Negalią turinčio sūnaus mama: nuotolinis mokymas mus ypač išvargino

Pakruojietis Adomas yra vienas iš dviejų Lietuvoje, kuriam diagnozuota itin reta liga – Jakobseno sindromas. Tai – genų mutacija, kai vaikas gimsta turėdamas širdies, kraujo krešėjimo, klausos bei intelekto sutrikimų. Vaikinas iki šių metų vasaros mokėsi Joniškio „Saulės“ pagrindinės mokyklos specialiojo ugdymo skyriuje. Dabar jam – devyniolika, baigęs dešimt klasių, nuo rugsėjo pradės lankyti mokykloje esančią socialinių įgūdžių lavinimo klasę.

Trūko paslaugų ir bendravimo

Mama Edita Stasiukaitienė sako esanti labai patenkinta tiek pedagogais, tiek mokykloje tvyrančia atmosfera. Vis dėlto nuotolinis mokymas visiems tapo nemenku išbandymu. „Buvo sunku ir man, ir sūnui. Be kitų, Adomas turi ir klausos negalią, todėl jam sudėtingiau naudotis išmaniosiomis technologijomis. Šalia jo visada turėjo būti suaugęs žmogus. Adomui labai trūko ir gyvo bendravimo su draugais, mokytoja, taip pat – paslaugų, kurios negali būti teikiamos nuotoliniu būdu“, – dėsto Edita. Mokykloje Adomas lankė kineziterapijos užsiėmimus, masažą, druskų kambarį. „Kineziterapijos užsiėmimus kompensuoti įmanoma. Vaikas mato, kokius pratimus ekrane daro mokytojas, gali juos pakartoti. Prie jo prisidėdavome ir mes, kiti šeimos nariai. Vis dėlto nei masažo paslaugų, nei druskų kambario per atstumą kompensuoti neįmanoma“, – pasakoja mama.

Adomui labai trūko ir būrelių veiklos. Mokykloje jis lanko būrelį „Pagauk ritmą“. Mokytoja nuotoliniu būdu skirdavo užduotis, įrašydavo vaizdo medžiagą, kurią vaikams tekdavo pakartoti. Tačiau tai nėra tas pats, kas judėti skambant gyvai muzikai, kuri „veža“. Vaikinas labai pasigedo medžio darbų būrelio. „Adomui dirbti su medžiu labai patiko. Darbelius jis parsinešdavo namo, labai jais didžiavosi. Rodydavo giminėms, šeimos draugams ir sakydamas: „Čia aš padariau“. Gaila, bet šios galimybės per karantiną neliko“, – dėsto mama.

Edita primena, jog mokiniai bei jų artimieji susidūrė ir su „lūžtančiais“ kompiuteriais, stringančiu, trūkinėjančiu interneto ryšiu: „Mokytoja prieš Kalėdas paruošė nuostabų pasirodymą, su kalėdine giesme, o mūsų kompiuteryje kaip tik tuo metu vaizdas trūkinėjo. Garsą sūnus ir taip girdi prastai, tad vaizdas buvo vienintelis būdas pasidžiaugti sveikinimu. Deja, to padaryti negalėjome.“ Pasak Editos, specialiųjų poreikių vaikus veikia ir ilgesnis žiūrėjimas į ekraną. „Iš pradžių Adomui buvo sunku suvokti, kas tame ekrane vyksta, kaip tai siejasi su juo. Jis matė draugus, bet nesuprato, ar jie mato jį. Atrodė, regi užduotį, pateiktą kompiuteryje, bet nesupranta, kaip ją atlikti iš kitos ekrano pusės. Kantrybės prireikė visiems“, – kalba pašnekovė.

Užduotys – individualiai

Mama sako, jog karantinas, nuotolinis mokymas padėjo dar labiau atsiskleisti pedagogų išradingumui. Jiems reikėjo rasti ryšį ne tik su vaikais, bet ir su jų šeimos nariais. Mokytojams teko didžiulis krūvis. Adomo klasėje mokėsi skirtingų sutrikimų turintys mokiniai, todėl jo mokytojai teko individualizuoti užduotis, pagalvoti apie kiekvieną vaiką. „Mokytoja Lina Kuzminskienė – nepaprastai šauni, atsidavusi savo darbui ir vaikams. Nežinau, kiek jai reikėjo fizinių pastangų, laiko, fantazijos, kad paruoštų mokiniams užduotis, kurios būtų ne tik kiekvienam suprantamos, prieinamos, bet ir įdomios. Mokytoja kūrė kryžiažodžius, siuntė filmuotą medžiagą, mokė pažinti paukščius, medžius, žvėris, metų laikus. Išradingai sukurtoje vaizdo medžiagoje būdavo ir jos auklėtinių fotografijos ar filmuoti kadrai, susiję su pristatoma tema. Ypač Adomui patikdavo dėlioti dėliones, kuriose buvo klasės draugai. Užduotys visada būdavo originalios, nestandartinės“, – džiaugiasi Edita.

