino, kad jo negalia netrukdo padėti sveikiesiems: internete randa informaciją, duoda praktiškų patarimų.

Išgirdęs skundžiantis sunkiu gyvenimu, Rustamas klausia, ką šis padarė, kad palengvėtų? „Rankas, kojas, galvą turi – neprapulsi. Reikia stengtis pačiam, kad gyvenimas keistųsi, – dėstė pašnekovas. Ir savo draugams pataria: kai gyvenime bus sunku, pagalvok apie mane.“

Rustamas prisipažino: nori džiaugtis gyvenimu. Nori sutikti gyvenimo draugę. Tada į jo širdį ateis laimė ir ramybė.