Per meninės veiklos pamokas tiek mokiniai, tiek jų artimieji jungdavosi į užsiėmimus grupėmis, kurių visi labai laukdavo. „Kartu atlikdavome įvairius darbelius, pasišnekėdavome tarpusavyje, pajuokaudavome. Žinoma, klasėje darbelius atlikti paprasčiau – ten vaikas mato, ką daro jo klasės, suolo draugas, pasimoko iš jo. Kai užduotis matoma tik kompiuterio ekrane, tenka pasukti galvą“, – pasakoja pašnekovė. Visa šeima kartu dalyvaudavo ir fizinės veiklos užsiėmimuose. „Tai būdavo ritminė mankšta pagal smagią dainą su mokytoja Lina. Juokaudavome – rytinės mankštos mums tarsi kavos puodelis, jos išjudindavo, suteikdavo žvalumo visai dienai. Mokytoja niekada neleido „subyrėti“ mums ir „nesugriuvo“ pati. Ji buvo tarsi energijos centras, klasės jungtis. Visada labai jautėme jos atsakomybę.“

Ypač išradingai prie esamos situacijos prisitaikė surdopedagogė. Kadangi Adomui sunku bendrauti išmaniuoju telefonu, ji lavino kalbos suvokimą ir gebėjimą rašyti siųsdama žinutes asmeniškai jam. Tai vaikiną labai motyvavo. Artimiesiems teko ne tik būti su vaikais per pamokas, bet ir filmuoti, fotografuoti atliktas užduotis, persiųsti jas mokytojai. Edita džiaugiasi, jog nė viena vaiko pastanga neliko nepastebėta, mokytoja kiekvieną pagirdavo ir paskatindavo: „Atrodo, smulkmena – gauni kiškį su gėlytėmis, tuksinčią širdelę, bet tai Adomą labai motyvuodavo. Teko daug bendrauti su likimo draugėmis, auginančiomis specialiųjų poreikių turinčius vaikus. Dažna skųsdavosi, jog gauna tik užduotis per „mesendžerį“, be jokių paaiškinimų, neva, tai jūsų, tėvų, darbas. Mūsų situacija buvo visiškai kitokia.“

Be mokyklos, Adomas, dar lanko šalia įsikūrusį dienos užimtumo centrą. Jo specialistams taip pat teko pasukti galvas, kad bent iš dalies atstotų natūralų bendravimą. „Darbuotojai statė spektaklius, į kuriuos įtraukdavo ir jaunuolius, ir tėvus. Buvo kuriami filmukai, rengiamos iššūkių dienos, tokios kaip „Krepšinio iššūkis“, „Šiandien aš taškuotas“ ir panašiai. Atlikdavome užduotis, fotografuodavomės. Lengvesnę negalią turintys jaunuoliai sugebėdavo kurti filmukus savarankiškai. Vieną dieną per savaitę, penktadienį, kartu aptardavome savaitės įvykius, komentuodavome, kas patiko, kas nelabai. Net Kalėdų senelis nuotoliniu būdu buvo atvykęs“, – šypsosi mama.

Tėvams – didelis iššūkis

Editos teigimu, nuotolinis mokymas rodo, jog svarbiausia – pedagogų, socialinių darbuotojų, tėvų ir specialiųjų poreikių turinčių vaikų tarpusavio ryšys. Vis dėlto iššūkių artimiesiems kilo nemažai. „Taip, mes, mamos, geriausiai pažįstame savo vaikus, bet kompetencijų, kaip juos mokyti, mums trūksta. Be to, būtent mumis vaikai geriausiai moka manipuliuoti. Neretai ir kantrybės pritrūkdavo. Nesame tokios kūrybingos, kaip mokytojos, turinčios specialių žinių ir ilgametę patirtį. Dar blogiau, jei mama privalo eiti į darbą, o vaiką palieka močiutei, kuri neturi jokio supratimo apie išmaniąsias technologijas. Vienas didelių specialiųjų poreikių turintis vaikas nuotoliniu būdu mokytis tikrai nesugebėtų“, – įsitikinusi pašnekovė.

Adomui buvo paprasčiau dėl to, kad jis – dešimtokas, jau turėjo mokymosi įgūdžių. Edita sako neįsivaizduojanti, kaip nuotoliniu būdu mokytis specialiųjų poreikių turinčiam pirmokėliui, kuris niekada nesilankė mokykloje. „Man pasisekė ir todėl, kad padėti mokytis reikėjo tik Adomui. Jei vaikų šeimoje būtų keletas – misija taptų neįmanoma. Dar sunkiau įsivaizduoti, kaip pedagogams teks mokyti vaikus hibridiniu būdu, kai vieni vaikai bus klasėje, kiti – prie kompiuterio, ypač jei kartu mokosi ir „sveiki“, ir specialiųjų poreikių turintys vaikai. Jei toks vaikas prie kompiuterio ekrano sėdės ramiai, tyliai, kils grėsmė, kad mokytojas jį tiesiog pamirš. Jei mokinys triukšmingas, mokytojui kils pagunda išjungti jo kompiuterio garsą. Bet ar tai – išeitis? Viena vertus, toks vaikas trukdo kitiems. Antra vertus, galbūt jo emocijų protrūkį lemia negalia, jam tereikia daugiau dėmesio? Jo skirti išsyk dviem būdais dirbantis pedagogas tikrai negali“, – mano pašnekovė.

Būta ir teigiamų dalykų

Editos teigimu, Adomo mokytoja pripažino, kad besimokydami nuotoliniu būdu, vaikai atlikdavo daugiau užduočių, nes šalia kiekvieno jų sėdėjo kas nors iš šeimos narių. Mokytojai bei jos padėjėjai klasėje dirba su šešiais ar aštuoniais vaikais, tiek dėmesio kiekvienam skirti jos negali. „Mano manymu, mokytojui, dirbančiam su sunkią negalią turinčiais vaikais, pagalbos reikia daugiau. Į vaiką reikia investuoti kaip įmanoma anksčiau, kad ateityje jis netaptų našta visuomenei, būtų kuo savarankiškesnis. Laikas šiems vaikams nėra sąjungininkas, jis nelauks, kol valdžios atstovai suras lėšų specialistų algoms“, – pabrėžia mama.

Pasak jos, nuotolinis mokymas parodė, koks svarbus žmonėms tiesioginis kontaktas, natūralus bendravimas: „Dabar vaikai nori eiti į mokyklą, nori pamatyti draugus, mokytojus, veidus, nedengiamus kaukių. Jų akys švyti. Matau, kad tarpusavio santykiai tapo šiltesni.“ Adomą bei jo artimuosius labai džiugino vasaros veiklos, kurios tapo didžiule atgaiva po ilgo karantino laikotarpio. Adomas dalyvavo dviejuose Joniškio „Saulės“ pagrindinėje mokykloje veikiančio dienos užimtumo centro projektuose, stovyklavo, daug keliavo, stiprino sveikatą. Edita džiaugiasi, kad ir vasarą specialiųjų poreikių turintys vaikai nepaliekami vieni, naudodamiesi apsaugos priemonėmis, gali pabūti kartu.

Nuo rudens Adomas pereina į socialinių įgūdžių lavinimo klasę, kur jo lauks kiti mokytojai. Šių pokyčių Edita pernelyg nesibaimina. „Mokyklos erdvės lieka tos pačios. Smagu, kad renovuojamas dienos užimtumo centro patalpos, jį galės lankyti daugiau jaunuolių. Šiek tiek neramu tik dėl to, kad socialinės paslaugos dienos užimtumo centre teikiamos tik Joniškio rajono gyventojams. Šiaip ne taip pavyko pasiekti, kad Adomas galėtų lankyti centrą, nors gyvename kitame rajone. Neaišku, kaip bus toliau – sėdime tarsi ant tiksinčios bombos. Vis dėlto labiausiai nesinorėtų, kad Adomui ir vėl tektų mokytis nuotoliniu būdu. Suprantu, kad tai – vienintelė galimybė, kai šalyje siaučia pandemija, bet tai nėra adekvati alternatyva „gyvam“ mokymui bei bendravimui“, – įsitikinusi mama.

Švietimo naujienos